Narajanas ir draugai: klausimai ir atsakymai (6)

1542803091192-1 Klausimas: Yra mokslininkų, nagrinėjančių viruso genomą ir paneigiančių tą dirbtinės kilmės teoriją, bet… Labai jau agresyvus ir greit mutuojantis, tikra kuronė. Jūs geriau jaučiat, kur glūdi teisumas. Man tai atrodo, kaip Visatos pamoka, kad atsibustų daugelis. Tik įdomu, kas nugalės, ar dvasingumas, ar technologijos?

Atsakymas: Šiomis dienomis viskas persipynė. N.Bulgakovas savo romaną „Meistras ir Margarita pradeda ištrauka iš Giotės „Fausto“: „…Tad kas tu, pagaliau? – Aš – tos galios dalis, kuri amžiais trokšta blogio, tačiau amžiais daro gėrį“. Kalba apie tai, ką mes įprastai įvardijame blogiu – tai įvairios ligos, kančios, sunkumai ir t.t. Ar tai akimirkos blogis daug ilgesnio gėrio labui?

Būna, kad didžiausias „blogietis“ nesąmoningai tarnauja, pavadinkim taip, gamtos jėgoms, slėpiningoms ir žmogaus protui neprieinamoms. Raktinis žodis čia – „nesąmoningai“. Kiekvienas iš mūsų esame visumos dalis ir kiekviena mūsų mintis, kiekvienas sielos judesys, kuriuos žmogus dažniausiai savinasi, vis teigdamas „aš pagalvojau, man atėjo tokia mintis“ savaime esti Didžiojo Proto erdvėje. Mintys mums nepriklauso, mes jas arba prisitraukiame savo polinkiais, gyvenimo būdu ir pan., arba jos įdiegiamos galingesnių jėgų. Užtektų prisiminti, rodos, paprastą reklamą, madas…

Argi vien mes patys priimame sprendimus? Kaip tai vyksta? Vėl prisiminiau aukščiau minėtą romaną. Pateiksiu dvi ilgas ištraukas, juk vietos ir laiko turime…

Vyksta garsusis pokalbis prie Patriarchų prūdų. Dalyvauja paslaptingas nepažįstamasis, poetas Bezdomnas ir redaktorius Berliozas.

„– Tačiau štai koks klausimas mane neramina: jeigu jau dievo nėr, tai, klausiu jūsų, kas gi valdo žmogiškąjį gyvenimą ir bendrai paėmus, visą žemės rėdą?

– Pats žmogus ir valdo, – paskubėjo piktokai atšauti Bezdomnas, į šį, pripažinkime, nelabai aiškų klausimą.

– Atsiprašau, – švelniai atsiliepė nepažįstamasis, – tam, kad valdytum, reiktų, šiaip ar taip, turėti tikslų planą tam tikram, nors bent kiek padoriam, laikotarpiui. Leiskite gi jūsų paklausti, kaipgi žmogus galėtų valdyti, jeigu jis ne tik kad neturi galimybės sudėlioti kokį nors planą nors ir juokingai trumpam laikotarpiui, na, sakykime, kokiam tūkstančiui metų, bet negali laiduoti net už savo paties rytojaus dieną? Na, išties, – čia nepažįstamasis atsisuko į Berliozą, – įsivaizduokite, kad jūs, pavyzdžiui, pradedate valdyti, dalyti pavedimus sau ir kitiems, ir iš viso, kaip pasakius, pajausti to reikalo skonį, ir staiga pas jus… che… che… plaučio sarkoma… – čia užsienietis saldžiai, su pajuoka šyptelėjo, lyg mintis apie plaučio sarkomą jam būtų suteikusi malonumą, – taip, sarkoma, – prisimerkęs, kaip katinas, pakartojo jis skambų žodį, – ir štai jūsų valdymas pasibaigė! Niekieno likimas, išskyrus jūsų paties, tamstos daugiau nedomina. Artimieji jums pradeda meluoti, jūs, jausdamas negerą, metatės pas išsimokslinusius gydytojus, paskui pas šarlatanus, o būna, ir pas burtininkes. Kaip pirmas ir antras, taip ir trečias dalykas – visiškai beprasmiai, jūs pats suprantate. Ir visa tai baigiasi tragiškai: tas, kuris visai neseniai manė, kad jis kažką valdo, staiga atsiduria gulomis nejudėdamas medinėje dėžėje, ir aplinkiniai, suprasdami, kad jokios naudos iš gulinčiojo jau nebėra, sudegina jį krosnyje. O būna ir dar blogiau: tik žmogus susiruošia nuvažiuoti į Kislovodską, – čia užsienietis prisimerkęs žvilgtelėjo į Berliozą, – atrodytų, visiškai menkutis reikalas, bet ir šito padaryti negali, nes neaišku kodėl staiga imt – paslysta ir papuola po tramvajumi! Nejaugi pasakysite, kad čia jis pats save šitaip suvaldė? Ar ne teisingiau būtų galvoti, jog suvaldė jį išvis kažkas kitas? – ir čia nepažįstamasis pradėjo juoktis keistai kikendamas.“

(***)

master

„«Reiks jam paprieštarauti šitaip, – nusprendė Berliozas, – taip, žmogus mirtingas, niekas dėl šito ir nesiginčija. O reikalas gi tame, kad…»

Tačiau jis nespėjo ištarti šių žodžių, kai užsienietis prakalbo:

– Taip, žmogus mirtingas, bet šitai būtų dar pusė bėdos. Blogai tai, kad kartais jis netikėtai mirtingas, štai kur fokusas! Ir išvis negalėtų pasakyti, ką jis veiks šįvakar.

«Kažkoks nevykęs klausimas…» – pagalvojo Berliozas ir paprieštaravo:

– Na, tai jau perlenkimas. Šiandienos vakaras man daugiau ar mažiau žinomas. Savaime suprantama, kad, jeigu Bronnoje man ant galvos nukristų plyta…

– Plyta nei iš šio nei iš to, – įtikinamai nutraukė jį nepažįstamasis, – niekam ir niekada ant galvos nenukrenta. Šia gi prasme, užtikrinu jus, toks dalykas jums negresia jokiu būdu. Jūs mirsite kitokia mirtim.

– Gal būt, jūs žinote, kokia būtent? – su visiškai suprantama pajuoka pasitikslino Berliozas, įsitraukdamas į štai tokį tikrai nevykusį pokalbį, – ir man pasakysite?

– Mielai, – atsiliepė nepažįstamasis. Jis išmatavo Berliozą žvilgsniu, lyg būtų susiruošęs siūti jam eilutę, pro dantis išmurmėjo kažką tokio: «Viens, du… Меrkurijus antrame name… mėnulis pasislinko… šeši – nelaimė… vakaras – septyni…» – ir garsiai bei džiaugsmingai paskelbė: – Jums nurėš galvą!

Bezdomnas piktai, lyg laukinis įbedė žvilgsnį į įsismarkavusį nepažįstamąjį, o Berliozas paklausė, kreivai nusišaipydamas:

– O kas būtent? Priešai? Interventai?

– Ne, – atsakė pašnekovas, – rusų moteris, komjaunuolė.

– Chm… – išspaudė šiuo nepažįstamojo juokeliu susinervinęs Berliozas, – na, tai, atleiskite, mažai tikėtina.

– Prašau ir man atleisti, – atsakė užsienietis, – tačiau yra taip. Taip, norėčiau jūsų paklausti, ką jūs veiksite šiandien vakare, jei tai ne paslaptis?

– Paslapties nėra. Dabar aš užsuksiu pas save į Sadovaja, o paskum dešimtą valandą vakaro MASSOLITe įvyks posėdis, ir aš jame pirmininkausiu.

– Ne, to niekaip negali būti, – tvirtai paprieštaravo užsienietis.

– Tai kodėl?

– Todėl, – atsakė užsienietis ir prisimerkęs pažiūrėjo į dangų, kur, nujausdami vakarinę vėsą, be garso raižė dangų juodi paukščiai, – kad Anuška jau nupirko saulėgražų aliejaus, ir ne tik nupirko, tačiau ir išliejo. Taigi posėdžio nebus.

Čia, kas visiškai suprantama, po liepomis stojo tyla.

– Atsiprašau, – po pauzės prašneko Berliozas, žvairuodamas į niekus porinantį užsienietį, – prie ko čia saulėgražų aliejus… ir kas tokia Anuška?“ (vertė RG)

Mes dar daug ko nesuprantame, tačiau daugelis turi nuojautą… Gal ji nėra aiški ir neturi ryškaus pavidalo… Ne viskas yra taip, kaip atrodo. Dabar jau ne tiek svarbus tas klausimas (tuo pačiu ir svarbus) – ar šis virusas gamtinės, ar dirbtinės kilmės. Galbūt atsitiktinumas šioje Žemėje – tik nesuvoktas dėsningumas.

Klausimas aštrus – kas nugalės, ar dvasingumas, ar technologijos? Jei išties klausimas kiltų šitokiu būdu, mūsų lauktų pralaimėjimas ir vienu ir kitu atveju. Manau, klausimas toks – ar sugebės dvasingumo pradas, esantis kiekviename žmoguje, padėti įvaldyti technologijas ir mokslo pasiekimus deramu būdu. Jei įvyktų didelis trūkis tarp technologijų plėtros ir dvasingumo plėtros – tai reikštų dideles bėdas visai žmonijai. Ši atskirtis jau dabar niekam ne paslaptis, tačiau ar ji didėja ar mažėja? Palikim šį klausimą kol kas atviru.

Jaučiu, kad šis virusas – tik pirmoji banga. Savaime ji nieko nepakeis ir dabar kaip iš gausybės rago besipilantys straipsniai apie „pasikeitusį“ pasaulį po atsiskyrimo karantinu vadinamo yra mažai pagrįsti. Liga baigsis ir žmonės sugrįš prie įprasto gyvenimo būdo. Toliau gamins cementą ir betonuos žemės paviršių.

Tačiau yra vienas „bet“… Bus ir kitos bangos. Galimai jų bus dešimt. Ir štai jos visos tikrai visiškai pakeistų žmonijos veidą. Vienos bangos per maža esminei kaitai, nors ir ši daugelį privers apgalvoti savo gyvenimą. Klausimas tas, kad žmogaus dvasinis budimas yra paslaptingas vyksmas. Tie, kas jau bunda, brangindami gamtą, medį, tarpusavio bendravimą – jie ir toliau dirbs su savimi, medituos. O ta žmonių dauguma… tas „vartojantis žmogus“… Kokia jėga jį galėtų pažadinti? Pamatysime…

Nežinau, kokio pobūdžio tos bangos bus, kokio stiprumo ir kiek laiko truks, kada prasidės ir kada baigsis. Tai nėra aiški žinia, tik nuojauta. Tačiau žinodamas, kaip tos „nuojautos“ man pranešdavo apie esminius įvykius anksčiau (kaip ir jums), galiu ramiai apie tai kalbėti.

Ir vis tik, net jei ši dabar vykstanti žmonių kančia ir mirtys visos Žemės mastu yra tam tikras, tegu ir sąlygiškas „ gėris“ – žmonės serga, kenčia ir miršta ir atjauta mano širdyje man neleidžia vien atsietai samprotauti apie šiuos dalykus. Gydytojai pasišventę gelbėja žmones, kartais aukodami savo gyvybes. Tai žmogiškumas. Tai yra ta galia, kuri mus daro deiviškais žmonėmis, nežiūrint į visas nedaugelio daimoniškų žmonių užmačias. Gal būt visi mes – tik įrankiai didesnių mums nežinomų galių valioje. Tačiau ir pasirinkimas yra. Juk gydytojas irgi galėtų bėgti kur į kaimą. Tačiau jis lieka! Tai įkvepia vilties ir tikėjimo žmogaus šviesiosiomis galiomis.

Tegu ir veikia didelės ir galingos jėgos. Kiekviena audra tokia, netgi paprastas lietus ar vėjas. Geriausia Apsauga – mūsų sąmoningumas ir aukštų virpesių dažniai, priėmimas ir dėkingumas. Vidinė iš giliausios šerdies besiskleidžianti Ramybė, patenkanti į kiekvieną kūno dalelę, kiekvieną ląstelę. Kažkur ten, giliai, gyvena pirmapradė baimė, baimė numirti, išnykti. Tačiau ten pat galime surasti ir šią ramybę – amžiną ramumą, kuri būvojo nuo pat laikų pradžios. Tai išlaisvinantis patyrimas.

Nors, kaip kažkada dainavo Simas dainoje apie Tadą Blindą „gyvenimas – tai amžina kova…“, tačiau ši kova vyksta tik žmogaus išoriniuose lygmenyse (jausmuose ir prote), vėliau mes ją pernešame į mūšių laukus. Taip, – yra galingų pakankamai sąmoningų savo daimoniškame veikime jėgų, kurios žaidžia žmonėmis, naudojasi jų norais ir troškimais. Mes miegame ir sapnuojame sapnus, panašiai kaip filme „Matrica“. Yra galimybė busti, tai nuolatinis vyksmas, o ne baigtinis veiksmas. Ir šis budimas juk yra Malonės skvarma. Atsibunda žmogus lyg savaime ir užmiega savaime.

Te ši Malonė būna ir lieka su mumis. Aumens.

Ir užbaigsiu šį atsakymą trumpa ištrauka iš Giotės „Fausto“: „Bet gražiausia, kas tik būna – jausti tylų dėkingumą.“

RG, 2020 kovas

P.S. Šiandien gavau vieno gero žmogaus žinutę su jo dvasiniais patyrimais, čia jie tiktų: „Valia kyla iš vidinio žinojimo, kad elgiesi teisingai. Leidi galiai sklisti per save, kai leidi jai veržtis. Abejonės ir nežinojimas sulaiko tą veržimąsi.

Yra išorinė ir vidinė valia, žmogiškoji ir dieviškoji. Dieviškoji pasireiškia visuomet. Žmogus, žinodamas ir atpažindamas ją, labiau atsiveria ir leidžia dieviškajai valiai pasireikšti: tai vidinė valia. Išorinė pasireiškia per išorinius veiksmus, judesius, veiklą.“

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

yin-yang-ios-7-symbol_318-34386-600x394

1 komentaras

Parašykite komentarą