Jogas Ramačaraka: įvadas į Radžą jogą

william-walker-atkinsonIndijoje tie žmonės, kurie siekia pašventimo į mokslą, vadinamą „Radža Joga“, kai jie kreipiasi į mokytojus-jogus dėl vedimo, yra mokomi pamokų, kuriomis siekiama nušviesti juos apie tikrąją žmogaus esmę ir perduoti jiems dalį slaptų žinių, kurių pagalba šie galėtų išvystyti savo tikrojo „Aš“ suvokimą. Be to, mokiniams yra aiškinama, kaip jie gali atsikratyti klaidingų ir netobulų žinių apie pačius save .

Kol siekiantysis pašventimo nėra įvaldęs šių pirminių žinių, ar bent jau kol šios tiesos nėra įspaustos jo sąmonėje, papildomi duomenys nesuteikiami. Jogai tvirtina, pakol žmogus yra nenubudęs ir nesuvokė savo tikrosios esmės, jis negali suprasti savojo jėgų šaltinio ir negali jausti savyje tos Valios veiksmo jėgos, kurios galia yra esmė viso to, ko moko Radža Joga.

 Ir mokytojai-jogai nebūna patenkinti, jei siekiantysis pašventimo susikuria tik protinį (intelektinį) savo tikrosios esmės supratimą; jie ir toliau siekia, kad mokinys prajaustų šios sąvokos tiesą, suvoktų savo tikrąjį „Aš“ , įeitų į tokią sąmonės būseną, kurioje „Aš“ tikrumo pojūtis taptų pastoviu ir nuolatiniu žinojimu, o tikrasis „Aš“ virstų vyraujančia idėja, aplink kurią suktųsi visos mintys ir veiksmai .

Kai kuriems iš tų, kurie mokosi Radža jogos, jų tikrojo „aš“ suvokimas ateina lyg žaibo blyksnis tą akimirką, kai jų dėmesys su dideliu susitelkimu būna nukreiptas į šią idėją. Kitiems, priešingai, būtina praeiti ilgą ir sudėtingą vidinio mokymosi kursą , kol jie įgys šį sąmoningumą.

Mokytojai-jogai sako, kad yra du žmogaus tikrosios sąmonės esmės prabudimo lygmenys. Pirmasis lygmuo, kurį jie vadina „Aš suvokimu“ yra visiškas tikrovės ir būties suvokimas, kuris ateina mokiniui ir leidžia jam žinoti, kad jis yra reali būtybė, kuri turi gyvenimą, nepriklausomai nuo kūno – turi gyvenimą, kuris tęsis, nepaisant kūno sunaikinimo. Antrasis lygmuo, vadinamas „Aš Esu“ suvokimu, yra vienovės su pasaulio gyvata, nuolatinio palytėjimo ir giminystės su savo paties gyvenimu, išreikštu ir neišreikštu, suvokimas. Šie du „Aš“ sąmonės lygmenys ateina visiems, kurie ieško „kelio“. Kai kuriems šis sąmoningumas ateina staiga , o kitiems pasirodo palaipsniui, kaip aušros šviesos; daugeliui jis ateina pratybų ir praktinio „Radža jogos“ darbo pagalba.

Pirmosios žinios, kurių mokytojai-jogai moko savo mokinius ir kurios veda į pirmojo lygmens pašventimą, yra šios: aukščiausias Visatos Protas – Absoliutas – pasireiškė būtybėje, kurią mes vadiname žmogumi, o žmogus yra aukščiausias Jo pasireiškimas mūsų planetoje. Apskritai Absoliutas pasireiškia begalybėje šios Visatos skvarmų (formų), įskaitant čia atskirus pasaulius, saules, planetas ir t.t. Daugelis šių gyvenimo skvarmų žemėje yra visiškai nežinomos, ir paprasto žmogaus protas negali net įsivaizduoti, kas tai yra. Tačiau šios pirmosios pamokos nieko nekalba apie šias neįsivaizduojamas žmogui gyvybės skvarmas.

Pirmiausia visas mokymosi laikas yra skiriamas atskleisti žmogaus prote savo tikrąją prigimtį ir jėgas . Prieš tai, kai žmogus pradės atskleisti išorines Visatos paslaptis, jis turi įvaldyti savo vidinį pasaulį – savo tikrosios esmės karalystę . Kai jis tai padarys, jis gali ir turi eiti toliau ir siekti įgyti žinių apie išorę. Bet jis turi ieškoti jų, kaip valdovas, reikalaujantis gamtos, kad ji atskleistų savo paslaptis, o ne kaip tarnas, prašydamas trupinių nuo žinojimo stalo. Todėl pirmasis siekiančiojo pašventimo žinojimas turi būti savo esmės žinojimu – savo paties pažinimu.

Žmogus – aukščiausia Absoliuto mūsų planetoje apraiška – yra nuostabiai sukurta būtybė, nors, paprastai mes menkai suprantame žmogaus tikrąją prigimtį. Žmogus išreiškia savimi ir fizinį ir dvasinį pasaulius, viską nuo aukščiausio iki žemiausio, kaip apie tai buvo kalbėta mūsų knygose („Indijos jogų pasaulėvydos pagrindai“ ir kt.). Savo kauluose ir kūne jis – dažnai beveik mineralinės gyvybės forma, ir iš tikro jo kauluose, kūne ir kraujyje mineralai egzistuoja beveik nepakitę. Fizinis kūno gyvenimas panašus į augalų gyvenimą. Daugelis fizinių troškimų ir emocijų yra giminingi gyvūnų norams ir emocijoms, ir neišsivysčiusiame žmoguje šie norai ir emocijos vyrauja virš aukštosios prigimties , ir nugali ją taip stipriai, kad pastaroji tampa visiškai nepastebima. Todėl žmogus turi eilę savybių, kurios priklauso tik jam ir gyvūnai jų neturi.

Be sielos gebėjimų, būdingų visiems žmonėms, yra dar aukštesni sugebėjimai, taip pat paslėpti visuose žmonėse, bet išryškėjantys tik nedaugeliui. Šie paslėpti gebėjimai pasireikšdami padaro iš žmogaus daugiau nei žmogų. Šių paslėptų gebėjimų vystymas ir išskleidimas yra įmanomas visiems, kurie pasiekė reikiamą raidos etapą ir siekia žinojimo, jausdami žinių badą. Dažnai tai vyksta tarsi šių pasireiškiančių gebėjimų spaudimas, kurie siekia patekti į sąmonę. Žmoguje yra tas nuostabus gebėjimas, kuris yra vadinamas valia ir kurį taip neteisingai ir silpnai supranta žmonės, kurie yra nesusipažinę su Rytų filosofija arba jogų filosofija – tai „Aš“ galia, paveldas, gautas iš Absoliuto gimimo metu.

Tačiau visos šios psichikos ir fizinės savybės, priklausydamos žmogui, nėra pats žmogus, todėl prieš tai, kai žmogus galės mėgautis tais dalykais, jam priklausančiais, valdyti ir reguliuoti savo veiksmus, jis turės pabusti savo paties suvokimui; nepažindamas savęs, jis negali valdyti savo įrankių. Jis turėtų sugebėti atskirti „aš“ ir „ne aš“, ir tai – pirmoji užduotis, kuri kyla žmogui, siekiančiam pašventimo.

Tikrasis žmogaus „Aš“ yra dieviška kibirkštis, siunčiama iš Šventosios Ugnies, tai – Dieviškųjų tėvų vaikas; jis yra nemirtingas, amžinas , nesunaikinamas ir nenugalimas. Jis savyje talpina galias, išmintį ir realybę. Tačiau vaiko, kurio laukia suaugusio žmogaus ateitis, protas nežino savo paslėptų ir potencialių ypatybių, nepažįsta savęs. Atbusdamas ir atskleisdamas savo tikrosios prigimties suvokimą, jis išreiškia šias savybes ir supranta, kas jam yra duota Absoliuto. Kai tikrasis „Aš“ ima busti, jis atsiskiria save nuo reiškinių, kurie yra tik jo savybes, ir kuriuos jis dar tik busdamas laikė pačiu savimi. Atmesdamas iš pradžių viena, paskui kita, jis palaipsniui atsiskiria nuo viso to, kas yra ne-Aš, paliekant tikrąjį „Aš“ laisvu nuo visų savo grandinių ir jam priklausančių atributų. Tada jis sugrįžta prie to, kas buvo atmesta, ir pradeda tai naudoti, kaip dalykus, jam priklausančius, tačiau nesančius juo pačiu.

Svarstant klausimą „kas yra tikrasis Aš?“, pirmiausia turime apsvarstyti, ką žmogus paprastai galvoja, kai jis sako: „Aš „.

Gyvūnai neturi „Aš“ suvokimo; jie suvokia išorinį pasaulį, savo troškimus, jausmus ir norus, tačiau jų sąmonė nepasiekė savimonės laipsnio, jie negali galvoti apie save kaip apie atskirą būtybę ir apmąstyti savo mintis. Jie neturi savo sąmonėje dieviškosios kibirkšties – „Aš“ arba tikrojo savęs supratimo. Bet dieviškoji kibirkštis yra paslėpta visose gyvybės skvarmose, net mažiausiose. Žemo lygmens žmonėse daug asmenybės lukštų uždaro ją nuo šviesos, bet vis dėlto ji yra visada. Ji miega laukinio prote ir palaipsniui atsiskleisdama, pradeda mesti šviesos blyksnius. Žmoguje, kuris ėmė trokšti žinių, ji jau kovoja su ją supančia tamsa ir jos spinduliai bando prasiskverbti pro medžiaginius apvalkalus. Kai tikrasis „Aš“ pradeda busti iš savojo miego, sapnai pamažu jį palieka ir jis pradeda matyti pasaulį tokį, koks šis yra ir pažinti save, kaip yra iš tikro, o ne šiais iškreiptais vaizdais, kurie jam rodės jo sapnuose.

 Laukinis ar barbaras silpnai suvokia savąjį „Aš“, ir jis stovi tik šiek tiek aukščiau gyvūno, atsižvelgiant į jo sąmonę, ir jo „Aš“ beveik be išimties užimtas kūno poreikių ir norų suvokimu, tenkinant geidulius ir aistras, užtikrinant asmeninį saugumą, siekiant primityvios galios pasireiškimo. Laukiniame žmoguje „Aš“ yra žemojoje instinktyvus proto dalyje, ir jeigu laukinis galėtų analizuoti savo mintis, jis pasakytų, kad „Aš“ – tai yra jo fizinis kūnas, o jo kūnas turi jausmus, norus ir poreikius . Tokio žmogaus „Aš“ yra fizinis kūnas, kūnas yra šio „aš“ skvarma ir turinys. Ir tai pasakytina ne tik apie laukinį, tačiau netgi tarp vadinamųjų civilizuotų mūsų laikų žmonių mes matome daugelį šioje vystymosi stadijoje. Jie išvystė savo mąstymą ir gabumus logiškiems svarstymams, bet nemoka gyventi „savo proto viduje“, kaip moka gyventi kiti, ir jie naudoja savo mąstymo gebėjimus tik kūno norams ir aistroms tenkinti ir gyvena išimtinai instinktyvus proto plokštumoje. Tokie žmonės gali kalbėti apie „savo protą“ ir „savo sielą“ ne iš viršaus, kaip žiūri į protą ir sielą žmogus, suvokęs tikrąjį „aš“, bet tik iš apačios, iš asmens, gyvenančio instinktyvaus proto plokštumoje požiūrio taško, prijungiant juos į savo jausmingą prigimtį, ateinančią per pojūčius. Tokiems žmonėms „Aš“ yra kūnas; jų „Aš“ yra susijęs su jausmine prigimtimi ir su tuo, kas juos pasiekia per jusles. Suprantama, kad žmogus, eidamas pirmyn kultūros ir civilizacijos keliu, palaipsniui ugdo savo jausmus ir pradeda būti patenkintas tik labiau subtiliais dalykais, tuomet kai mažiau kultūringas žmogus yra patenkintas tik pačiais materialiausiais ir šiurkščiais malonumais.

Daug iš to, ką mes vadiname kultūra, yra tik subtilesnių formų proto malonumų kultūra, tai visiškai netikras judėjimas, neatskleidžiantis sąmonės vidinių skvarmų. Tai tiesa, kad žmonės, kurie mokosi slaptotyros, dažnai turi gabumų, kurie viršija eilinio žmogaus gebėjimus, tačiau tokiais atvejais visą laiką būdavo naudojami pojūčiai, kurie, vadovaujant valiai, tapdavo „Aš“ tarnais. Užuot buvę pažangos kliūtimis, jie paklusdavo „Aš“, jei anksčiau pojūčiai viešpataudavo virš valios.

Kildamas savo atgajoje (evoliucijoje), žmogus pradeda įgyti kitą savojo „Aš“ supratimą. Jis iš tikro pradeda naudoti savo protą` ir intelektą ir, pradėdamas gyventi vis labiau savo vidinėje plotmėje, leidžia savo protui išreikšti savo intelektinę jėgą. Šiuo atveju žmogus supranta, kad jame yra kažkas, didesnis nei kūnas; jis atranda, kad jo protas yra daug realesnis, nei jo kūno prigimtis ir per gilius suvokimus ir vidinius tyrimus žmogus beveik sugeba pamiršti apie savo kūno būtavonę.

Šiame antrajame etape žmogų supa daug neaiškių problemų. Jis sutinka klausimus, į kuriuos neturi atsakymo ir kai tik jam pasirodo, jog atsakė į juos, problemos kyla naujais ir labiau sudėtingais pavidalais, ir jam prireikia „paaiškinti savo paaiškinimą“. Protas, net jeigu valia dar ne pilnai jį valdo ir kontroliuoja jo veiksmus, turi didžiules galias, ir prieš žmogų atsiveria labai platus pasiekimų laukas. Bet būtent čia žmogus ima suvokti, kad jis vis eina ratu aplink ir nuolat jaučia, kad iš visų pusių jį supa nežinomybė. Tai jį labai glumina ir kuo daugiau jis pasiekia „knyginio žinojimo“, tuo labiau auga jo sutrikimas. Neaukšto žinojimo žmogus nemato daugelio problemų buvimo, kurios prievarta įsiveržia į didesnio žinojimo žmogus sąmonę, reikalaudamos paaiškinimo. Tokio žmogaus, kuris pasiekė aukštą psichikos augimą, kančia, ta kankynė kuri jį priverčia matyti naujas problemas, ir nesugebėjimas jas išspręsti – šios kančios negali įsivaizduoti tas, kuris nepasiekė šio vystymosi etapo.

Šiame sąmonėjimo etape žmogus galvoja apie savo „Aš“, kaip apie protą, kuris turi kūną lyg žemesnio lygmens draugą. Jis mano, kad nuėjo toli į priekį, bet tuo pačiu metu žino, kad „Aš“ neduoda jam atsakymų į visas mįsles ir klausimus, kurios jį kankina. Jis jaučiasi labai nelaimingas, ir tokie žmonės dažnai tampa pesimistiškais ir vertina savo gyvenimą kaip vien blogį ir nusivylimą – greičiau prakeikimą, nei palaimą. Pesimizmas būdingas šiam vystymosi etapui; nei žmogus, apsėstas grynai materialinių interesų, nei dvasingas žmogus nėra linkę į tokį apsunkinantį pesimizmą. Pirmasis t.y, žmogus, įtrauktas fizinį gyvenimą, neturi tokių neramių minčių; jis beveik visiškai panardintas į savo gyvūno prigimties troškimų tenkinimą. Kita vertus, dvasinis žmogus pripažįsta savo protą tik kaip savo įrankį, nesitapatindamas su juo, ir jis žino, kad protas – tai yra labai netobulas instrumentas, kurį jis buvo priverstas naudoti šioje savo vystymosi stadijoje. Šis žmogus žino, kad jame pačiame yra raktai nuo visų žinių, kad šie raktai yra jo „Aš“, ir kad išsilavinęs protas, tinkamai treniruojamas ir kultūrinamas, vadovaujant jo atsibudusiai valiai, gali rasti šiuos raktus ir juos naudoti. Žinodamas tai, einantis pirmyn nenusimena, tačiau siekia pažinti savo tikrąją prigimtį ir jos galimybes. Palaipsniui busdamas savo galių ir gebėjimų suvokimui, jis juokiasi iš savo buvusio nusivylimo, savo pesimistinių idėjų, ir atmeta jas kaip dėvėtą drabužį.

Žmogus savo vidinėje plotmėje, dar nepasiekęs dvasinio suvokimo, kaip sakoma Rytuose, yra lyg didžiulis dramblys, kuris nežino savo jėgų ir laiko save smulkiu gyvūnėliu. Jis gali nugriauti visas kliūtis, su kuriomis susiduria ir tapti nugalėtoju beveik visomis sąlygomis ir aplinkybėmis, tačiau nepažindamas savo realių vidinių sąlygų ir savo jėgų, jis gali paklusti be galo silpniems dalykams, kaip dramblys paklūsta mažam varovui arba išsigąsta popieriaus lapelio čežėjimo.

Pašventimas yra tai, kad asmuo pereina iš grynai psichikos plokštumos į dvasinę. Tuo metu jis jaučia savo tikrąjį „Aš“ – yra kažkas, viršum kūno ir proto, ir kad šis „Aš“ gali naudotis ir kūnu ir protu, kaip savo įrankiais arba priedais. Šis žinojimas negali būti pasiektas tik intelektiniais svarstymais, nors tokios proto pastangos yra dažnai būtinos, kad skatintų dvasinį vystymąsi, ir mokytojai-jogai ir jiems priskiria tam tikrą reikšmę mokyme. Bet tikrosios žinios yra ypatinga sąmonės skvarma. Žmogus staiga savyje pačiame atpažįsta savo tikrąjį „Aš“ , ir pasiekęs šį sąmoningumą, jis tuo pačiu pereina į pašvęstųjų gretas. Kai pašvęstasis pereina į antrojo lygmens sąmonę ir pradeda aiškiai suvokti savo giminystę su Visuma, tada jis pradeda jausti tikrąjį savojo „Aš“ plėtimąsi, ir yra kelyje į tobulą žinojimą.

(…)

Visa, kas yra būtina žmogui, siekiančiam pašventimo – jausti viduje bundančios sąmonės aušrą, pradėti jausti savo tikrąjį „Aš“. Aukštieji sąmonės lygmenys ateina palaipsniui, nes, jeigu jau žmogus kartą žengė į šį kelią, tada judėjimo atgal būti jau negali; taip, gali pasitaikyti sustojimų, tačiau realaus praradimo to, kas buvo pasiekta, niekada negali atsitikti .

Ši „Aš“ sąmonė net savo išorinės skvarmos atžvilgiu yra tik įžanga į tai, kas vadinama „nušvitimu“ , o tai reiškia pašvęstojo atsibudimą jo tikrojo ryšio su visa sąmone suvokimui, jo santykiui su Visuma. „Aš“ visos jėgos ir blizgesio apsireiškimas yra tik silpnas atspindys šviesos, kurią žmogus pamato ypatingoje būsenoje, kuri yra vadinama „nušvitimu“. Pašventimas yra sielos prabudimas savo tikrosios prigimties žinojimui; nušvitimas yra sielos tikrosios prigimties ir jos santykio su visuma apreiškimas. Po pirmosios aušros, kai „Aš“ suvokimas pasiektas, žmogus gali daugiau suprasti, kokios priemonės yra reikalingos sąmonės plėtrai į dar aukštesnius lygmenis; jis gali pasinaudoti savyje glūdinčiomis galiomis, valdyti savo sielos ir proto būsenas, išreikšti sąmonės ir įtakos šerdį, kuri per jį pasiekia išorinį pasaulį, nes ši įtaka visada veržiasi surasti kelią savo pasireiškimui ir ieško tokių centrų, aplink kuriuos galėtų suktis.

Iš pradžių žmogus turi tapti savo paties šeimininku, kol jis galės tikėtis daryti vienokį ar kitokį poveikį pasauliui arba žmonėms už savo vidinio pasaulio riboženklių, ir nėra jokio lengvesnio kelio į vidinį atsivėrimą ir galią. Kiekvienas žmogus turi nueiti visą kelią, žingsnis po žingsnio , turi nueiti savo paties pastangomis, bet jam gali padėti ir padeda tie, kurie jau nuėjo šiuo keliu toliau už jį, kurie žino ir mato akimirką, kai žmogui reikalinga pagalbos ranka, kuri galėtų palaikyti jį pavojingose vietose.

(…)

 Būkite dėmesingi ir griežtai laikykitės visų nurodymų. Reikia suvokti visas čia dėstomas idėjas prieš tai, kai galėsite eiti toliau, ir pateikti psichiniai pratimai turėtų būti atliekami ne tik dabar, bet ir daugelyje kitų kelio etapų, kol pasieksite visišką pašventimą ir nušvitimą.

 Jogas Ramačaraka „Radža joga“

 ***

Jogo Ramačarakos knygos rusų kalba yra ČIA.

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt

william-walker-atkinson

Jogas Ramačaraka