Pateikiame nedidelę ištrauką iš šiuolaikinės teosofijos pradininkės J.P.Blavatskajos veikalo „Slaptoji Doktrina“ įžangos. Tai vienas svarbiausių teosofijos veikalų. Mokslo, religijos ir filosofijos sintezė. Tiems, kas moka skaityti, atsiveria neišmatuojamos erdvės „už proto“. Pagal jogus tai – Žnianos (Jnana) arba Žinojimo, Žinyčios joga. Teosofai žino, kad šią knygą svarbu tiesiog skaityti – nesvarbu ką ir kiek supranti tą akimirką – o savu laiku ateina tai, ką TURI suprasti net, rodos, nesusiję su skaitoma knyga dalykai.
… Gyvuoja mokslas, vadinamas Gupta Vidya, ir kad vieną kartą, panašiai kaip paslaptingi Nilo šaltiniai, visų religijų ir filosofijų, dabar apreiškiamų pasauliui, šaltinis, buvo užmirštas ir prarastas amžių tėkmėje, tačiau, pagaliau, jis atrastas.
Būtų beprasmiška šiuose puslapiuose atskleisti netgi tik dalį tų ezoterinių mokymų, kurie išvengė nuslėpimo, kol nebus nustatytas jų tikrumas ir autentiškumas, arba, galų gale, bent galimybė, kad tokie mokymai galėjo gyvuoti. Paviešinimai, kurie atliekami dabar, turi būti pateikti su įvairių autoritetų patvirtinimu – senovės filosofų, klasikinių rašytojų ir net keleto mokytų Bažnyčios Tėvų; nes kai kurie iš jų žinojo šias doktrinas, tyrė jas, matė ir skaitė darbus, parašytus apie tai, ir netgi buvo įšventinti į senovės Misterijas, kurių metu slaptosios doktrinos būdavo alegoriškai pateikiamos. …
Kaip gi tai atlikti? Kur geriausias būdas, kad atlikti šį uždavinį? Toks buvo klausimas, kuris nuolat kilo autoriui. Mūsų planą galima paaiškinti pavyzdžiu. Kuomet keliautojas savo kelyje iš gerai ištyrinėtos šalies netikėtai pasiekia terra incognita sienas, apjuostas ir paslėptas milžiniška neįveikiamų uolų grandine, jis vis tik gali atsisakyti pripažinti save nugalėtu, nepavykus ištyrimo planams. Įėjimas už ribos uždraustas. Tačiau jeigu jis ir negali aplankyti paslaptingųjų vietovių asmeniškai, jis vis tik gali atrasti būdų jas ištirti iš trumpiausio atstumo, kuris jam yra prieinamas.
Padedant žinioms apie apylinkes, kurios buvo aplankytos ir liko už nugaros, jis gali susidaryti bendrą ir gana teisingą supratimą apie vaizdus už sienos, jeigu tik jis užsiropštų į pačią aukščiausią viršukalnę iš visų aukštumų, kurios jam yra prieinamos. Ten būdamas, jis galėtų apžiūrinėti vietoves savo malonumui, lygindamas tai, ką jis mato per miglas su tuo, ką jis paliko apačioje, todėl dabar jis, savo paties pastangų dėka, yra atsidūręs už miglų juostos ir už pridengtų debesimis uolų.
Toks parengiamojo stebėjimo punktas šiuose tomuose negali būti pasiūlytas tiems, kas norėtų įgyti daug tikslesnį supratimą apie ikiarchainių laikų paslaptis, kurios pateikiamos raštuose. Tačiau jeigu skaitytojas turės kantrybės ir pažvelgs į išorinę Europos religijų ir tikėjimų padėtį, palygins ir sutikrins su tuo, kas yra žinoma istorijai apie amžius, betarpiškai buvusius iki ir buvusius po krikščioniškosios eros, tuomet jis suras visus būtinus duomenis sekančiame veikalo tome.
Kitame tome bus pateiktas visų pagrindinių Adeptų, žinomų istorijai, trumpas sąrašas, ir bus aprašytas Misterijų žlugimas, po kurio prasidėjo nykimas ir sisteminis ir galutinis ištrynimas iš žmonių atminties tikrojo Pašventimo reikšmės bei viso Sakraliojo Mokslo žinojimo. Nuo tų laikų, šio Mokslo žinios tapo okultinėmis. … Kaip tikrasis Okultizmas buvo vyraujančiu mokymu tarp mistikų amžių eigoje prieš mūsų Erą, taip Magija, o tiksliau raganavimai su jos okultiniais menais, sekė paskui Krikščionybės pradžią.
Nežiūrint į smarkias ir įnirtingas aklatikių pastangas, kurios išryškėjo šių ankstyvųjų amžių eigoje, kad sunaikintų kiekvieną intelektinio ir protinio ikikrikščioniškųjų tikėjimų darbų pėdsaką, – visi jie baigėsi nesėkme. Tačiau nuo tų pat anų laikų ta pati tamsiojo demono nepakantumo ir šventeiviškumo dvasia nuolat ir sistemiškai ėmė iškreipti kiekvieną šviesų puslapį, parašytą ikikrikščioniškais laikais. Tačiau netgi istorija savo nepatikimuose užrašuose išsaugojo pakankamai duomenų, pergyvenusių visas negandas, kad apšviestų savo nešališka šviesa bendrąją visumą.
Tegu skaitytojas šiek tiek dar pabūna su mumis šiame pasirinktame stebėjimo taške. Jo paprašysime atkreipti dėmesį į tūkstantmetį, kai įvyko Gimimas, atskyręs ikikrikščioniškąjį laikotarpį nuo po-krikščioniškojo. Šis įvykis – ar jis būtų istoriškai tikslus ar ne – pasitarnavo, kaip bebūtų, pirmuoju riboženkliu sukuriant daugybines užtvaras, kad tik nebeliktų nei mažiausios galimybės sugrįžti, arba bent jau tik užsiminti apie nekenčiamas praeities religijas; nekenčiamas ir bauginančias, nes jos skaisčiai apšviestų naują ir sąmoningai supainiotą išaiškinimą to, kas mūsų dienomis yra žinoma kaip „Naujasis Testamentas“.
Nežiūrint į antžmogiškas ankstyvųjų Krikščionybės Tėvų pastangas, kad išbraukti Slaptąją Doktriną iš žmonijos atminties, jie patyrė nesėkmę. Tiesa negali būti nužudyta; iš čia ir nesėkmė, siekiant visiškai ištrinti nuo Žemės paviršiaus visus Senovės Išminties pėdsakus, įskaitant ir siekius įkalinti bei užčiaupti burnas kiekvienam jai prisiekusiam liudytojui. Te skaitytojas pagalvoja apie tūkstančius, o gal būt ir milijonus manuskriptų, kurie buvo atiduoti ugniai, apie paminklus su jų pernelyg neatsargiais užrašais ir išraižytais simboliais, kurie buvo paversti dulkėmis; apie ankstyvųjų atsiskyrėlių ir asketų gaujas, klajojusias tarp sugriautų Aukštutinio ir Žemutinio Egipto miestų, dykumose ir kalnuose, slėniuose ir prieškalnėse, ieškojusių ir troškusių sunaikinti kiekvieną obeliską, koloną, rankraštį ar papirusą, kuriuos jie siekė sunaikinti asmeniškai, jeigu tik ant paminėtų dalykų išvysdavo T A U simbolį ar kokį kitą ženklą, pasiskolintą ir pasisavintą naujosios religijos – ir tuomet jūs aiškiai pamatysite, kodėl tiek mažai liko iš praeities priminimų. Iš tiesų, priešiška ankstyvojo ir viduramžių Krikščionybės bei Islamo aklatikystės dvasia geriau sutiko likti tamsoje ir nežinojime, o abi religijos:
Ir saulę krauju apšlakstę; į kapą Žemę,
Ir pragaru pavertę kapą; ir pragaras patsai
Nepersmelkiama migla pavirto.
Abi religijos įgijo savo sekėjų per kalavijo ašmenis; abi nustatė savo bažnyčias siekti tikslų per dangų pasiekiančias hetakombas žmonių aukų. … Virš mūsų Vartų ateities aiškiaregis pamatytų kitus žodžius, nurodančius į žiaurių aklatikių Karmą už istorijos iškraipymą, už įvykius, kurie buvo sąmoningai iškraipyti ir už didžiuosius šventųjų vaizdinius, kurie buvo apšmeižti vėlesniųjų kartų, iki neatpažįstamos būsenos sudarkyti tarp dviejų Džaganato vežėčių – šventeiviškumo ir materializmo: pirmoji talpina savyje pernelyg daug, o antroji viską neigia. Išmintingas tas, kas prisilaiko auksinio vidurio, kas tiki į amžiną esmės teisingumą.
Taip sako Faizi-Divanas … „Didžiojo Prisikėlimo dieną, kada visi praėję poelgiai bus atleisti, Kaabach‘o (islamo-vert. Past.) nuodėmės bus atleistos dėl jų sugriautų krikščioniškųjų šventovių dulkių“.
Į ką profesorius Maksas Miuleris paprieštarauja:
„Islamo nuodėmės turi tiek pat mažai reikšmės, kaip ir Krikščionybės dulkės. Prisikėlimo dieną, Mahometonai ir Krikščionys pamatys visą savo religinių doktrinų bergždumą. Žmonės kovoja už religijas visoje Žemėje; danguje jie pamatys, kad gyvuoja tik viena tikroji religija – Dieviškosios DVASIOS garbinimas“.
Kitais žodžiais tariant, – „Nėra religijos (arba priedermės) aukštesnės už tiesą (suvokimą)“ – SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – tai Benareso Maharadžos devizas, tapęs Teosofijos Draugijos devizu.
…
Dar viena svarbi duomenų dalis, esanti pirmosiose įrodymų gretose, apie vieningos pradinės pasaulinės Išminties buvimą – dalis, bet kuriuo atveju, labai svarbi tyrinėjantiems krikščioniškąką kabalą. Mokymai iš dalies buvo žinomi, bent jau keletui Bažnyčios Tėvų. Grynai istoriškai yra tvirtinama, kad Origenas, Sinezijus ir net Klementas Aleksandrietis buvo pašvęsti Misterijose iki jiems su Krikščionybės kauke prisijungiant prie Aleksandrijos Gnostikų Mokyklos Neoplatonizmo. Dar daugiau, kai kurios slaptųjų mokyklų doktrinos, nors jokiu būdu ne visos, buvo išsaugotos Vatikane ir nuo to laiko tapo neatskiriama Lotynų Bažnyčios Misterijų, pradinės Krikščionybės programos, iškreiptų papildymų skvarma, dalimi. Tokia yra dabar materializuota Nekalto Prasidėjimo dogma. Tuo paaiškinami žiaurūs Romos katalikų Bažnyčios persekiojimai pradėti prieš Okultizmą, Masonystę ir bendrai prieš visokį kitatikišką Misticizmą.
Konstantino dienos buvo paskutinis istorijos posūkio taškas, nuožmios kovos laikotarpis, Vakarų Pasaulyje pasibaigęs senųjų religijų uždusinimu vardan naujosios religijos šlovės, sukurtos ant senųjų religijų lavonų. Nuo tada prasidėjo priverstinis ir besąlygiškas, visais teisingais ir neteisingais būdais vykdomas praeities užslaptinimas, kad palikuonių smalsumas negalėtų pasiekti tolimos praeities pažinimo laikų, buvusių prieš Tvaną ir Edeno Sodą (Rojų). Kiekviena anga buvo užkamšyta, kiekvienas dokumentas ar metraštis, kurį buvo galima pasiekti, buvo sunaikintas. Ir vis tik, net tarp taip sudarkytų dokumentų, jų išliko pakankamai, jog mums būtų suteikta galimybė pasakyti, kad juose yra užrašytas visas būtinas ir akivaizdus tikros Pagrindinės Doktrinos buvimo įrodymas. Fragmentai pergyveno geologinius ir politinius kataklizmus tam, kad galėtų papasakoti savo istoriją; ir kiekvienas išgyvenęs liudija, kad Išmintis, dabar tapusi Paslaptimi, kartą buvo pagrindiniu šaltiniu, amžinai tekančia versme, maitinančia visus upelius – vėlesnes visų tautų religijas – nuo pirmos iki paskutinės. Laikotarpis, prasidėjęs nuo Budos ir Pitagoro viename gale ir pasibaigęs Neoplatoniečiais ir Gnostikais kitame, yra vienintelė likusi istorijoje ašis, neužtemdyta aklatikystės ir šventeiviškumo rankos, kai paskutinį sykį buvo susijungę ryškūs šviesos spinduliai, trykštantys iš praėjusių laikų esmių.
Tuo paaiškinama, kodėl rašytoja buvo priversta, nuolat aiškinti faktus, pateikiamus žilos senovės liudijimus ir parodymus, surinktus iš istorinio laikotarpio, rizikuodama būti dar kartą apkaltinta metodo ir sistemos trūkumu. Kitų priemonių po ranka nebuvo. Pasaulis turi būti supažindintas su kiekvieną šimtmetį daugelio adeptų atliekamomis pastangomis žmonijos labui; tai daro pašvęstieji poetai, rašytojai-klasikai, stengdamiesi žmonijos metraščiuose išsaugoti jeigu ne jos dogmas tai nors žinojimą apie panašios filosofijos buvimą. 1888 metų pašvęstieji tikrai būtų likę nesuprastais ir net būtų tapę neįmanomu mitu, jeigu nebūtų įrodyta, kad panašūs pašvęstieji gyveno visais istorijos amžiais. Ir padaryti tai buvo galima, tik įvardijus skyrių ir pastraipą, kur gali būti rasti paminėjimai apie tas didžias Asmenybes, prieš kurias ir po kurių sekė ilga ir begalinė eilė kitų, kaip iki tvano, taip ir po jo, didžių Mokslų Mokytojų. Tik tokiu būdu, pusiau legendiniu ir pusiau istoriniu autoritetu, galėjo būti paskelbta, kad okultinės žinios ir tos jėgos, kurios žmogui suteikiamos pašventimo metu, nėra išsigalvojimai, bet tikros ir senos, kaip ir pats pasaulis. …
Plačiajai publikai ir „Slaptosios Doktrinos“ skaitytojams, aš galiu pakartoti, ką aš seniai buvau sakiusi ir ką dabar aš apibrėžiu Montenio žodžiais.
„Brangūs ponai, čia aš pateikiau tik rinktinių gėlių puokštę ir nieko nepridėjau iš savęs, išskyrus puokštę rišantį siūlą.
Sutraukykite „siūlą“ į gabalėlius arba išsklaidykite puokštę, jeigu norite. Bet faktų jūs vis tiek niekada negalėsite sunaikinti. Jūs galite nepripažinti jų, bet ne daugiau“.
J.P.Blavatskaja „Slaptoji doktrina“
***
Čia galima rasti visą „Slaptosios Doktrinos“ tekstą rusų kalba:
„Slaptoji Doktrina“ („The Secret Doctrine“) anglų kalba“:
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt