Žodis „teosofija“ šiandien yra dažnai girdimas, ir nemažai žmonių laiko save teosofais, tačiau kai kurie net aiškiai nesupranta, kas teosofija yra. Nes tai – dieviškoji išmintis, o ji yra ta šviesa, kuri šviečia kiekvienam žmogui, kuris tik yra šiame pasaulyje. Šviesa niekam nepriklauso asmeniškai, ji priklauso kiekvienam ir visiems, ir tik gebėjimas ją suvokti suteikia teisę ją turėti, gi turėjimo faktas uždeda pareigą dalintis tąja šviesa su kitais.
Kiekviena religija, kiekviena filosofija, kiekvienas mokslas ir kiekviena veikla iššaukia iš dieviškosios išminties tai, kas jose yra teisingo ir gražaus, tačiau nei viena iš jų negali pretenduoti į išimtinį šios išminties turėjimą. Teosofija nėra priklausymas teosofijos draugijai. Tai teosofijos draugija priklauso teosofijai.
Kokia yra teosofijos esmė? Tai, kad žmogus, būdamas dieviškosios prigimties, gali pažinti dievą, kurio gyvenimas yra jame pačiame. Kaip neišvengiamas šios aukščiausios tiesos papildinys yra žmonių brolybės faktas. Dieviškasis gyvenimas ir yra ši dvasia, kuri talpina visa, kas yra, nuo mažiausio atomo iki archangelo; netgi dulkės po mūsų kojomis negalėtų egzistuoti be šio dieviškojo gyvenimo; aukščiausiasis serafimas – tik amžinosios ugnies kibirkštis, kuri pati yra dievas. Visi nedalomo gyvenimo veikėjai sudaro didžiąją broliją. Dievo imanentiškumas ir žmonijos vienis – tokios yra pagrindinės teosofijos tiesos.
Antriniai teosofijos mokymai – yra tie patys, kurie sutinkami visose gyvose ar jau neegzistuojančiose religijose: dievo vienis ir jo pasireiškimo trejybiškumas; dvasios nusileidimas į materiją, ir iš čia – save suvokiančių būtybių hierarchija, tame tarpe yra ir žmonija; palaipsnis žmonijos augimas sąmonės atvėrimo būdu ir žmogiškųjų kūnų evoliucija persikūnijimo būdu; šio augimo vyksmas, veikiant neišvengiamam priežastingumo, tai yra karmos, dėsniui; terpės buvimas, kurioje vyksta šis augimas, ji sudaryta iš trijų pasaulių: fizinio, astralinio ir mentalinio, kitaip tariant, žemės, tarpinio pasaulio ir dangaus; dieviškųjų mokytojų, viršžmogių, egzistavimas.
Visos religijos mokė arba moko šito, nors laikas nuo laiko tas arba kitas dalykas iš šių mokymų būdavo nustumiamas į antrą planą; tačiau laikas praeidavo ir šis dalykas vėl atsirasdavo, kaip tai atsitiko su mokymu apie persikūnijimą, kuris buvo dingęs iš bažnytinės krikščionybės mokymų, tačiau nūnai vėl atsirado, lyg būtų nuskendęs ir vėl išplaukęs į paviršių.
Skleisti tas tiesas visose pasaulio pusėse yra tiesioginis teosofijos draugijos uždavinys. Nors kiekvienam atskirai paimtam nariui visai nebūtina visas šias tiesas priimti. Kiekvienam nariui yra suteikiama visiška laisvė studijuoti, priimti ar atmesti jas savo nuožiūra; tačiau jei visa draugija, kaip visuminis vienetas, nustotų vadovautis jomis ir skleisti jas, tuo pačiu, ji nustotų egzistavusi.
Ši pasaulio religijų vienybė priklauso nuo fakto, jog visos religijos yra pradėtos Didžiųjų Mokytojų vieningosios brolijos narių, dieviškosios išminties arba teosofijos saugotojų.
Iš šios brolijos laikas nuo laiko pasirodo naujų religijų steigėjai, atnešdami pasauliui tuos pačius mokymus vėl ir vėl, tik perduodamus jau kita forma, atitinkančia laikmečio sąlygas, tai yra žmonių, kuriems duodama nauja religija, išsivystymo lygmenį, šių žmonių tipą, jų poreikius ir jų gabumus.
Visa, kas esminga, yra išsaugoma, tik kas neesminga yra pakeičiama.
Šis visų religijų tapatumas yra įrodomas simboliais, kurie pasikartoja kiekvienoje iš jų, nes simboliai sudaro religijų bendrinę kalbą. Apskritimas, kryžius, saulė, žvaigždė ir daugelis kitų neša savyje tylų visų pasaulinių religijų vidinės vienybės antspaudą. Žinodama tai, teosofijos draugija tarnauja kiekvienai religijai savo pačios srityje ir sujungia jas į vieną broliją.
Moralės srityje, teosofija savo mokymuose akcentuoja vienybę ir kiekvienoje formoje mato vieningo bendro gyvenimo išraišką, iš ko seka, kad viskas, kas kenkia vienam, kenkia ir visiems. Daryti pikta – tai tas pat, kas įvesti nuodus į žmonijos organizmą, ir tai yra nusikaltimas prieš vienybę. Teosofija neturi paruošto moralės kodekso, nes visos jos nuostatos išreiškia aukščiausią moralumą; rinkdama į viena labiausias aromatingas gėles iš visų pasaulio religinių sistemų, savo sekėjams ji suteikia pačius aukščiausius moralės mokymus.
Teosofijos draugija neturi paruošto moralės kodekso dar ir todėl, kad kiekvienas kodeksas neišvengiamai nusileidžia iki vidutinio amžininko lygmens, o teosofijos draugija siekia pakelti savo narius aukščiau egzistuojančio lygio, pateikdama jiems pačius aukščiausius idealus ir įkvėpdama juos kuo garbingiausiais siekimais. Ji moko gyventi Didžiųjų žmonijos Mokytojų dvasioje, jis siekia atskleisti vidinį dėsnį, o ne primesti išorinį.
Iš Ani Bezant knygos „Gyvenimo paslaptys“. 1917 metai.
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
Ani Bezant Sidnyje (Australija), 1922 metais.