Visą gyvenimą išlaikęs savo dvasios šviestuvą neužgesusį – jau nugalėtojas. Rūpinkis juo. Rūpinkis tuo, kad dvasia neužgestų. Šis dvasios užgesimas – blogiausia, kas galėtų atsitikti žmogui. Nebodamas nieko ir nugalėdamas, išlaikyk dvasios ugnį. (319)

Žinodamas tiesą, ar galėtum save pririšti prie laikinų žemiško gyvenimo sąlygų? Jeigu tektų sugrįžti į žemę, sakykime, po tūkstančio metų ir galbūt, į kitą žemyną ir kitą tautą, – ar vertėtų uždengti tikrovę šiandieninės valandos regimybe? Pareiga šeimai, tėvynei ir žmonijai turėtų būti įvykdyta, tačiau suvokiant medžiagišką šių aplinkybių pobūdį. Būti ne iš šio pasaulio – reiškia suvokti tikrąją gyvenimo reikšmę ir paskirtį, šito trumpo pasibuvimo šiame žemiškame kūne prasmę. Dalyvavimas įprastame gyvenime ir savo pareigų ir darbų atlikimas vyktų su dar didesniu pareigos supratimu, nei tai daro kiti žmonės, tačiau nuolat prisimenant tai, jog žmogus – tik keleivis šioje žemėje ir kad kelias jo – į žvaigždes. (419)

Veržimasis daro stebuklus. Veržimuisi gali išspręsti visus rūpesčius. Veržimasis, sujungtas su Mokytojais, yra nepaprastai derlingas. Tačiau žinojimas ateina laikui atėjus. Ne visiems duota suprasti Dieviškosios Karalijos paslaptis, tačiau duota tiems, kas moka norėti, kas moka belstis, moka ieškoti ir moka veržtis ir reikalauti to, kas priklauso jiems pagal prigimtines teises, tiems, kas nugali save. (432)

Pasakysiu tik žodį – pusiausvyra. (259)

Gyvenimo sutvarkymas veda į darną. Gamtoje tai pasireiškia ritmu. Taip pat ir žmogaus gyvenime, ritmas – tai jo klestėjimo pagrindas. Neritmingi veiksmai pavojingi tuo, kad griauna tai, kas buvo sukurta anksčiau. Jeigu dėl tam tikrų aplinkybių to ar kito veiksmo negalima atlikti išorėje, jį visada galima atlikti viduje, tuo nepažeidžiant ritmo. Jei norite pasisekimo, būkite ritmingi. (…) Mes kalbame apie kūrybingą ritmą, vedantį jus gyvenimo kopėčiomis aukštyn. (272)

Grožiu užpildykim savo pasaulį, savo sąmonę. Tegu Grožis įeina į kiekvieną mintį, jausmą, poelgį ir žodį. Tegul net drabužiai būna gražūs, užtenka to vartotojiško požiūrio visame kame. Viską reikia persmelkti Grožiu. Per Grožį įeis Šviesa ir aplinkui taps šviesiau. Tai, kas sąmonėje užsilikę, priešinsis. (…) Naujo pasaulio be Grožio nepastatysi. Nauja Grožiu bus apšviesta. Tačiau visų pirmiausia reikia jį įtvirtinti savo paties sąmonėje. Tegul nuo šiolei joje karaliauja Grožis. Ir tegu jūsų auka Vedliui (Mokytojui) būna šio Grožio įtvirtinimas. (12)

Ar gali gi būti vienatvė, kai širdyje Mokytojas? Ar galima laikyti save paliktu likimo valiai, kuomet erdvė yra atvira ir Šviesos siūlai sujungia sąmonę su artimomis dvasiomis, į kurias ši veržiasi? Argi galite laikyti save vienišais, kada Pats yra Pasakęs: Aš su jumis visada. Atstumas – smegenų regimybė. Dvasia gyvena už atstumų. Kūnas įterptas į medžiagiškų sąlygų riboženklius, tačiau dvasia neįterpta. Dvasia laisva. Dvasios laisvė apribota tik jos veržimuisi, o veržimasis – mintimis, o mintys – niekuo. Dvasios pasauliai nepaklūsta medžiagos akivaizdumui. Kuomet laiko ir erdvės regimybės sugriaunamos, dvasia savo sąmonėje apjungia Nematomą ir matomą pasaulius. Ir tada tai kas tolima, tampa artima, ir nematoma – matoma. Ir Mokytojo Dalyvavimas dvasioje – tampa psichinio gyvenimo tikrove. (441)

Agni Jogos briaunos. 1963, IV.

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt