A.Ilgevičienė: Mažoji Izidė

Nesvarbu, kokiu būdu Kūrėjas randa Kelią kiekvienam priminti tai, kas svarbu dabar. Svarbu tik tai, kad jis tą kelią randa, o žmogus jo nepaneigia. Net jeigu jis dabar paneigtų, Kūrėjas vėl ieškotų kito – suprantamesnio. Būtent jis geriausiai žino, kuris kokia kalba kalba, todėl ir bando kreiptis taip, kad aiškiau būtų išgirstas. Sunku Kūrėjui, nes jis gali kreiptis tik į Sielą. O kas prisimena ja esąs? Kūnas ir protas bando ja dėtis. Kūno reikalavimai vieni, proto – kiti. Kur čia girdėsi tą, kuri kužda tyliai, todėl tiktai širdies tyloje išgirstama. Tik ji girdi nebylią Kūrėjo kalbą. Nenori protas su tuo susitaikyti. Pirmauti jis nori. Trikdo jį ši kalba, erzina. Tačiau nepavargsta Kūrėjas ir toliau siųsti ženklus, nurodinėti kelius. Dėkokite jam už tokį supratimą. Kada patys išmoksite suprasti?..

…žmonės bijo ir nenori keistis, todėl jie negali pakeisti ir savo gyvenimo. Jie lengvai sako, kad niekas niekada nieko pakeisti negali, nes gyvenimą lemia likimas. Tai tampa jų savotiška apsauga, už kurios jie pasislepia nuo svarbių sprendimų priėmimo. Taip ir gyvena. …

Išrinktieji žino Paskirtį ir ją vykdo. Jie nebijo keitimosi, nes žino, kad gyvenimas – tai tekantis Nilas. Tas, kuris bijo keitimosi, tampa daiktu, kurį Nilo srovė neša į priekį. Tas, kuris keitimosi nebijo, pats tampa Nilu, drąsiai tekančiu į dar didesnius vandenis, o vėliau, tapęs jais, įsilieja į dar didesnius.

Kančia – tai ir yra alcheminė ugnis, kurioje sudega tai, kas nėra Kelias. Tik taip šlifuojamas tyras Jūsų sąmonių kristalas, tik šitaip gludinamos jo briaunos.

Visų atsisakymų prasmė – jūsų nepažeidžiamumas. Žmogus, kuris turi šeimą, artimuosius, nors ir koks sąmoningas jis būtų, jau yra pažeidžiamas per tai, kas jam brangu… Tuo gali piktnaudžiauti blogio jėgos. Tik būdamos laisvos nuo žemiškų prisirišimų ir pareigų artimiesiems, galite iki galo aukotis …

Pergalė prieš žmogiškąją prigimtį neįmanoma be kančios, nes nugalėti čia reikia visus penkis žmogiškus pojūčius. Kitiems to nereikia, tačiau Jūsų Kelias be šito neįmanomas. Tai kelias į tikrąją tarnystę, įrodžius savo dieviškąją prigimtį, būnant žmogumi. Tai Kelias į Idėją, kuria turite tapti pačios. Idėja beasmenė ir belytė. Ji nemirtinga.

Kiekvienas mato pasaulį taip, kaip sugeba jį matyti, ir sprendžia pagal savo vertybes. Todėl vienam jo pasaulis – kupranugaris, kitam – žmona, trečiam – įvertinimas, o ketvirtam – žūtbūtinis savo tiesos įrodymas. Taip bus visada. Nepakeisite šito ir nereikia.

Svarbu sutrikusiam atverti akis į tai, kad jo tiesa nėra vienintelė, kad gali būti ir kitų. Niekada nepirškite savos tiesos ir supratimo. Supraskite: Tiesos supratimas užsitarnaujamas. Niekada nepamirškite šito. Todėl, kas neužsitarnavo, – nesupranta. Užsitarnavę supranta tiek, kiek to supratimo užsitarnavo. Matote, kokia svarbi tarnystė…

Nesupratimą galima palyginti su naktimi, aptemusia nuo debesų. Sluoksnis po sluoksnio atidengiamas dangus. Tai sluoksniai, vedantys į supratimą. Debesims nuslenkant pamažu atsidengia žvaigždutės, pats Mėnulis. Šitaip atsiveria supratimas. Tačiau jis – dar ne diena.

O koks beribis turėtų būti suvokimas… Jis yra skaisti diena. Sąmonė aušta kaip rytas, keldama sielą iš proto ir kūno skatinamo miego. Tas miegas it koks kalėjimas. Gal ir norėtų kažkas pabusti iš jo, bet protas labai stiprus. Jis kaip piktas burtininkas, prikuriantis norinčiam ištrūkti daugybę sapnų, kuriuos jis norėtų matyti, ir sakantis, kad tie sapnai ir yra tikriausia realybė. Ko nepadaro jis, atlieka kūnas, signalizuodamas apie savo poreikius. Iš tokio kalėjimo sunku ištrūkti. Tačiau tas, kuris nori ištrūkti, iš pradžių turi suprasti, kad tame kalėjime sėdi. Ir baisiausia, jog sėdi savu noru, nes tas kalėjimas pakankamai … patogus… taigi, teks tų patogumų atsisakyti… Tik šitaip ima brėkšti kiekvieno sava diena ir pamažu kilti saulė.

Išbandymai visada lydi siekiančius idealų. Jie skaidrina sąmonę ir brandina.

Būk savimi ir daryk, ką turi.

Toks yra Išrinktųjų Kelias. Taip yra todėl, kad išrinktasis nieko nebegali norėti ir siekti tik sau. Jis dirba vardan tų, kurie nemato, negirdi ir nesupranta, tam, kad kažkada jie praregėtų, išgirstų ir galiausiai suprastų. Išrinktuosius veda Idėja, kuri atsispindi Jūsų gautuose Žodžiuose. …

Todėl švieskite ir neškite savo šviesą visiems, kurie bus su jumis, bus apie jus. Budinkite miegančius iš amžių letargo, žadinkite ir mokykite jaunas, dar mažai suprantančias sielas. Žemės žmonės turi augti. Jų dvasia turi augti. Tai Jūsų darbas žemėje visiems laikams tol, kol į ją ateisite.

 

Audronė Ilgevičienė „Egipto istorijos. Mažoji Izidė.“

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

 

Parašykite komentarą