Deivydas Aikas: atsijungimas nuo programos

Ladakas. Šventyklos durys/Jei nesiliausime tapatinęsi su šiuo kūnu, kurį vadiname žmogumi, taip ir liksime menamybės (iliuzijos) vergais. Mūsų tikėjimas gali laikyti mus vergovėje arba dovanoti mums laisvę. Jei susitapatinsite su savo vardu ir kūnu, iš karto apsiribosite. Pamėginkite ir pamatysite. Taip atsitinka todėl, kad visa DNR programos esmė yra menamo holografinio pasaulio atspindys, pasaulio, kuris grįstas taisyklėmis, o taisyklės dėl savo prigimties visuomet reiškia apribojimą.

Menamas pasaulis turi sienas, fizikos dėsnius, ligas, senėjimą, gimimo ir mirties ratus ir begalinį sąrašą priežasčių, kodėl vienas ar kitas dalykas nutikti negali. Tai karalystė, kurioje viešpatauja „bet“ programa. Norėčiau tai padaryti, bet… Norėčiau ten nuvykti, bet… Norėčiau pasveikti, bet… Kai tik atsiduodame šiai programai, mūsų sąmonė įkalinama menamybėje.

Kaip nuostabu yra tyliai sėdėti ir klausytis savo paties minčių, jausti savo jausmus, tačiau būti tik stebėtoju – tarsi tas mintis mintytų ir jausmus išgyventų kas nors kitas. Paprastai mes tapatinamės su savo mintimis, jausmais, regime juos kaip savo „asmenybę“.

Tie patys archetipai būdingi didelėms žmonių draugijoms, taigi visai ypatingų asmenybių nėra. Būtent dėl programos mes ir esame „žmonės“, o ne Beribė Sąmonė.

Jei susirasite tylią vietelę ir, užuot tapatinęsi su savo mintimis bei jausmais, jų tiesiog pasiklausysite ir jas stebėsite, suprasite, kad jūs nesate jos. Tegu jos tiesiog slenka pro šalį – neatliepkite, regėkite jas tarsi stebėtojai, nesiekite savęs su niekuo, apie ką tos mintys ir jausmai praneša, jokiu būdu jų nesmerkite ir nevertinkite, nes jos kaipmat jus įtrauks į savo verpetus. Iš esmės tai tas pats, kaip klausytis radijo. Sakoma, kad mes esame ne mūsų mintys, o tarp jų esanti tyla. Būtent šiame sąmoningumo lygmenyje esame pajėgūs atsiriboti nuo programos. Kai mintis ir jausmus, kurie, regis, niekada nesiliauja, pamatome iš stebėtojo padėties, tuomet suvokiame šio reiškinio tiesą. Tyla yra mūsų sąmonė, o minčių ir jausmų keliama sumaištis – programa. Sąmonė tyli, nes ji neturi ką pasakyti. Ji ne galvoja, o Žino, tad jai nereikia nuolatos dvejoti ir stengtis ką nors išaiškinti. Sąmonė nekalba pati su savimi, kaip daro proto programa. Ji taip pat nesijaudina dėl „ateities“ ir nesigaili dėl „praeities“ – o tai yra pagrindinis proto vidinio pasikalbėjimo (dialogo) penas. Lyginant su protu ir jausmais, sąmonė yra visiškai rami.

Kartais būna juokinga stebėti, kaip mūsų mintys ir jausmai atliepia į kasdienio gyvenimo įvykius. Jų kvailumas tiesiog stulbina, be to, juos dažniausiai veikia dar ir baimė. Minčių ir jausmų atsakai yra ypač nuspėjami, o jų užprogramuota prigimtis – tiesiog akivaizdi. Tokių atsakų (reakcijų) pagrindu susikūrę žmonių santykiai dažnai baigiasi kivirčais. Šį ratą žmonės gali nutraukti tik tada, kai jie liaujasi atliepę, vadovaudamiesi DNR programa. Iki kol taip nutinka, arklys joja raiteliui ant kupros. Kai nustojame atliepti į programą, viskas, kas lieka, yra sąmonė, o sąmonė gali nurodyti „lazeriui“ nuskaityti „medžiaginę“ tikrovę kitaip. Visa programavimo esmė yra atsakai (reakcijos). Matrica kaip tik to iš mūsų ir nori. Kai atliepiame, mes susitapatiname su programa ir protas pradeda gainiotis baltąjį triušį (kitaip sakant, imasi veiksmų, kurių pabaigos nematyti, nes baltasis triušis labai mitrus ir jo pagauti neįmanoma).

Kai atsijungsite nuo Matricos programos ir prisijungsite prie sąmonės, jūsų gyvenimas taps toks savaimiškas, koks pirmiau niekad nebuvo. Tai yra Matricos slogutis, nes tokiu būdu šioje tikrovėje reiškiasi Beribė Galimybė. Savaimingi žmonės nepasiduoda jokioms „bet“ programoms ar visuomenėje įdiegtoms taisyklėms bei nuostatoms. Norėčiau to imtis, bet… Jokių „bet“ – tiesiog darome tai. Bet ką pagalvos žmonės? Tiesiog darykite tai! Arba dar geriau – jūs jau esate tai. Galbūt gyvenime ne kartą norėjote atsiduoti dabarties akimirkai ir padaryti ką nors reikšmingo, tačiau užplūdusios mintys ir jausmai jūsų savaimingumą numaldydavo.

Būkite savaimiški patys ir leiskite savaimingais būti kitiems. Neribokite žmonių taisyklėmis. Jei pernelyg daug galvojate apie taisykles ir jeigu jos baugina jus, – jau esate Matricos gniaužtuose. Žmonės, kurie mėgsta kartoti „taisyklės yra taisyklės“ ir verčia kitus jų laikytis nekreipdami dėmesio į aplinkybes, yra savaimingumo juodosios skylės, karuselės arkliukai be raitelių. Jie dažnai tampa valdžios tarnautojais, automobilių stovėjimo aikštelių budėtojais, eismo prižiūrėtojais, apsaugos darbuotojais, policijos pareigūnais ir daugybe kitų, kurie tikrovę suvokia taip, kaip liepia mintinai iškaltos taisyklės. Jie yra tarsi uniforma aprengti greičio matavimo prietaisai, nesugebantys suprasti, jog ne kiekvieną padėtį galima vertinti vienodai.

Ar kada nors matėte savaimingą kompiuterį? Ne. Tokių nebūna, nebent jo sistema būtų visai sujaukta ir sugadinta. Jei duodate įsakymą atidaryti Google, kompiuteris tą ir padaro. Jis veikia griežtai pagal taisykles ir niekada jums nepasakys tokių žodžių: „Velniop tavo Google, eisim į AOL, patinka tau tai ar ne.“ Jis elgiasi taip, kaip jam liepia programa. Taip elgiasi uniformomis vilkintys „taisyklių mylėtojai“. Savaimiškumas stipresnis už programą, nes jis yra sąmonės – Beribės Meilės, išraiška. Kai kompiuterio darbas sutrinka ir jis atsisako vykdyti nurodymus, simboliškai jį galima suvokti kaip protiškai nesveiką. Užprogramuoti žmonės būtent taip suvokia savaimingą elgesį. Jie tokio elgesio nesupranta, mat jis niekaip nedera su juos valdančios programos taisyklėmis. Vienas iš filmo „Matrica“ veikėjų Merovingas labai taikliai pasakė: „tiesiog nuostabu, kaip programinio meilės kodo struktūra yra panaši į beprotybės kodo struktūrą“. Meilė yra Visos Galimybės, tačiau programai ji atrodo kaip beprotybė.

Suprantama, aš nesiūlau jums tapti tokiems savaimingiems, kad staiga imtumėte šokinėti nuo Eifelio bokšto. Kad tai sėkmingai atliktumėte, turėtumėte būti atsijungę nuo programos, kurios pavadinimas yra sunkio jėga (gravitacija). Kad įstengtume atlikti tokius iš pažiūros stebuklingus dalykus, turėtume ištrinti dar daug mūsų gyvenimus valdančių programų, tačiau pradėti galime jau dabar – liaukimės būti taisyklių belaisviai ir jos nustos mums piršti mirties regimybę. Tai bus atpildas už jų nesilaikymą!

Yra ir kitų būdų „nušokti nuo bokšto“. Šį veiksmą nebūtinai reikia suprasti pažodžiui. Pavyzdžiui, galite „nušokti nuo darbo“, kurio nemėgstate ir pradėti siekti savo svajonių nebijodami prarasti saugumo. Galite sudėtingose padėtyse pasielgti taip, kaip jaučiate esant reikalinga ir neišsigąsti pasekmių. Visi šie dalykai yra nuo proto ir jausmų atsiribojusios ir pradėjusios nepaisyti programų sąmonės pavyzdžiai. Jus bauginantis pasaulis iš tikrųjų yra tik jūsų pačių galvose ir jūs galite jį pakeisti kiekvieną akimirką, vos pakeitę savo tikrovės pojūtį. Esate Beribės Galimybės ir jeigu neleisite, kad jus valdytų programa „negaliu“, tuomet jums viskas taps įmanoma.

Nuolat kartoju, kad privalome pradėti galvoti patys – tai į beribę laisvę vedančio vyksmo pradžia. Tik pradžia. Kitas žingsnis yra visiškai nustoti galvoti. Bet juk tai beprotybė, pasakysite! Kaip mes gyvensime, jei visai negalvosime! Tiesą sakant, kol galvojame, mes apskritai negyvename. Mintys (galvojimas) kyla iš proto, o protas yra programa. Protas mintija, o sąmonė Žino. Žodžiais galiu perteikti tik dalį savo idėjų, nes žmonės, kad visiškai suprastų, turi jas patirti. Tas pats pasakytina ir apie milžinišką skirtumą tarp galvojimo/mintijimo ir Žinojimo. Jei norėdami ką nors suprasti turime apie tai pagalvoti, vadinasi, esame valdomi Matricos: „Leisk man pagalvoti“, „Aš apie tai pagalvosiu“… Taip veikia Matricos programos. O kai iš programinės įrangos valdymą perima sąmonė, mes tiesiog žinome. Kol ieškome atsakymų, esame Matricos gniaužtuose.

Jei ieškote atsakymų, vadinasi turite klausimų, o tai reiškia, jog nesate visažinės Vienovės būties lygmenyje. Prisijungę prie šio žinojimo lygmens pamatote, jog atsakymai jau yra į visus įmanomus klausimus. Arba galima sakyti, kad jokių atsakymų nereikia iš viso, nes nėra ir jokių klausimų. Kadangi būname prisijungę prie visažinio Vienio, yra tik Žinojimas. Tada susidūrę su kokia „painia“ padėtimi net negalvojame, kaip čia reikėtų pasielgti – tiesiog žinome ir nesistengiame nieko suprasti. Kad pasiektume šią Žinojimo būseną, neprivalome ko nors mokytis ar kur nors vykti. Nėra nieko, ko galėtume išmokti, taip pat nėra vietos, kur galėtume nukeliauti – mes žinome viską ir esame visur.

„Prašau man duoti bilietą į visur“. – „Atleiskit, sere, į tą vietą jūs nuvykti negalite, mat jau dabar ten ir esate“.

Mums nereikia nieko mokytis, netgi priešingai – turime atprasti gyventi tais dalykais, kuriais sistema mus vertė tikėti. Protas neparodys nušvitimo kelio, jis yra šio kelio kliūtis. Žinios ir Žinojimas yra du skirtingi dalykai. Žinios priklauso proto sričiai, o Žinojimas – sąmonės. Mums nereikia mokytis – pakanka nubusti iš hipnozės transo ir prisiminti, kas esame. Kai nubundame, tuomet nustojame galvoti ir pradedame žinoti. Kai kurie žmonės tai vadina nuojauta (intuicija) arba įsiklausymu į „širdies balsą“. Sistemos tikslas yra žinojimą ir savaimiškumą nuslopinti, priversti mus bijoti sprendimų pagal nuojautą pasekmių, jausti kaltę kiekvienąsyk, kai paklausome Žinojimo balso. Vos tik nuojautos pagalba kažką sužinome, tą pačią akimirką pradedame šiuo žinojimu dvejoti. Taip veikia programa – ji siekia apsaugoti savo, kaip valdytojos, padėtį. Vienas iš dažniau pasitaikančių programos teiginių yra „tu dar daug ko turi išmokti“. Tačiau tai netiesa. Jei patikime, kad turime ko išmokti, vadinasi, taip pat patikime, kad nesame Vienovės dalis. Taip galvoja visi, kuriuos valdo Matrica.

Sistema nori, kad jus valdytų „mažojo aš“ programa. Sistema pateikia apibrėžimą, ką jūs turėtumėte suvokti kaip „sėkmę“ ar „pralaimėjimą“, kas yra „geras tėvas ar motina“, „geras vyras ir gera žmona“ ir taip toliau. Jei tik neprilygstate sistemos sukurtai normai, ji iškart imasi grūmoti pirštu. O kai priimate sistemos siūlomą tikrovės aiškinimą, ji išlaiko jus žemų virpesių erdvėje, kur taisykles primeta Matrica.

Matricai talkina religijos, kurios iš paskutiniųjų stengiasi, kad žmonės nemylėtų savęs. Nusidėjėlio savijauta jau yra įdėta DNR programose, jos veikia net ir tuos, kurie tą kodą įdiegusias religijas atmeta. Tačiau nuo šio genetinio prieš save nukreipto smurto mes galime atsijungti. Jūs nesate jūsų protas ir jausmai, nesate asmenybė su jos bruožais, jūs – Beribė Meilė. Ką jūs esate padarę ir ko nepadarę, ką pasakę ar nutylėję – visiškai nesvarbu. Jus valdė programa, o jūs manėte, kad tai jūs. Dabar galite šią kaukę nusimesti ir pamilti tai, kas jūs esate iš tikrųjų – Meilė. O paskui galėsite pamilti ir savo užprogramuotą asmenybę. Galų gale juk ji taip pat yra Beribė Meilė, tik to nežino.

Meilė ir atlaidumas sau bei kitiems ištrina programą, kuri žadina mus menamoje (iliuzinėje) atskirtyje laikančią kaltę ir neapykantą. Suvokę, kad kūnas yra programa, kurios pagalba sistema kuria suktybes siekdama įkalinti sąmonę, o pasaulis – regimybė, jūs galite pradėti žaisti su tikrove ir ja mėgautis. Menamybės mus valdo tik tuomet, kai mes tikime jas esant tikras, o kai suprantame, jog tai – menama, jos valdymo gniaužtai atsileidžia. Kai žmogus pamato, kokiu būdu juo bandoma manipuliuoti, tas poveikis nebetenka galios. Kai jau žinote, koks vyksta žaidimas, jis jūsų nebeįtraukia.

Ištraukos iš D. Aiko knygos „Beribė meilė yra vienintelė tiesa, visa kita – regimybė“.

Deivydas_Aik

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt