Č.Ledbiteris: Astralinis lygmuo

   Ištrauka iš teosofo Čarlzo Ledbiterio knygos apie astralinio pasaulio gyventojus. Dvasiniams ieškotojams reikia susivokti, jog pasaulis labai platus ir neapsiriboja vien fiziniu lygmeniu. Beje, ištraukoje minimus elementalus kartais puikiai fiksuoja ir mūsų fotoaparatai. Tačiau, kaip taisyklė, šios esybės nemėgsta fotografuotis ir užfiksuoti jas visame savo formų gražume pavyksta toli gražu ne kiekvienam…. Daugiausia tiems, kam jie leidžia tai daryti. Taigi, tokiu „eksperimentiniu“ būdu lengviausia įsitikinti (net „protukams“ skeptikams), kad už fizinio lygmens yra dar kažkas ir apie tai pasakoja Č.Ledbiterio knyga „Astralinis lygmuo“.

 

Matyt, čia yra geriausia vieta, kad paminėti nuostabias ir svarbias esybes – keturis devaradžus, nors mes jų ir negalime tiksliai priskirti kažkuriai būtybių klasei. Žodis „deva“ šiame pavadinime neturi būti suprastas klaidingai, nes šie keturi radžos valdo ne devų karalystes, o keturis elementus – žemę, vandenį, orą, ir ugnį, kartu su gyvenančiomis ten gamtos dvasiomis ir elementalais. Kokią evoliuciją jie praėjo, kol pakilo į dabartines stiprybės ir išminties aukštybes, mes negalime pasakyti, išskyrus tai, kad, panašu, jie nesivystė taip, kaip tai vyko pas žmones.

 

Juos dažnai vadina Žemės regentais, arba keturių ordinalių taškų angelais, o indusų knygose – čatur macharadžomis, suteikiant jiems šiuos vardus – Dhritaraštra, Virudhaka, Vipupakša ir Vaišravana. Kai kuriose knygose juos atitinkančios elementalų esybės yra vadinamos gandharvais, kumbhandomis, nagais ir jakšmomis, o juos atitinkančios pasaulio pusės ir simbolinės spalvos – tai atitinkamai rytai, pietūs, vakarai, šiaurė, ir balta, mėlyna, raudona ir geltona spalvos. „Slaptojoje doktrinoje“ jie minimi kaip „sparnuoti rutuliai ir ir ugniniai ratai“, o Biblijoje Ezekielio knygoje bandoma juos aprašyti panašiais išsireiškimais. Nuorodas į juos galima atrasti bet kokios religijos simboliuose ir visada jie buvo didžiai pagerbti, kaip žmonijos gynėjai.

 

Tai jie yra žmogaus karmos agentai jo gyvenimo žemėje metu, tuo pačiu turėdami labai svarbią reikšmę žmogaus likimui. Didžiosios kosmoso karminės dievybės, „Slaptojoje doktrinoje“ pavadintos lipikais, pasveria kiekvienos asmenybės darbus, kai astralinio gyvenimo pabaigoje įvyksta galutinis ją sudarančių principų atsiskyrimas, sukuriant lyg eterinį  dublerio šabloną, tiksliai atitinkantį sekančią žmogaus gimimo karmą. Tačiau būtent devaradžos, valdydami elementus, iš kurių turės būti sukurtas šis eterinis kūnas, suteikia jam tą proporciją, kuri tiksliai atitinka lipikų ketinimus.

 

Tai devaradžos visą žmogaus gyvenimą nuolat seka, kad pasikeitimai, įnešami į jo būseną žmogaus laisvos valios ir aplinkinių valios, išliktų pusiausvyroje, kad neįvyktų neteisybės, o karma būtų tiksliai įvykdyta – ne tuo, tai kitu būdu. Tikrą mokslinę disertaciją apie šias nuostabias būtybes galima atrasti „Slaptojoje doktrinoje“ (1 t.). Jie gali savo valios pagalba priimti materialią žmogiškają formą, ir keletas tokių atvejų buvo užfiksuota.

 

Visos aukščiausios gamtos dvasios ir dirbtinių elementalų būriai veikia kaip agentai jų didžiame darbe, visos gijos yra jų rankose, ir visa atsakomybė krinta tik ant jų. Jie nedažnai pasirodo astraliniame lygmenyje, tačiau kada tai įvyksta, jie, žinoma, tampa pačiais žymiausiais iš jo nežmogiškųjų gyventojų. Tyrinėjantiems okultizmą nereikia sakyti, kad jei jau yra septynios gamtos dvasių ir elementalių esybių klasės, tai iš tikro turi būti ir septyni, o ne keturi devaradžos, tačiau nesant Pašvestųjų aplinkoje apie tai labai mažai žinoma ir dar mažiau gali būti pasakyta apie šiuos aukščiausius tris.  

 

 

 

Čarlzas Ledbiteris „Astralinis lygmuo“

 

 

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt