B. Abramovas: Agni jogos pasireiškimai

   Ištraukos iš vienos įstabiausių Agni jogos knygų – Boriso Abramovo „Agni jogos pasireiškimai“ („Грани Агни Йоги“). 

Noriu išmokyti beribio gyvenimo reiškiniams pritaikyti matuoklį. Mintys ateina ir nueina, jausmai sukyla ir nurimsta, nuolatos keičiasi nuotaikos, tačiau tas, kuris savyje pastebi tuos pokyčius, tas turi stebėti ir stovėti virš jų ir po jais. Sutapatinti save su jais – reiškia paskandinti sąmonę laikinumo ir praeinamumo karalystėje, pakilti virš jų – reiškia juos išmatuoti beribiškumo matu ir pamatyti jų tikrąją esmę. Praeina viskas, – pasakyta teisingai, nepraeina tik tas, kuris viso praeinamumą stebi ir mato mirgėjimą dienų ir naktų, suvokiant savyje tą, Žiūrintį amžinai. Bebalsis Įrašinėtojas, Tylusis Stebėtojas, pastebintis laiko tekėjimą ir kaitą reiškinių, te jis, ir vien tiktai jis, vidinė esatis, tebūna gyvenimo matuokliu.

***

Perspėjau, kad kelias sunkus, ir rožinių oro pilių Nežadėjau. Prisimeni, Pasakiau: paliktas visų ir daiktus palikęs, pasieksi tu Manają Dieną. … Žmogiška, kai norisi gerovės ir ramybės, bet gerovė – dvasios mirtis, o ramybė reiškia užsistovėjimą ir trūnėsio pavojų. Jau geriau paskubėti alkanam ir sušalus, ir per akmenis, drąskančius apavą, bet dvasios ugnį išsaugot. Sunkumai juk – tai laipteliai. Kyla dvasia į amžinybę, į neapribotos Šviesos karaliją. Neilgi darbo ir kovos metai žemėje ir ilgi Nežemiškumo metai. O dabartinio gyvenimo sunkumai praeis, kaip praėjo ir tie, anksčiau buvę. O viskas, kas yra aplink, kitu pasikeis. Gamtovaizdžiai ir kelio vaizdai bus kitokie, ir pakeleiviai bus nebe tie, ir kelias kurį laiką lengvesniu atrodys. Reikia prisiminti viena – kuo aukščiau, tuo kopti sunkiau, ir ypatingai sunkus užbaigiamasis perėjimas. Užbaigiančioji dvasia žino, kokio sunkumo yra kelias. Bet Mokytojas budi. Pasiruošęs ranką ištiesti, kai sunkumai tampa didesni už dvasios galimybes. Tačiau dvasia stipri, neišsenkanti jos jėga, kai pašaukiama sąmoningam veikimui. Ja ir eik, su šia dvasios jėga. Su ja prieisi iki Manęs.

***

Padarykim mūsų kalbą gražią. Tebūna gražus kiekvienas žodis. Žodžio grožis – kas apie tai nūnai galvoja? O juk tai įmanoma, o juk tai kiekvienam pasiekiama. Ir tarnavimą Grožiui galima pradėti kad ir šiandien. Tai padės įvaldyti ir mintis. Kokia paprasta, kokia paprasta, lengva ir laisva tarnystė Šviesai, jei šia tarnyste dega širdis. Tik neleisti dvasios liepsnai užgesti. Minties grožis, grožis žodžio ir veiksmo, judesių ir gestų grožis, ir netgi drabužių grožis ir visos žmogaus išorės grožis. Mada ir grožis ne visada vienas kitam atliepia. Mada yra sąmyšio, o dažnai ir netvarkos išraiška. Samyšis ir netvarka artimi savo dvasia. Grožio nebuvimas ir yra netvarka, kurios išraiškos labai plačios. Tačiau ir Grožio lankos yra beribės. Grožiu persmelkta visa Visata. Ir tik Jos didybės iškreipėjas, žmogus, sutrikdo šį didingąjį dėsnį, savavališkai pakeisdamas grožį netvarka, darną – nedarna, pusiausvyrą – prieštaringumu. Surinkim Šviesos pusėje visas geriausias ir šviesiausias sąvokas, kad nenukrypstant sekti jomis savo kasdienėse mintyse, žodžiais ir veiksmais.

***

(Spalio 11). Sūnau Mano, Manau esant reikalinga perspėti apie tai, kad visa, kas grįsta asmeniniais jausmais – netvaru. Pats žodis „jausmas“ parodo jo praeinančią ir besikeičiančią prigimtį, nes priklauso žvaigždiniam (astraliniam) pasauliui. Šios prigimties dvilypumas lemia neišvengiamą priešingo poliaus jausmo pasireiškimą pačiu stipriausiu kažkurio iš polių pasireiškimo metu. Paprastai viskas prasideda nuo teigiamo poliaus, šiuo atveju, šviesaus ir malonaus bendravimo, bet praeina laikas, poliaus agna išsieikvoja, kaip išsieikvoja ir turi išsieikvoti bet koks astralinis jausmas. Ir ant paklylos žengia priešingas polius, pirmojo neiginys.

Jei pirmasis jausmas buvo palankus, nepalankumas pasireiškia tokiu pat laipsniu, kaip ir palankumas. Šiai tvarkai paklūsta visi astraliniai jausmai. Todėl šie dalykai yra nepatikimi ir neišeina jais remtis. Jei remiantis šiomis priešybėmis yra kuriami santykiai su žmonėmis, astralinis pradmuo juose viršija kitus lygmenis. Ir šia prasme galima suprasti posakį „Nepasikliaukit žmogaus sūnumis „.

Ten, kur vadovauja žvaigždinis-astralinis pradas, neieškokite tvirtų santykių, prieraišumo ir draugystės. Bet koks jausmų pasireiškimas laikui bėgant paneigs pats save. Nepasiduokite astralinio judesio vilionėms, kokios patrauklios jos beatrodytų, nes už kiekvienos iš jų slypi jos neiginys, būtinai turintis pasirodyti anksčiau ar vėliau.

***

Astralinis būdas žengti Šviesos Mokymo link yra pats nepatikimiausias. Astralinis būdas prieiti prie Mokytojo gali sukelti daugybę nemalonių staigmenų. Ryškiu išdavikiškos astralo esmės pavyzdžiu yra žodžiai: „Osana“ ir „ant kryžiaus Jį“. Beaistriškumo rūstybę dera išreikšti vietoje šių astralinių grimasų. Iš pastarųjų užgimsta išdavystė, atskalūniškumas ir paklydimai. Asmeniniais jausmais grįstas bendradarbiavimas netvarus. Asmenybė yra tik savasties talpykla, ji pati negali būti siejama nei su žygdarbiais, nei su pasiaukojimu. Aukščiausias dvasios savybes – meilę, atsidavimą, bebaimiškumą ir kitas – reikia iškelti virš astralinių judesių, kitaip jų neįtvirtinsi savyje.

***

(Sausio 13). Gebėjimas susitelkti gali būti vystomas iki begalybės. Susitelkti – reiškia surinkti į vieną. Į vieną surinkti į skirtingas puses išbarstytas mintis – reiškia mokėjimą įvaldyti mintį ir ją nukreipti. Bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis šiuo sugebėjimu dera išmokti naudotis tobulai. Jo įvaldymo lygis nurodo sąmonės vadovavimo aplinkai lygmenį.

Matydamas medžiaginės būties akivaizdumą, žmogus jį įtvirtina nesidairydamas į šalis. Nematyti, negirdėti, nelytėti ir nieko nejausti, išskyrus tai, į ką sutelkta mintis, – bus jogo pasiekimas. Daug nuostabių pasireiškimų pasiekiama minties įvaldymo būdu. Galima sutelkti ne tik mintis, bet ir jausmus, ir valią. Sutelktos valios jėga pergali įprastą valią, kaip nusmailinta vinis minkštą medieną. Valią turi visi, bet sutelkti ją gali tik labai nedaugelis.

Manoma, kad yra žmonių, turinčių stiprią arba silpną valią, tačiau dažnai neatsižvelgiama į tai, jog netgi palyginti silpna, bet sutelkta valia yra stipresnė už kitą – nesutelktą. Štai kodėl kartais silpni žmonės gali atlikti stiprius veiksmus. Taip atsitinka nedažnai, nes žmonės nemoka sutelkti valios.

Kad užgimtų stipri, sutelkta mintis ir ji būtų paleista į erdvę skirtos užduoties atlikimui, nėra būtinybės ją ilgai sulaikyti galvoje. Reikia iššauti strėlę, lanko tempimas yra trumpas. Toks pat trumpas ir valios tempimas, tačiau jis yra stiprus ir sutelktas. Kitu atveju, minties strėlė neskris. Visa žmogaus esybė stipriai įsitempia viename šuolyje, kad būtų pasiektas reikiamas poveikis. Ilgalaikis įtempimas susilpnina lanką, o nuolatinis – padaro jį visiškai nebetinkamu naudoti.

Diena keičia naktį, veikimas – neveikimą. Sąmonės neveikimas iššovus strėlę leidžia šiai žaibiškai skrieti link tikslo, kai tuo tarpu po paleidimo besitęsianti įtampa išlaikytų siunčiamą mintį greta. Sąmonės atlaisvinimas nuo paleistos minties yra būtinas. To reikalauja pats minties valdymo būdas. Šito galima mokytis visada, esant įvairioms aplinkybėms, kiekvieną akimirką. Gebėti valdyti mintį, kaip šviesos ginklą. Be minties įvaldymo nėra jogos. Mintis – tai ugnis, ir Ugnies joga moko įvaldyti vidinę ugnį minties įvaldymo būdu.

***

 (Gruodžio 28). Iš vienos pusės, – valios laisvė, iš kitos – geležinė karmos neišvengiamybė. Tarp šių dviejų polių – žmogaus sąmonė. Tačiau karma negali apriboti dvasios ir jos požiūrio į tėkmę. Žmogaus sąmonė yra Karmos pasireiškimų laisvėje ar vergovėje, vis tik pasirinkimo laisvė visada išlieka. Kiekvieną gyvenimo akimirką, kokia ta karma bebūtų, galima įtvirtinti bet kokį savo požiūrį į ją. Taip, pavyzdžiui, mokant karminę skolą, galima arba liūdėti, arba džiaugtis – priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Karma valdo savo lankas, tačiau yra dvasios sritis, kur baigiasi jos valdžia ir kur karaliauja dvasia. Pavadinkim šį reiškinį karmos įveikimu. Žmogus savo karmą tiesiog palieka ramybėje, tačiau  įtvirtindamas požiūrį į ją, grįstą savo valia.

Išmintis neliūdi ir labai nesidžiaugia, nes kas galėtų pasakyti, ką neša savyje tas liūdesys ar džiaugsmas ir kas juos iššaukia. Kaip dažnai džiaugiamasi tuo, kas vėliau atneša nelaimes, būna ir atvirkščiai. Todėl geriau įtvirtinti pusiausvyrą ir, pakylant virš nesibaigiančių reiškinių tėkmės, išlaikyti sąmonę virš dvilypių astralinių reiškinių. O tai reiškia tikrojo beaistriškumo išlaikymą.

***

Boris Abramov  „Agni jogos pasireiškimai“

Vertė Rita

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Borisas Nikolajevičius Abramovas

1897 – 1972