Keli klausimai ir atsakymai

RG_piesinys Klausimas: Noriu paklausti, į ką man atkreipti dėmesį tolesniame kelyje?

Atsakymas: Pirma. Stebėti jausminius pakilimus, savo jausmingumą ir atpažinti, kai vyksta susijaudinimai, jausmų pakilimai ir vėl nusileidimai. Su tuo nieko nereikia daryti, tik atpažinti ir suprasti, kas vyksta, to niekaip nevertinant.

Suprantama, atliekamos pratybos mažina tą bangavimą. Pirmiausią jį pamatyti ir atpažinti, lyg jūros bangas.

Antra. Klausimas apie „malonu“ ir „nemalonu“ pajautas. Vieni dalykai malonūs, kiti ne. Stebėti neprisirišant ir vėlgi atpažinti, kas vyksta tą akimirką. Atpažinus ateina supratimas – taip, tai vyksta…Stebėti, kaip malonūs ir nemalonūs pojūčiai keičia vieni kitus.

Žinoma, galima sau pasakyti: „Man buvo malonu-gera tai daryti/matyti“ arba atvirkščiai – nemalonu. Tačiau už asmenybės, mažojo „aš“ yra Stebėtojas, Liudytojas – Didysis AŠ. Jis neteisia ir nevertina, tik liudija veiksmą.

Pabandyk pastebėti savyje tuos dalykus, tą bangavimą, kuris yra kiekviename žmoguje, bet ne kiekvienas jį pastebi, nes pats tampa bangavimu. Jei tu nesi banga, o tik supiesi ant jos – jau gali tai stebėti…/ RG Golden yatra

 Iš šventklajūnos "Golden yatra" Jamunotris

Klausimas: Šiandien ryte nubudau su mintim apie „komforto zoną“, ar jei lietuviškai sakyt „patogumo erdvę“. Į galvą ateina du būdai: plėsti patogumo erdvę arba išeiti iš patogumo erdvės.

Plėtimas yra švelnus būdas, priimant besikeičiančias aplinkybes, joms nesipriešinant. Išėjimas iš patogumo erdvės visada susijęs su „stresu“, įtampa kūnui, protui, jausmams. Kai kurie žmonės įgauna įprotį nuolat „išeidinėti“, nes jaučia pasitenkinimą nuo tos kylančios įtampos. Kiti gi mėgsta išmušinėti kitus iš jų patogumo erdvės.

Dabar berašant lyg ateina dar vienas būdas – kai esi virš viso to, t.y. veiki ne horizontaliai, o stebi „iš viršaus“. Bet čia pažengusiųjų kelias, o ką tu manai?

Atsakymas: Būtent taip. Kartais žmogus ir negali „švelniai“ – tam neužtenka vidinės agnos. Pvz., šventklajūna nėra jau toks švelnus būdas. Reikia dėt žingsnį, nuo kažko pradėt. Mokytojų darbas paskatint, kartais ir „išmušinėt“, kartais sukelt sumaištį. Toks yra darbas.

O šiaip gi, žmonės „išmušinėdami“ vienas kitą galvoja tik apie save arba tiesiog paklūsta savo programoms ir instinktams, tapdami karminiais mokytojais vienas kitam. Visgi bet koks „išmušinėjimas“, tegu ir nemalonus tam, kuris pasijunta „išmuštu“ iš savo mielos patogumo erdvės, yra greičiau dalykas geras, tiek asmenybės augimo, tiek atgajos (evoliucijos) bei dvasinio augimo požiūriais. Kuo tie trys dalykai yra skirtingi ir panašūs- tai atskira kalba. Mūsuose dažnai tapatinami asmenybinio augimo ir dvasingumo klausimai.

Taigi – stebėti iš viršaus, stebėti iš vidaus, iš šono. Viskas tinka. Bet stebėti, neįsijungti į veiksmą. Tai paprastas kelias. Toks paprastas, kad pasiekiamas nedaugeliui žmonių būtent dėl to paprastumo – dažnai protas atsisako tai priimt, nes čia nieko nereikia ir siekt, tik būt, stebėt…

Po to galbūt pamatai, jog šita tavo asmenybės dalis, kuri kažkur „išmušama“, ji kažko siekia ir kenčia, jei negauna. Yra lyg netikra, išorinė. Todėl Šri Aurobindo ir vadina ją „išorine asmenybe“.

Bet juk nuo kažko reikia pradėt žmogui, esančiam savo sapne, savo nežinojime. Ir šitas veržimasis yra ta atsirandanti agna, kuri kelia, ji veda ir jau nesvarbu, kas tau rodos patogu, o kas ne, nes siela džiaugiasi, o kančia traukiasi, ji nyksta akyse. Net jei kūnas vargsta ir kenčia. Tai nuolat patiriame šventklajūnų metu.

Be kančios ir nuovargio neužlipsi į kalną, net jei tu esi tobulas stebėtojas, visada liks ta kūno ar asmenybes dalis, kuri kentės, lipant pavargs. Bet tai palaimingas, sustiprinantis nuovargis.

Žinoma, daug sunkiau išbūti, kai patogumo erdvę prarandam dėl tarpusavio santykių, ypač su artimais, „karminiais“ žmonėmis. Tuomet „stebint iš viršaus“ ilgesnį laiką, viskas tvarkosi.

Bet mes dažnai šito padaryti negalim. Ir štai mes ir vėl leidžiamės žemyn, ginčijamės, kovojame už savo teisingas, bet mažas ir ribotas „tiesas“, už savo teisumą ir pergalę. Laimim arba pralaimim. Aprimus – vėl į viršų, stebėti… Dažnai būtent toks būna kelias. Vis rečiau ir rečiau vaidinimai įtraukia ir tu sugebi išlikti kažkur „šone“ arba „viršuje“. Vis dažniau ir dažniau. Taip ir vyksta. Pakol visa erdvė, pasaulis ir Visata tampa vieninga patogumo erdve – „komforto zona“, kuri ne tik neturi sienų iš spygliuotos vielos:) ji yra viskas ir visur…/ RG

20161001_153610_Richtone(HDR)

Iš Šventklajūnos "Golden yatra"

Klausimas: Paskutiniu metu per meditavimus vyksta tam tikri suvokimai. Užrašau iškart po meditavimo, nes tai greitai išslysta iš atminties. Gal gali pažiūrėt, ar teisinga pati kryptis. Nes gal ir vėl protas prikūrė man istorijų…

Atsakymas: Patirtys geros, visos geros. Bet yra tokia pastaba dėl pirmos dalies. Visa ji pagrįsta suvokimu, kad „mano protas pastebi stebėtoją“. Stebėtojas yra „už“ proto, todėl jei pastebi iš tiesų protas, tai jis pastebi „kažką“ pasireiškimą. Stebėtojas nėra pasireiškimas, todėl protas jo negali pastebėti. Tik Stebėtojas gali pastebėti protą – mintį. Taip ir atrodo – protas sako: jei nori stebėtojo, aš jį pastebėsiu, o greičiausiai, apsimesiu, kad pastebėjau. O gal ir sukursiu kažką, ko tu-aš norime…

O gal tik tu dabar sakai, kad protas pastebi, o iš tiesų visai ir ne protas? Pasižiūrėk pati.

Pažiūrėk prieš save, matai kažkokį daiktą, Gali galvoti apie jį, o gali tik matyti be minčių ir tas matymas savaime yra to daikto matymo liudijimas. Nėra jokio mintijimo, tik regėjimas. Ką čia protas galėtų pastebėti? Jis gali galvoti, mintyti. Regėjimas tiesiog yra, tas daiktas prieš tave. Arba gali užsimerkti ir paliesti kažkokį daiktą. Suprantama, kad plačiąja prasme jutiminis protas dalyvauja, bet ne intelektinis, protaujantis protas. Visi dvasiniai pasireiškimai/patirtys, vesdamos į naujus susivokimo lygmenis, yra tik pasireiškimai, jutimai yra tik jutimai, nuo medžiaginių jie skiriasi laipsniu, subtilumu. O Stebėtojas yra Save liudijanti sąmonė. Šviesa, švelni šiluma, besvoris svoris net vidinis džiaugsmas yra potyriai, rodantys, kad einama teisinga kryptimi. Tylusis džiaugsmas yra normalus visa ko fonas už pasireiškimų. Bet gi, visada klausimas – kas patiria visa tai? Kas paliudija bet ką? Stebėtojo atveju nėra esminga, ką liudyti. Jis visada viską liudija, tik mes intelektiniu protu to nesuvokiam, likdami savo mintyse ir pojūčiuose. Tas liudijimas/ stebėjimas yra dieviškas žvilgsnis. Ar darna, ar nedarna, „jis“ tiesiog žiūri tavo akimis, klauso tavo ausimis…

Tiesiog prisimink, kad Esi, esi bebalsis liudytojas. Kas bevyktų aplink arba tavo vidinėje erdvėje, čidakašoje, matysi kaip ribos trinasi, visokios patirtys kyla. Kas visa tai mato ir paliudija? Tai yra esmių esmė. Ne pasireiškimai, o tai, kas lieka, juos visus suvokus, tas suvokėjas, kuris pats YRA BŪTIS. To negalima niekaip aprašyti. Tik žodis ESU tiktų./RG.

20161002_173256

Iš šventklajūnos "Golden Yatra" Gangotris-Gomukh

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt