Jogananda. Kosminės sąmonės potyriai

   Po kelių dienų ketinau eiti į Mokytojo kambarį ir pamedituoti, tačiau pagirtiną mano tikslą aptemdė keistos mintys. Jos blaškėsi lyg paukščiai medžiotojo akivaizdoje.

- Mukunda, – iš tolimo vidinio balkono pasigirdo Šri Juktešvaro balsas.

Aš pasijutau besiblaškantis, kaip ir mano mintys. „Mokytojas visada verčia mane medituoti, – burbtelėjau sau, – jis neturėtų trukdyti manęs, nes žino, ko atėjau į šį kambarį“.

Jis vėl mane pašaukė, tačiau aš atkakliai tylėjau. Trečią kartą jo balse suskambo priekaištas.

- Pone, aš medituoju, – sušukau protestuodamas.

- Aš žinau, kaip tu medituoji, – atsakė mano guru. – Su išblaškytomis mintimis lyg lapais per audrą. Ateik pas mane.

Pažemintas ir demaskuotas liūdnai nuėjau pas savo guru.

- Vargšeli, kalnai negali tau duoti to, ko tu nori, – švelniai ir atidžiai tarė mokytojas. Ramus jo žvilgsnis buvo sunkiai suvokiamas. – Tavo širdies troškimas išsipildys.

Šri Juktešvaras retai kalbėdavo mįslėmis, todėl aš dar labiau sumišau. Jis švelniai sudavė man į krūtinę virš širdies.

Mano kūnas staiga lyg prilipo prie žemės, kvėpavimas lyg su dideliu magnetu buvo ištrauktas iš mano plaučių. Siela ir protas akimirksniu prarado savo priklausomybę nuo materijos ir lyg šviesą spinduliuojantis skystis liejosi pro kiekvieną kūno porą. Kūnas buvo lyg apmiręs, tačiau aš supratau, jog niekada anksčiau nebuvau toks gyvybingas. Mano identiškumo jausmas daugiau jau nebuvo kietai pririštas prie kūno, bet apėmė ir aplinkinius atomus. Žmonės gatvėse atrodė ramiai judantys per tolimą mano paties periferiją. Pro skaidrią dirvą matėsi augalų ir medžių šaknys. Aš net galėjau įžiūrėti jų sulčių tekėjimą.

Viskas aplink mane buvo beveik permatoma. Įprastas frontalus mano žvilgsnis dabar pasikeitė į platų sferinį regėjimo lauką, kuriame galėjau viską suvokti vienu metu. Pro savo pakaušį regėjau žemyn Rai Ghato gatve žingsniuojančius vyrus, taip pat pastebėjau lėtai artėjančią baltą karvę. Kai ji priėjo prie atidarytų ašramo vartų, žiūrėjau į ją dviem fizinėmis savo akimis, tačiau, kai ji ėjo už plytinės sienos, aš vis dar puikiai ją mačiau.

Objektai mano panoramoje drebėjo ir vibravo lyg greitas kino filmas. Mano ir Mokytojo kūnai, kolonų juosiamas kiemas, baldai ir grindys, medžiai ir saulės šviesa retkarčiais smarkiai sublizgėdavo, kol pagaliau viskas pavirto į švytinčią jūrą, – lygiai kaip cukraus kristalai, įmesti į stiklinę su vandeniu, ištirpsta pamaišius vandenį. Visa vienijanti šviesa kaitaliojosi su įvairiausiomis materijos formomis, metamorfozės atskleidė kuriantį priežasties ir pasekmės dėsnį.

Tikras džiaugsmas užtvindė ramius ir begalinius mano sielos krantus. Aš pajutau, jog Dievas yra niekada nesibaigianti Palaima, Jo kūnas yra nesuskaičiuojami šviesos raizginiai. Augantis spindėjimas pradėjo gaubti miestus, žemynus, Žemę, saulę ir žvaigždžių sistemas, išretėjusius ūkus ir plaukiojančias visatas. Mano vidinėje begalybėje mirgėjo visas ramiai šviečiantis kosmosas, lyg iš toliau naktį stebimas miestas. Giliai atmintyje įsirėžę pasaulio kontūrai kažkaip išbluko iki tolimiausių kampų, kur galėjau matyti niekada nesibaigiantį malonų švytėjimą. Jis buvo sunkiai apsakomas ir labai subtilus, planetos švietė daug aiškiau.

Iš Amžinojo Šaltinio ištryško dieviškieji spinduliai ir švietė į nenusakomomis auromis apgaubtas galaktikas. Aš nepertraukiamai stebėjau, kaip jie virsta žvaigždynais, paskui vėl išsisklaido į vaiskią permatomą liepsną. Begaliniai pasauliai nuolat keitėsi, kol pagaliau virto akinančiu blizgėjimu, liepsna dangaus skliaute.

Savo širdyje pajutau dangišką centrą, kaip intuityvaus suvokimo tašką. Iš mano nervinio centro išsklidę spinduliai pasiekė bet kurią visatos struktūros dalį. Mano viduje gyvsidabrio takumu pulsavo palaimingoji amrita – nemirtingumo nektaras. Kūrybingą Dievo balsą išgirdau vibruojantį skandą AUM, kuris yra Kosminio Variklio virpesys.

Staiga į mano plaučius grįžo kvėpavimas. Aš baisiai nusivyliau, supratęs, jog begalinė didybė baigėsi. Buvau vėl įspaustas į žeminantį kūno narvą, ne taip lengvai derantį su Dvasia. Lyg išlaidus vaikas, aš pabėgau nuo makroskopinių savo namų ir įkalinau save ankštame mikrokosmose.

Prieš mane nejudėdamas stovėjo mano guru. Aš jau pradėjau lenktis prie šventų jo kojų, norėdamas padėkoti už ilgai ir su užsidegimu ieškotus kosminės sąmonės potyrius, tačiau Mokytojas sulaikė mane ir paprastai bei ramiai tarė:

- Tu neturėtum per daug apsvaigti nuo ekstazės. Tau dar daug ką reikės nuveikti šiame pasaulyje. Eime iššluosime balkono grindis ir eisime pasivaikščioti prie Gangos.

Aš atsinešiau šluotą, nors žinojau, kad Mokytojas nori išmokyti mane harmoningo gyvenimo paslapčių. Siela privalo sklandyti virš kosmoso bedugnių, o kūnas – atlikti kasdienius savo darbus. Kai vėliau mes išėjome pasivaikščioti, aš vis dar buvau apimtas neapsakomos ekstazės. Mūsų kūnus mačiau kaip du astralinius paveikslus, judančius keliu palei upę, kurios esmė buvo tyra šviesa.

- Tai Dievo Dvasia nuolatos palaiko kiekvieną formą ir galią visatoje, tačiau Jis yra transcendentinis ir esantis palaimingoje nesukurtoje tuštumoje anapus judančių reiškinių pasaulio, – paaiškino Mokytojas. – Suvokę savo dieviškumą ir gyvenantys kūne šventieji pažįsta šią dvilypę būtį. Jie sąmoningai įsitraukia į žemiškus darbus, tačiau lieka pasinėrę vidinėje palaimoje. Visus žmones Viešpats sukūrė iš beribio Savo Buvimo Džiaugsmo. Nors juos skausmingai varžo kūnas. Dievas vis dėlto tikisi, kad Jo pavyzdžiu sukurtos sielos kada nors peržengs visas jutimines kliūtis ir iš naujo susilies su Juo.

Kosminė vizija davė man nemažai ilgalaikių pamokų. Kas dieną ramindamas savo mintis, aš po truputį atitolau nuo klaidingo įsitikinimo, kad mano kūnas yra mėsos ir kaulų masė, keliaujanti per kietą materijos dirvą. Aš mačiau, kad kvėpavimas ir nerimstantis protas yra lyg audros, kurios šviesos vandenyną pavertė materijos formų bangomis: žeme, dangumi, žmonėmis, gyvūnais, paukščiais, medžiais. Absoliuto, kaip Vienos Šviesos, neįmanoma patirti nenuraminus šių audrų. Kai tik man pavykdavo numalšinti du vidinius sąmyšius, aš mačiau vienoje šviečiančioje jūroje tirpstančias daugybę kūrybos bangų, o bangoms ir audroms nurimus visa ramiai susiliedavo į viena.

 

Paramhansa Jogananda „Jogo autobiografija“

***


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Ganga prie Rišikešo Himalajuose.

R.G.Narajano nuotr.