Teosofija: Aštuonios didžiosios nelaimės

Žmogus negali būti išgelbėtas jokios išorinės jėgos – tai amžinasis įstatymas.

J.P.Blavatskaja

Aštuonios didžiosios nelaimės, kurios įvardytos senovės traktate „Auksinių taisyklių knyga“.

1. Juslinių patyrimų troškimas, vergavimas savo aistroms. Jusliniai patyrimai yra „gyvūninės“ kilmės, jie pirmiausia būdingi gyvūnijos pasauliui, jų šaknys yra ten. Šių troškimų atsisakymas – sudėtingas klausimas, nes įgyta karma turi būti išgyventa, ištirpdyta transformacijos ugnyje. Žmogus, besitapatinantis su savaisiais norais ir aistromis yra jų vergas, jis yra nelaisvas žmogus. Toks yra arčiau gyvūnų karalijos, nei žmonių pasaulio.

*

2. Pasibjaurėjimas visu tuo, kas įvilkta į negražias išorės formas. Žmogui būdingas amžino grožio siekimas, tačiau ne viskas yra gražu, kas gražiai blizga. Tikrasis grožis dažnai nėra išoriškai spindintis. Jogai mokosi priimti visas formas, neskirstydami jų pagal savo suvokimą. Todėl medituoja į tai, kas yra „negražu“.

*

3. Įsišaknijęs asmeninis išdidumas ir nemokšiškumas. Jis įgauna įvairias formas ir yra labai klastingas. Labai sunki išdidumo rūšis – dvasinis išdidumas, kai dvasines disciplinas praktikuojantis žmogus išvysto „tyrą ego“. Ir pats prieš jį tampa bejėgis.

*

4. Klydimas dėl asmeninio nemirtingumo. Kartais reinkarnacijos koncepcija tampa paskutine ego priebėga. Bijodamas mirties, žmogaus ego ima guostis po mirties laukiančiu tęstinumu, tapatinant amžiną sielos dvasinę substanciją su savuoju laikinu ir mirtingu ego.

*

5. Abejonės dėl Gyvenimo ir Gėrio amžinumo, materializmas.  Materializmas yra vienpusiškumas, „praktinio“ proto triumfas, kai realu yra tik tai, ką gali užfiksuoti juslės. Kartu su įsišaknijusiu ego tokia pasaulėžiūra gimdo nihilizmą ir panišką mirties baimę, nes tokiems žmonėms tai yra „pabaiga“.

*

6. Noras siekti Dangaus, kaip dabartinio gyvenimo tęsinio. Vienas iš „paguodos“ religinių konceptų, kad po šio vargo kupino gyvenimo dabartinis ego sulauks „atpildo“ rojaus pavidalu.

*

7. Neteisingas įsitikinimas dėl išorinio religinio kulto veiksmingumo. Kalbama apie tai, kad už išorinio ritualizmo turi augti vidinė Esmė. Žmogus, matantis tik išorės formas, o nematantis už jų paslėpto Gyvojo Dievo yra stabmeldys, kokią religiją jis beišpažintų.

*

8. Visos egoizmo, savanaudiškumo rūšys. Egoizmas – tai savęs, kaip atskiro vieneto suvokimas. Yra „aš“ ir yra visa kita – „jie“. Tai gimdo nesuskaičiuojamas kančias, kol siela suvokia, kad nėra atskirta nuo viso likusio pasaulio. Kad, pasak Agni jogos, čia nukritusi paukščio plunksna sukelia audrą tolimuose pasauliuose.

***

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Didžioji Karnako (Ipet-isut) šventykla.

R.G.Narajano nuotr.

1. Juslinių patyrimų troškimas, vergavimas savo aistroms. Jusliniai patyrimai yra „gyvūninės“ kilmės, jie pirmiausia būdingi gyvūnijos pasauliui, jų šaknys yra ten. Šių troškimų atsisakymas – sudėtingas klausimas, nes įgyta karma turi būti išgyventa, ištirpdyta transformacijos ugnyje. Žmogus, besitapatinantis su savaisiais norais ir aistromis yra jų vergas, jis yra nelaisvas žmogus. Toks yra arčiau gyvūnų karalijos, nei žmonių pasaulio.

*

2. Pasibjaurėjimas visu tuo, kas įvilkta į negražias išorės formas. Žmogui būdingas amžino grožio siekimas, tačiau ne viskas yra gražu, kas gražiai blizga. Tikrasis grožis dažnai nėra išoriškai spindintis. Jogai mokosi priimti visas formas, neskirstydami jų pagal savo suvokimą. Todėl medituoja į tai, kas yra „negražu“.

*

3. Įsišaknijęs asmeninis išdidumas ir nemokšiškumas. Jis įgauna įvairias formas ir yra labai klastingas. Labai sunki išdidumo rūšis – dvasinis išdidumas, kai dvasines disciplinas praktikuojantis žmogus išvysto „tyrą ego“. Ir pats prieš jį tampa bejėgis.

*

4. Klydimas dėl asmeninio nemirtingumo. Kartais reinkarnacijos koncepcija tampa paskutine ego priebėga. Bijodamas mirties, žmogaus ego ima guostis po mirties laukiančiu tęstinumu, tapatinant amžiną sielos dvasinę substanciją su savuoju laikinu ir mirtingu ego.

*

5. Abejonės dėl Gyvenimo ir Gėrio amžinumo, materializmas.  Materializmas yra vienpusiškumas, „praktinio“ proto triumfas, kai realu yra tik tai, ką gali užfiksuoti juslės. Kartu su įsišaknijusiu ego tokia pasaulėžiūra gimdo nihilizmą ir panišką mirties baimę, nes tokiems žmonėms tai yra „pabaiga“.

*

6. Noras siekti Dangaus, kaip dabartinio gyvenimo tęsinio. Vienas iš „paguodos“ religinių konceptų, kad po šio vargo kupino gyvenimo dabartinis ego sulauks „atpildo“ rojaus pavidalu.

*

7. Neteisingas įsitikinimas dėl išorinio religinio kulto veiksmingumo. Kalbama apie tai, kad už išorinio ritualizmo turi augti vidinė Esmė. Žmogus, matantis tik išorės formas, o nematantis už jų paslėpto Gyvojo Dievo yra stabmeldys, kokią religiją jis beišpažintų.

*

8. Visos egoizmo, savanaudiškumo rūšys. Egoizmas – tai savęs, kaip atskiro vieneto suvokimas. Yra „aš“ ir yra visa kita – „jie“. Tai gimdo nesuskaičiuojamas kančias, kol siela suvokia, kad nėra atskirta nuo viso likusio pasaulio. Kad, pasak Agni jogos, čia nukritusi paukščio plunksna sukelia audrą tolimuose pasauliuose.

***

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

***

www.yogi.lt

Didžioji Karnako (Ipet-isut) šventykla.

R.G.Narajano nuotr.< -->