T.Platonova: Apie mokymus ir mokyklas

   Pasaulyje atsirado daug mokytojų. Kai kurie, susidūrę su kažkuo nauju ir stebuklingu, pergyveno stiprius išgyvenimus. Vieni sugebėjo tai išgyventi, suvokti ir pritaikyti gyvenime, kiti nesiteikė įsigilinti ir suvokti visą patirties gilumą, ir kaip rezultatas ši nauja ir stebuklinga patirtis jiems taip ir liko „kitoje“ šio gyvenimo pusėje. Jie pradėjo šias patirtis naudoti garbinimui, bauginimui ir padarė savo gerovės šaltiniu. Jie nesugebėjo atsispirti savojo „aš“ žemesniosioms savybėms, jie neįtraukė į pažinimo procesą naujų smegenų lastelių. Neįvyko nei supratimo, nei priėmimo, nei naujos patirties panaudojimo šiame gyvenime.

 

Esant kiekvienai patogiai progai tokie žmonės mėgsta prisiminimus ir nuteikia kitus savęs pačių garbinimui. Daugelis kvailiukų yra paveikiami šių pasakojimų, jei šie atitinka klausytojų samonės lygmenį. Tokie visur seka paskui pasakorių ir garbina jį už tai, kad kažkada kartą tai atsitiko. Už pasaką, sukrėtusią jų vaizduotę.

 

Atsiranda mokytojų ir atsidavusių jiems mokinių, rūpestingai saugančių praeitį ir niekam neleidžiančių trikdyti atminties. Ši praeitis apauga smulkmenomis, palaipsniui tapdama mirusiomis žiniomis, nejudinamomis ir  neliečiamomis. Mokytojai, saugomi savo mokinių, taip pat apauga gerbėjais. Kuriamos draugijos, grupės, mokyklos, kuriose nėra nei vystymosi, nei noro vystytis ir gyventi dabartyje. Panašių organizacijų dalyvių ego stiprėja, išsikovodamas tvirtas pozicijas. Tiesos, netapusios gyvenimo norma, tapo mirusia raide, karmos kroviniu, bizūnu, kuriuo muša nenorintį paklusti konkrečios organizacijos taisyklėms.

 

Mokiniai ir gerbėjai dirba, kad palaikyti mokytojo autoritetą, kad galėtų padoriai pragyventi esant sunkioms sąlygoms, siekdami gauti lėšų ir gėrybių mokyklos klestėjimui. Pats mokytojas ir kai kurie artimesni mokiniai šių gėrybių sąskaita neblogai pragyvena. Nesuvokiamu būdu organizacija pavirto į pajamų šaltinį, pavertusi visus jos dalyvius priklausomus nuo savo egzistavimo.

 

Suprantama, kad tokiose mokyklose nieko nevyksta, kas maitintų žmogaus dvasinę prigimtį. Darbas susideda iš nuolatinio medžiagos skaitymo, kopijavimo ir platinimo. Apie tai, kad pritaikyti tiesas gyvenime niekas net negalvoja, nes visi yra labai užsiėmę. Juolab, jų ir neišeitų panaudoti. Jos užkeltos į nepasiekiamas aukštumas, jos nepasiekiamos paprastiems mirtingiesiems, jos yra garbinimo ir tyrų svajonių objektas.

 

Dvasiniai dalykai atskiriami nuo gyvenimo, gilinant egzistuojančią bedugnę. Vietoje suartėjimo ir kliūčių bei barjerų sunaikinimo statomos naujos fanatiško mastymo ir ribotų požiūrių barikados. Žmonės patys paverčia save numirėliais, užimančiais vietas priskirtose sferose, iš kurių jie neturi jėgų išsikrapštyti dėl aklo atsidavimo kažkieno požiūriams ir nuomonėms.

 

Tikras mokytojas rūpinasi savo mokinių vystymusi. Jis sąžiningai juos veda į Savęs suvokimo tikslą, į laisvę nuo dogmų ir drebinančių vaizduotę stebuklų. Mokiniai yra laisvi saviraiškoje, bendravime ir požiūriuose. Jiems niekas neperša Aukščiausiųjų dorybių, nes tai ir neįmanoma. Aukščiausia yra vertinga tik tada, kai tai ateina ir pasilieka kalbėjime, manierose, elgesyje, mąstyme. Tačiau kada vis tai pasilieka popieriuje, šios vertybės lieka nepriimtomis ir nesuvoktomis. Jei Aukščiausia atmetama vardan pasilinksminimų ir malonumų, tai dar netapo gyvenimo norma, tai po senovei yra „kitoje pusėje“.

 

Mokytojas veda mokinius pro nedideles viliones, sekdamas jų dorovės augimą. Jis daro mokinius atsparius pertekliui, diegdamas moralės-etikos principus. Daugiausia, ką galima padaryti – sukurti nenugalimą kliūtį energijos sugrįžimui į žemuosius pasireiškimus. Kai tampa nebeįmanoma pasielgti amoraliai. Mokytojas sukuria dorovės pamatą. Kai šis sukurtas, mokinys gali laisvai eiti į pasaulį, į įprastą gyvenimą. Jis bus nepažeidžiamas bet kokioms vilionėms.

 

Tikrasis mokytojas nusuka mokinio žvilgsnį nuo klydimų ir nežinojimo kupino gyvenimo. Jis nefarširuoja mokinio Aukščiausiomis tiesomis, o skiepija jame dorybes ir atsparumą pasaulio linksmybėms. Mokytojas parodo paprasto gyvenimo vertę, kuriame žmogus vykdo savo pareigas, žingsnis po žingsnio suvokdamas Šaltinio valią.

 

Ir tas, kuris sugeba visiškai pasikliauti šia Valia, pats tampa mokytoju.

 

 

T.Platonova „Kalno kelias“

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt