Kalačakros tantra

   Patirtis, kuri gali daugeliui padėti išsivaduoti iš įsisenėjusių ir nuo neatmenamų laikų sąmonėje-prote užfiksuotų stereotipų, kurie neleidžia pajusti to, kas mes ESAME iš tiesų ir kur esame.

Visos trys Kalačakros tantros dalys susijungia pirminio Budos principe, kuris yra visa ko pagrindas, kas yra aprėpiama įvairiuose mokymuose – tai yra išorinio pasaulio, kūno ir proto, o taip pat dievybių karalijos. Nors tai ir artima monoteistiniams požiūriams, skirtingai nei dievas pirminis Buda nekuria Visatos kaip kūrėjas, kuris yra atsiskyręs nuo savo kūrybos, tačiau atvirkščiai, yra pati šios kūrybos esmė.

Visi daiktai ir esybės, nuo akmenų iki budų (tų, kurie jau nemiega, yra atbudę – rg) – jo pasireiškimai, kiekvienas savo tikrojoje prigimtyje yra pirminis buda. Už formų ir tuštumos ribų, jis egzistuoja kažkur jų abiejų vienovėje. Pagal Kalačakrą, jis – esminė realybė, ir tuščias jis net nuo tuštumos. Meditacijoje jis pasirodo pagrindinės dievybės-užtarėjo formoje, kurio mėlynas, dangaus spalvos kūnas simbolizuoja jo milžinišką ir visaapimančią prigimtį.

Pirminis Buda duoda pradžią laiko ratui, kūrimo ir griovimo  - nuolatinių pasikeitimų, apsprendžiančių mūsų egzistavimą – ciklui. Kalačakros praktikos būdu jogas pradeda suvokti tiek laiko, tiek ir erdvės tuštumą. Jis suvokia, kad praeitis ir ateitis egzistuoja tik jo prote, o dabartis nėra savarankiška realybė. Vakarykštė diena liko atmintyje, rytojus priklauso vaizduotei, o šiandiena greitai praeis. Dėmesingai tiriant, laikas, atrodęs tokiu juntamu ir realiu, buvęs pačiu egzistencijos pagrindu, ištirpsta, tapdamas tuštuma, o kartu su juo ir visa, ką jogas siekia ir tikisi atrasti, visi daiktai ir įvykiai, kurie laike vyksta. Kiekvienas daiktas, kiekvienas įvykis, net jei įgyja materialinę formą, trunka tik trumpą laiką, o po to išnyksta, nuslopdamas atmintyje. Kaip galima sučiupti ir sulaikyti tai, kas neišvengiamai mūsų rankose pavirs rūku?

Daugelis žmonių siekia išvengti šio suvokimo, todėl kad jis grasina atimti iš jų visus turtus, kuriuos žmonės turi, įskaitant jų gyvenimus ir jų pačių „aš“. Jie ateityje ieško momento, kuris truks amžinai, arba stengiasi išsaugoti dabartį praeities prisiminimuose. Tačiau žmonės negali išvengti senatvės ir pamažu sendami pradeda jausti, kad yra sugauti į laiko gaudyklę ir pasmerkti sunaikinimui.

Susidūręs su praeinančia ir netvirta laiko prigimtimi, jogas, vienok, atranda, kad vietoje to, jog laikyti jį belaisviu, laikas iš tikro gali išvaduoti jį iš dabartinės ribotos būties. Jis mato, kad viskas, ir netgi tai, ko jis trokšta visų daugiausia, jei tai tęsis pakankamai ilgai, neišvengiamai taps jo grandinėmis, gal geležinėmis, o gal auksinėmis. Pagaliau, jeigu jau niekas nėra pastovu, jogas suvokia, kad ir visi daiktai, kurie dabar jį suriša, visi jo dabartinės padėties rūpesčiai ir apribojimai, galų gale pasitrauks. Baimė viską prarasti, prarasti net tai, kas sukelia kentėjimą, priverčia daugumą žmonių kabintis už kažko, ar tai būtų sena ar nauja, kas tik pratęsia jų vergovę. Supratęs šį procesą, jogas gi, atvirkščiai, nustoja kabinęs naujas grandis savo grandinei ir leidžia laikui sugriauti tas, kurias jis jau nukalė.

Kuomet šitaip besielgdamas jis nustoja kabintis į praeitį ar veržtis į ateitį, jo laiko suvokimas taip pat pranyksta. Jis daugiau nebesijaudina dėl to, kas bus ir nesiilgi to, kas buvo – jogas įgyja pilną suvokimą to, ką pergyvena dabar.  Šis sąmoningumas pakeičia jo suvokimą taip, kad jis jau nebemato jo trumpute akimirka, pralekiančia pro jį iš ateities į praeitį. Vietoje to jis atveria gilų kiekvieno momento  belaikiškumo pojūtį. Akimirkos ateina ir nueina – laikas neužšaldomas, tačiau sąmoningumas, pro kurį jos praeina, išlieka.

 Tikrosios patirties karalystėje, kaip atsvara mintims apie patirtį, „dabar“ niekada netampa „tada“: dabar yra visada dabar, ir kiekviena akimirka atveria amžiną dabar. Vietoje to, kad bandyti pasekti akimirkų virsmą praeitimi, jogas yra savo dabarties sąmoningume, kas faktiškai ir yra viskas, ką jis iš tikro ir tegali padaryti. Gyventi praeityje ar ateityje yra neįmanoma.

Ir vis tik , kaip nebūtų paradoksalu, kai jogas nustoja gaudęs akimirkas, jis aptinka, kad praeitis ir ateitis – yra tiesiog čia, dabartyje. Jis mato, kad visa jo laiko patirtis gali egzistuoti tik dabar. Kai jis prisimena praėjusį įvykį, jis pergyvena tikrąjį jo prisiminimą dabartyje. O kai jis įsivaizduoja ateitį, jis tai daro dabar. Ir praeitis ir ateitis, o taip pat ir dabartis, priklauso vienai ir tai pačiai belaikiškumo akimirkai, kuri yra grynasis sąmoningumas.

Pagal Kalačakrą, visas laikas – arba jo iliuzija – egzistuoja tiesiog dabar gilesniuose proto lygmenyse. Prisiminimai ir paviršinės sąmonės įsivaizdavimai atveria tik dalį to, kas glūdi po jais. Kai jogas prabudina giluminius sąmonės sluoksnius, jis pradeda suvokti laiką kaip vienalaikišką pilnatvę, kurioje viena akimirka keičia kitą, nes visos jos egzistuoja kartu belaikiškąjame dabar. Jis mato jas lyg taškelius besisukančiame rate, kurie juda, tačiau nuolat išlieka dėmesio lauke.

Nebus daug prasmės tvirtinime, kad vienas taškas yra pirma kito, juk kiekvienas taškas seka paskui tą, kuris seka paskui jį. Pavasaris ateina po žiemos, tačiau ir žiema ateina po pavasario, ir kas gi gali iš tikro pasakyti, kuris iš jų pirmas, o kuris paskutinis?

Nors Kalačakra, kaip laiko ratas, ir aprašo įvairius ciklus, sudarančius Tibeto kalendorių ir astrologijos sistemą, iš tikro, gilesniame ir svarbiame lygmenyje, ji simbolizuoja laiko belaikiškąją prigimtį, kuri yra matoma kaip visuma.

Edvin Bernbaum „Kelias į Šambalą“

 

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 

www.yogi.lt

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Agnės Marijos nuotr.