Eckhart Tolle: Nepaprasta ramybė

   Apie kitą sąmonės lygmenį esama nemažai pasakojimų. Jų autoriai dažnai būna žmonės, tam tikru gyvenimo momentu patyrę tragiškų išgyvenimų. Vieni netenka nuosavybės, kiti – artimųjų, socialinės padėties, reputacijos ar sveikatos. O kartais kokia nors baisi nelaimė ar karas nusineša viską, ir žmogus lieka visiškai „tuščiomis rankomis“. Tai ribinė situacija. Viskas, su kuo jie tapatinosi ir kas palaikė jų „aš“ pojūtį, dingo. Iš pradžių juos apėmė didžiulė baimė ir aštrus sielvartas, tačiau paskui beveik staiga šios emocijos nuslopo ir jų vietą užėmė sakralus Buvimo pojūtis, gili ramybė ir skaidrumas. Jėzus Kalno pamoksle kalbėjo taip: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus Karalystė.“ (Mt., 5-3.). Žmonės, tai patyrę, klausia savęs, kaip tokių išbandymų akivaizdoje jie sugebėjo likti visiškai ramūs.

Atsakymas paprastas, jei suprantame, kas yra ego ir kaip jis funkcionuoja. Kai pavidalai, su kuriais tapatinomės, žlunga ar tiesiog dingsta, ego gauna neatremiamą smūgį, nes tie pavidalai buvo jo ramstis. Ego tapatinasi su materialiais pavidalais, formomis. Kai nebeturime su kuo tapatintis, kas mes esame? Kai aplink esančios formos dingsta arba artėja mirtis, mūsų Buvimo pojūtis – AŠ ESU – išlaisvėja, dvasia išsiveržia iš materijos pančių. Tada imame suvokti savo tapatybę kitaip: pajuntame, kad esame beformis visa persmelkiantis Buvimas. Galų gale būtis nugali pavidalus ir visas tapatybes. Tai yra dieviškosios ramybės būsena. Tikrasis atsakymas į klausimą „Kas aš esu“ nėra „Aš esu tas ar anas…“ .Tas atsakymas yra „AŠ ESU“.

Ne kiekvienas, patyręs didį praradimą, nubunda, liaujasi tapatintis su pavidalais ir panyra į ramybę. Kai kurie žmonės tokiose situacijose pasijunta aukomis ir pradeda kaltinti aplinkybes, kitus žmones, likimą ar Dievą. Juos apima pasipiktinimas, jie ima graužtis ir gailėtis savęs – taip jų ego sukuria naujus pavidalus, naujas formas ir tapatybes, kurie užima prarastųjų vietą. Ego netgi neįdomu, kad naujoji tapatybė yra nelaiminga. Ego svarbu, kad ji būtų – gera ar bloga. Naujasis ego bus griežtesnis ir ribotesnis nei jo pirmtakas.

Kai patiriame tragiško praradimo skausmą, arba jam priešinamės, arba atsiduodame. Kai kurie žmonės, kai juos užklumpa nelaimės, tampa pikti, juos užlieja apmaudas, o kiti tokiose pat situacijose įgyja išminties, ima skleisti meilę ir atjautą. Atsidavimas nelaimei reiškia, kad priimame gyvenimą tokį, koks jis yra. Esame atviri jam. O priešindamiesi stipriname ego ir sulaukiame vis didesnio išorinio spaudimo, nuo mūsų nusisuka Visata ir gyvenimas liaujasi teikęs pagalbą. Kai langinės užvertos, į kambarį saulės šviesa nepatenka. Atsidavusiems atsiveria naujas sąmonės matmuo. Jeigu tada reikia imtis kokių nors veiksmų, mūsų veiksmai bus kūrybingi ir juos rems Visatos protas. Todėl aplinkybės klostysis mūsų naudai, mums padės ir su mumis bendradarbiaus kiti žmonės, pastebėsime, kad ima rastis vadinamųjų laimingų atsitiktinumų. Jeigu jokių veiksmų nelaimės ar praradimo akivaizdoje imtis neįmanoma, nesipriešindami mes liekame ramybėje, kuri gimsta iš atsidavimo pojūčio. Mes liekame Dieve.

Ir tada lieka tik sąmonės šviesa, kurioje atsiranda ir išnyksta visi pojūčiai, mintys, potyriai. Tai yra Buvimas, gelmingasis, tikrasis Aš. Kai galų gale pažįstate save tokius, kokie esate iš tikrųjų, visi dalykai jūsų gyvenime netenka absoliučios prasmės – lieka tik reliatyvi prasmė. Jūs gerbiate pasaulį, bet jis netenka savo absoliutaus rimtumo ir sunkumo. Lieka tik vienas iš tiesų svarbus dalykas: ar jaučiu savo Buvimą (AŠ ESU) visose gyvenimo situacijose? Ar jaučiu, kad ESU šioje akimirkoje? Ar galiu susitapatinti su grynąja sąmone? O gal esu pasiklydęs tarp gyvenimo įvykių, tarp minčių, pasiklydęs pasaulyje?

 ***

Eckhart Tolle „Naujoji žemė. Nubuskite ir siekite savo tikslų“.


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

R.G.Narajano nuotr.

Parašykite komentarą