O Rama, žiūrėk, ši … Visata sukurta tuščioje erdvėje paprastu proto apribojimu – ji nėra realybė. Ir šioje Visatoje malonumų siekis graužia patį gyvenimą visoms būtybėms, kurios prisirišusios prie pasaulio, kūno ir t.t. (…) Kaip vanduo teka vandenyno kryptimi, taip ir kančios teka tų kryptimi, kurie patys save apriboja. Visa ši kūrinija pripildyta neišmanymo. Vis tik, jei žmogus nukerta tą malonumų siekį, protas ima plėstis vietoje to, kad trauktųsi. Protinis apsiribojimas (arba prisirišimas prie baigtinio ir sugriaunamo) – milžiniškas skausmas, o Rama – tačiau begalinis sąmonės plėtimasis (arba ištikimybė begalybei) – tai stebuklingas vaistas nuo šito skausmo. (…)

Vasišta tęsė:

O Rama, darydamas visą laiką tai, kas priklauso šioje situacijoje, protas neturėtų būti prisirišęs prie veikimo, prie minčių ar veikimo objekto. Lygiai taip pat, jis neturėtų būti prisirišęs prie dangaus, nei prie pragaro, nei prie dar kažko. Jis neturi būti susijęs išoriniais ryšiais, natūraliais vidinių jausmų judesiais arba gyvenimo galiomis. Suvokimas neturi būti patalpintas nei į galvą, nei į gomurį, nei tarp antakių, nei ant nosies galiuko arba burnoje, nei akyse. Jis neturi ilsėtis nei tamsoje, nei šviesoje, netgi nei širdies prieglobstyje.

Budros, sapnų ir gilaus miego be sapnų būsenos neturėtų jo sulaikyti ir netgi plati švari erdvė neturi būti jo namais. Neprisirišęs prie spalvos, judesio ir nejudrumo, prie pradžios, užbaigimo, vidurio ar prie dar kažko, suvokimas neturi laikytis atokiai, nei būti artimas, nei būti prieš objektus, nei jų viduje ir ne savyje. Jausminiai pojūčiai, neišmanėlių laimės pojūtis, koncepcijos ir objektai neturėtų turėti jam galios.

Suvokimas turi būti švarioje sąmonėje, kaip švarus sąmoningumas, tik su nedideliu išoriniu minties judesiu, suvokdamas visišką šio pasaulio objektų nereikalingumą. Kuomet nutraukti visi prisirišimai,, asmeninė sąmonė tampa neasmenine sąmone, – ir tuomet įvyksta tai, kas įvyksta, tebūnie tai veikimas ar neveikimas.

Tokioje neprisirišimo būsenoje asmeninė sąmonė neprisirišusi prie veikimo rezultatų. Nusišalinęs netgi nuo šios nedidelės objektų supratimo būsenos, leisk asmeninei sąmonei ištirpti Aukščiausioje Ramybėje.

Toks laisvas išminčius visam laisvas nuo kančių ir baimių, ar aplinkiniams jis atrodo veikiančiu, ar neveikiančiu.

(…)

Vasišta tęsė:

Kas atmetė neišmanymo uždangalą ir kas norus ištirpdė, – tas spindi tyro sąmoningumo šviesa. Visos jo abejonės užsibaigė ir jis apšviečia viską aplink save. Kas ateina pas jį, laisvą nuo abejonių ir nepriklausomą (laisvą nuo visų priklausomybių) tas pats apsivalo ir nušvinta.

(…)

Rama paklausė:

Kada žmogus suvokia aukščiausią Tiesą, kuo jis patampa?

Vasišta atsakė:

Tokiam netgi akmenys tampa draugais ir medžiai miške – giminaičiais; net kai jis gyvena vidury miško, žvėrys tampa jo draugais ir artimaisiais. Karalystė jam rodos tuštybe, kančios tampa sėkme, ir net kuomet jis gyvena toje karalystėje, jis švenčia savo nesėkmes. Harmonijos trūkumas tampa harmonija, liūdesys – didžiu džiaugsmu ir netgi paniręs į didelius darbus, jis jaučia vidinę tylą. Jis mato tobulą neveikimą veikime. Atsibudęs, jis buvoja giliame sapne; gyvas jis tiek pat guvus, kaip ir miręs. Jis daro viską ir nedaro nieko. Jis mėgaujasi, neparagaudamas malonumo. Jis – visų geriausias draugas. Jis laisvas nuo gailesčio kitiems, tačiau pilnas atjautos. Laisvas nuo siekimų, jis atrodo kažko trokštąs. Jis siekia tik to, jog tai, ką jis daro, būtų atliekama tinkamai.

Jis atrodo laimingas arba nelaimingas atitinkamose situacijose. Jis priima tai, kas natūralu ir vaidina savo vaidmenį šioje gyvenimo dramoje. Jis jaučia simpatijas liūdintiems ir džiaugiasi su laimingaisiais, tačiau nei tas, nei anas neužteršia jo širdies.

Rama paklausė:

Tačiau kai kurie apsukrūs, tačiau neišmanymo pilni žmonės gali apsimesti, kad yra tokioje būsenoje (turėdami tyrą vidinį motyvą, lyg arklys, – neturėdami atitinkamo sąmoningumo). Kaip tuomet žmogus atskirs tiesą nuo melų?

Vasišta atsakė:

Ar tai būtų tikra, ar netikra (melaginga) toks dalykas yra vertas pagyrimo. Iš tikro išmintingi gyvena taip, lyg pas juos būtų įvairūs norai ir juokiasi su kvailiais. Niekas nežino jų vidinės ramybės ir nušvitusios būties. Tik išminčius atpažįsta kitą išminčių. Tikrieji išminties žmonės nerodo savo išminties viešai, jos nedemonstruoja, kad žmonės juos garbintų. Toks elgesys išminčiaus akyse būtų laikomas atitrūkimu nuo išminties.

(…)

Protą galima palyginti su vandenynu ir visa jo būtybių įvairove. Jo paviršiuje pasirodo ir dingsta įvairaus dydžio raibuliai ir bangos. Maža banga mano, kad ji maža, didelė – kad ji didelė. Nuo vėjo lūžtanti banga galvoja, kad ją sunaikino. Viena banga mano, kad ji šalta, kita – kad šilta. Tačiau tai niekas kitas, tik vandenyno Vanduo. Galima teigti, kad bangų jame nėra, yra tik vandenynas. Tačiau teisinga ir tai, kad bangos egzistuoja.

 Vienintelis tikrai esantis dalykas yra absoliuti Sąmonė. Jos galimybės neribotos. Jos neaprėpiamos savybės natūraliai pasireiškia kaip begalinė Visatos įvairovė. Įvairovė egzistuoja tik tavo vaizduotėje, be tavęs nėra ir jos. Pripažink šią Tiesą visam laikui: „Visa yra tik beribė Sąmonė“. Kaip bangos neatsiejamos nuo vandenyno, taip visi šie dalykai neatskiriami nuo beribės Sąmonės. Kaip sėkloje slypi viso Medžio potencija, taip Sąmonėje amžinai egzistuoja visa Visata. Kaip iš Saulės Šviesos randasi įvairiaspalvė vaivorykštė, taip visa šį įvairovė gimsta iš Vienio. Kaip gyvas voras išaudžia negyvą voratinklį, taip iš beribės Sąmonės išnyra šis išoriškai negyvas visatos vaizdas.

 Kaip šilkverpis, vydamas kokoną, susiverpia sau kalėjimą, taip beribė Sąmonė įsivaizduoja Visatą ir joje įstringa. Tačiau kaip dramblys lengvai išrauna kuolelį, prie kurio yra pririštas, taip „aš“ išsivaduoja iš savo paties pančių. „Aš“ esu tai, kuo save laikau. Dievui nėra nei Laisvės, nei nelaisvės. Nė nežinau, kaip atsirado ši pančių ir išsilaisvinimo samprata. Nėra nei Laisvės, nei nelaisvės. Yra tik beribė egzistencija, tačiau ją užstoja trumpalaikė (būsena). Iš tiesų tai yra stebuklas, arba didžioji iliuzija.

 Tuo pačiu metu, kai beribėje Sąmonėje atsiranda protas, joje taip pat iškyla ir egzistuoja įvairovės koncepcija. Todėl šioje visatoje egzistuoja įvairios dievybės ir begalė gyvūnijos rūšių. Vienos jų gyvena ilgai, kitos trumpai, vienos yra didelės, kitos mažos, vienos laimingos, kitos nelaimingos. Visos šios gyvos būtybės yra tik beribės Sąmonės įsivaizdavimas: vienos sau atrodo kvailos ir nelaisvos, kitos mano esančios apsaugotos nuo kvailybės, dar kitos – visiškai laisvos.

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Apie jogų šventraštį Joga Vasišta:

Yoga Vasistha (Sanskrite: योग-वासिष्ठ) yra jogų dvasinis tekstas, užrašytas išminčiaus Valmiki. Sakoma, kad jis gali atsakyti į visus klausimus, kylančius žmogaus prote, o taip pat gali padėti pasiekti Mokšos (Laisvės – Žinojimo) būseną. Knyga susideda iš princo Ramos ir jo Mokytojo išminčiaus Vasištos dialogų. Tai vienas iš didžiausių tekstų sanskrito kalba po Mahabharatos, viena svarbiausių jogos knygų. Ji sudaryta iš maždaug 32 000 šlokų (eilučių). Pagal Hindu mitologiją, šie Vasištos ir Ramos pokalbiai vyko prieš įvykius, aprašytus Ramajanoje.

Kiti šios knygos pavadinimai yra Mahā-Rāmāyana, ārsha Rāmāyana, Vasiṣṭha Rāmāyana, Yogavasistha-Ramayana and Jnanavasistha.