Ekartas Tolė: skausmo kūnas

tolle Praeitis gyvena jumyse atsiminimų pavidalu, tačiau atsiminimai savaime nėra bėda. Atsimindami praeitį mokomės iš klaidų. Atsiminimai blogi tada, kai ima jus slėgti ir tampa jūsų „aš“ dalimi. Jūs pakliūnate į praeities kalėjimą, jūsų asmenybė yra sukurta taip pat ir praeities, jūsų atsiminimai persunkti „aš“ pojūčio, jūs kuriate būtovės pasakojimus (istorijas) ir su jomis tapatinatės. Gimsta „mažasis aš“, kuris greitai užtemdo jūsų tikrąją beskvarmę laiko ribas viršijančią esybę.

Jūsų gyvenimo pasakojimą sudaro ne tik protiniai, bet ir jausminiai-emociniai atsiminimai. Seniai patirti jausmai išgyvenami vis iš naujo. (…) Daugelis žmonių apsikrauna visai nereikalingais emocijų ir minčių nešuliais. Juos riboja jų pačių pyktis, priešiškumas, kaltės jausmas, graužatis. Jų jausminis-emocinis matymas yra tapęs jų netikra esybe. Tai priežastis, dėl ko jie taip puoselėja senus jausmus-emocijas – jos stiprina jų tapatybės pojūtį.

Dėl polinkio taip ilgai saugoti seniai patirtus jausmus-emocijas beveik kiekvienas žmogus savo agnos lauke turi sukaupęs daugybę jausminio-emocinio skausmo. Vadinu tai „skausmo kūnu“.

Galime liautis auginę skausmo kūną. Galime atsisakyti įpročio kaupti jausmus-emocijas, galime išmokti „suplakti sparnais“, neužsibūti praeityje, kad ir kokia ji buvo vakar ar prieš tris dešimtis metų. Atitraukime dėmesį nuo praeities, sutelkime jį į tyrą ir laiko ribas viršijančią šią akimirką, liaukimės sukę galvoje proto sukurtą kiną apie praėjusius dalykus. Tada mūsų tapatybe taps pats Buvimas, o ne mintys, ne emocijos.

Jokie praeities įvykiai negali mums sutrukdyti gyventi dabartyje. O jei praeitis negali trukdyti dabarčiai, ar gali ji ką nors apskritai?

Visi neigiami jausmai-emocijos, jei jų užgimimo akimirką jų neįsisąmoniname, iki galo neišsisklaido ir palieka skausmo pėdsaką. Stiprių neigiamų nevisiškai įsisąmonintų jausmų-emocijų palikti skausmo pėdsakai sukuria agnos lauką, kuris persmelkia kiekvieną jūsų kūno ląstelę. Tą agnos lauką sudaro ne tik vaikystėje patirti įspūdžiai, bet ir vėlesni, daugelį jų sukuria ego balsas. Jei žmogaus gyvenimo pamatas yra netikras „aš“, neišvengiamas jo palydovas bus jausminis-emocinis skausmas.

Tas agningas (energinis) senų, bet vis dar labai gyvybingų jausmų-emocijų laukas yra skausmo kūnas. Jį turi beveik kiekvienas. (…)

Žmogus, turintis nedidelį skausmo kūną, jokiu būdu nėra dvasiškai pranašesnis už tą, kurio skausmo kūnas yra didžiulis. Netgi dažnai būna priešingai. Žmonės, sukaupę daug skausmo, turi daugiau galimybių nubusti dvasiškai. Vienus skausmo kūnas įkalina, o kiti, nebegalėdami to skausmo kentėti, jaučia stiprų vidinį ketinimą atskleisti dvasią.

Skausmo kūnas yra pusiau savarankiškas agnos pavidalas, gyvuojantis daugelyje žmonių. Tai esybė, sudaryta iš jausmų-emocijų. Ji turi savo paprastutį protą (ta prasme ji panaši į klastingą gyvūną), kurio didžiausias rūpestis yra išlikimas. Kaip ir visi gyvi organizmai, skausmo kūnas turi maitintis. Jo maistas yra agna, kuri virpa panašiais dažniais, kaip ir jis pats. O tokią agną skleidžia skausmingi jausmai-emocijos. Štai kodėl skausmo kūnas taip mėgsta neigiamą mąstymą ir žmonių santykių dramas. Jis, galima sakyti, yra liguistai priklausomas nuo nelaimingumo.

Kai sužinote, kad jumyse tūno kažin kokia esybė, kuri nuolat trokšta skausmingų išgyvenimų, būnate sukrėsti. O kai galų gale tampate nelaimingi, jūs ne tik nenorite tos būsenos atsikratyti, bet ir stengiatės nelaimingus padaryti kitus, kad galėtumėte jų nelaimingumu pamaitinti savo skausmo kūną.

Daugelio žmonių skausmo kūnas arba snaudžia, arba būna smarkus. Kai jis snaudžia, jūs lengvai pamirštate, kad jumyse tūno tamsus liūdesio debesis ar galintis pratrūkti ugnikalnis. (…) Skausmo kūnas nubunda iš snaudulio tada, kai išalksta, kai ateina metas jam pasipildyti agnos. Paskatinti jį atsibusti gali ir koks nors įvykis, o kai skausmo kūnas alkanas, tas įvykis gali būti visiškai nereikšmingas, pavyzdžiui, kieno nors mestelėtas žodis ar koks poelgis, ar netgi jūsų pačių mintys. Jei šalia nieko nėra, jei gyvenate vieni, skausmo kūnas maitinsis jūsų mintimis. Staiga jūsų mąstymas taps labai neigiamas. Gal būt net neatkreipsite dėmesio, kad prieš imdami taip mąstyti, išgyvenote neigiamų emocijų antplūdį – nuotaika tapo juoda, ėmė kamuoti nerimas ar ant ko nors smarkiai supykote. Mintys yra agna, ir skausmo kūnas dabar ja maitinasi. Tačiau skausmo kūnui tinka ne visos mintys. Nereikia būti pernelyg jautriems, kad pastebėtumėte, jog mintydami teigiamas mintis jaučiatės visai kitaip. Tokių minčių agna virpa kitais dažniais nei neigiamų minčių. Ir skausmo kūno maistui džiaugsmingos, šviesios mintys netinka. Skausmo kūnas mėgsta tik juodas mintis, nes jų agnos virpesiai sutampa su jo agninio lauko dažniais. (…)

Kai skausmo kūnas nubunda, jo jausmai-emocijos greitai užvaldo mąstymą ir šis tampa neigiamas. Balsas galvoje pradeda pasakoti liūdnus ar nerimo ir pykčio kupinus pasakojimus apie jus pačius ir jūsų gyvenimą, apie kitus žmones, apie praeitį ir ateitį, apie įsivaizduojamus įvykius. Balsas kaltina, smerkia, skundžiasi, kuria liūdnus vaizdus. O jūs visiškai su juo susitapatinate, tikite jo iškreiptais išsigalvojimais. Tokiu būdu atsiranda priklausomybė nuo nelaimingumo būsenos.

Jūs ne tik negalite sustabdyti neigiamų minčių srauto – jūs nenorite to padaryti. Taip yra todėl, kad skausmo kūnas tuo metu gyvena per jus, netgi apsimeta, kad jis – tai jūs. Skausmas jam yra malonus, jis godžiai ryja neigiamų minčių agną. Toks jums įprastas balsas galvoje tampa skausmo kūno balsu ir ima valdyti jūsų vidinį pokalbį. Susikuria ydingas uždaras ratas, kurį sudaro jūsų skausmo kūnas ir jūsų mąstymas. Kiekviena mintis dabar maitina skausmo kūną, o šis savo ruožtu išduoda dar daugiau neigiamų minčių. Po kelių valandų ar dienų skausmo kūnas pagaliau pasisotina ir užsnūsta. Žmogus lieka nualintas, neatsparus ligoms. Skausmo kūnas iš tikrųjų yra dvasinis parazitas. Tai tiksliausias jo apibūdinimas. (…)

(…) Skausmo kūnas ir ego yra artimi giminaičiai. Jie vienas kitam reikalingi. Bendromis pastangomis vertindami skausmą žadinantį įvykį, jie visiškai jį iškreipia, ir jūs tada į dabartį žiūrite savo jausminės-emocinės praeities žvilgsniu. Visa, ką matote ir patiriate, yra nei tikras įvykis, nei tikros aplinkybės – tai yra jūsų viduje. Kartais aplinkybės ar įvykis būna tikri, tačiau jūs juos be saiko išpučiate ir atliepiate į juos pernelyg jautriai. Toks išpūtimas ir toks atliepimas reikalingi skausmo kūnui, nes tai yra jo maistas.

Kartais žmonėms su dideliu skausmo kūnu būna neįmanoma susivokti, kur yra tikrovė, o kur jos atspindys – „liūdnas nelaimingo žmogaus pasakojimas“. Kuo tas pasakojimas liūdnesnis, tuo labiau jis temdo tikrovę. Ir pasakojimas galų gale jau nebeatpažįstamas kaip pasakojimas, o užima tikrovės vietą. Kai patenkate į tokias minčių ir jausmų-emocijų pinkles, jau nebegalite iš jų ištrūkti, nes net nesuvokiate, kad esate pinklėse. Esate savo pačių sukurto vaidinimo nelaisvėje, savo pačių sukurtame pragare. Dabar tai jau jūsų tikrovė ir jokia kita tikrovė jums neįmanoma. Ir atliepti į ją galite tik taip, kaip jai atsiliepiate dabar.

Jei įvykius vertinsime platesnėje sudėtyje, suprasime, jog nepaklusti Visatos dėsniams neįmanoma, todėl galima sakyti, kad netgi žmonių nesąmoningumas ir dėl to kylanti kančia yra Atgajos dalis – kai nebegalite daugiau suktis užburtame kančios rate, imate busti. Kai įvykius vertiname, žvelgdami į juos plačiai, pamatome, kad skausmo kūnas irgi turi savo prasmę. (…)

Jei norite išsilaisvinti iš skausmo kūno, turite suvokti, kad jį turite. Tai yra laisvės pradžia. Paskui, ir tai yra labai svarbu, turite išsaugoti budrumą ir pajausti, kokią sunkią neigiamų jausmų-emocijų naštą skausmo kūnas jums užkrauna pabudęs. Kai skausmo kūną pagaliau atpažįstate, jis nebegali pasiglemžti jūsų tapatybės ir nuolatos atsinaujinti.

Tapatybę su skausmo kūnu nutrauksite įsisąmoninę savo Buvimą. Kai su skausmo kūnu nebesitapatinate, jis liaujasi valdęs jūsų mąstymą ir nebegali maitintis jūsų neigiamomis mintimis, vadinasi, nebegali atsinaujinti.

(…) Mintijantis protas nesugeba suvokti Buvimo, todėl dažnai jį vertina klaidingai. Protas gali pasakyti, kad Buvimo būsena skatina žmogų nutolti nuo tikrovės, daro jį nerūpestingą ir neatjautų, trukdo jam bendrauti su aplinkiniais. Tačiau tiesa tokia, kad bendravimas tada vyksta kur kas gilesniame lygmenyje, nei leidžia pasiekti mintys ir emocijos. Iš esmės tik toks bendravimas sujungia žmones, tik tada gimsta ryšys, gerokai pranokstantis įprastą bendravimą. Buvimo tyloje pajutę savo ir kito žmogaus beskvarmę esybę suvokiate, kad tai yra viena. Tada gimsta tikra meilė ir atjauta, tada imate iš tikrųjų rūpintis kitais. (…)

Kai išmoksite atpažinti savo skausmo kūną vos šiam pabudus, taip pat sugebėsite nustatyti, kokie žadikliai (aplinkybės, įvykiai, žmonės ir jų poelgiai bei ištarti žodžiai) jį pažadina. Tada žadikliams atsiradus, tapsite budrūs ir per akimirką ar kelias pastebėsite, kokius jausminius-emocinius atliepimus jie iššaukia. Tai įvertinę ir jausdami savo Buvimą jūs su savo jausmais-emocijomis nesusitapatinsite, vadinasi, skausmo kūnas jūsų neužvaldys ir nepradės reikštis kaip galvoje skambantis balsas. (…)

Kai pajusite skausmo kūną, neišsigąskite ir nepamanykite, kad jums įvyko kas nors negera. Ego patinka, kai jums kyla rūpesčių. Turite ne tik žinoti, kad jumyse yra skausmo kūnas, bet ir priimti jį. Antraip jūsų žinojimas nunyks. Priimti – tai leisti sau jausti viską, ką jaučiate tą akimirką. Tai yra šios akimirkos duotybės suvokimas. Negalite neigti to, kas yra. Jei pabandysite neigti, kentėsite. O priėmę šią akimirką, jau nebesate atskirti nuo visumos, nebesate atskiros jos dalys, kaip pirmiau save įsivaizdavo jūsų ego. Atsiskleidžia tikroji jūsų prigimtis, kuri drauge yra ir Dievo prigimtis. Dievas ir jūs esate viena.

Ekartas Tolė. Naujoji žemė.

tolle

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt