Karlas Gustavas Jungas: Apie vidinį balsą

   Nereikia būti dvasios ligoniu, kad galima būtų jį išgirsti. Atvirkščiai, tai vienas iš paprasčiausių ir natūraliausių dalykų, kokius tik begalima įsivaizduoti. Pavyzdžiui, jūs užduodate sau klausimą, į kurį jums atsako „jis“. Tolesnis aptarimas vyksta kaip ir bet kuris kitas pokalbis. Jūs tai galite paaiškinti kaip „asociacijas“ arba „pokalbį su pačiu savimi“, arba kaip „meditaciją“ ta prasme, kaip apie tai kalbėjo senovės alchemikai, kurie į tokį pokalbio partnerį kreipdavosi, kaip į aliquem alium internum, „tas pat kitas, esantis viduje“.

Šią bendravimo su sielos draugu formą panaudojo netgi Ignacijus Lojola savo technikoje Exercitia spiritualia, su vienu apribojimu, kad tik medituojanti asmenybė kalba, tačiau vidiniai atsakymai paliekami be dėmesio, kaip grynai žmogiški, ir jie turi būti atmesti. Ir šitokia štai padėtis tęsiasi iki mūsų dienų.

Jau nebeegzistuoja jokių moralinių ar metafizinių šališkumų, tačiau – kas yra daug blogiau – yra intelektualinis nusistatymas. „Balsas“ yra paaiškinamas tik kaip „asociacijos“, judančios be proto ir be sustojimo, be jokio tikslo ir prasmės, lyg laikrodžio rodyklės be ciferblato. Arba mes sakome sau: „tai tiktai mano paties mintys!“, – netgi, jei atidžiau pasižiūrėjus paaiškėja, kad šias mintis mes arba atmetėme, arba niekada jų sąmoningai nepriėmėme, – lyg viskas, kas patenka į ego regos lauką, taptų jo dalimi!

Suprantama, toks sukryžiavimas tarnauja naudingam tikslui, kad palaikyti ego-sąmonės viešpatavimą, kuri turi būti apginta, kad neišnyktų nesąmoningume. Tačiau ji gėdingai pralaimi kiekvieną kartą, kai nesąmoningumas pasirenka kažkokią nevykusią idėją, paversdamas mus lyg apsėstus ja, arba sukuria kitokius psichogeninius simptomus, už kuriuos mes jokiu būdu nenorime nešti atsakomybės.

Mūsų požiūris į vidinį balsą kinta nuo vieno kraštutinumo į kitą: mes laikome jį arba gryniausia nesąmone, arba Dievo balsu. Panašu, kad niekam neateina į galvą, jog gali egzistuoti kažkas vertinga ir tarpe šių dviejų kategorijų. „Kitas“ gali būti toks pat vienpusiškas, kaip ir ego – kitame. Tačiau, kaip bebūtų, konfliktas tarp jų gali nuvesti į tiesą ir sąmoningumą – tačiau tiktai tuo atveju, jeigu ego apdovanos kitą jam priklausančiu individualumu. Jis, be abejonės, turi individualumą, panašiai, kaip juos turi balsai pas sergančius žmones; tačiau tikrasis bendravimas tampa įmanomu tiktai tada, kai ego pripažįsta egzistuojant pokalbio partnerį. To negalima laukti iš visų, nes, pagaliau gi, ne kiekvienas yra tinkamas subjektas atlikti Exercitia spiritualia.

Taip pat nedera tokio dalyko vadinti bendravimu, kai kažkas tiesiog kreipiasi į save ar į kitą, kaip Žorž Sand atveju, kalbėjusiai su savo „dvasiniu draugu“ – trisdešimtyje puslapių ji be sustojimo kalba, kreipdamasi į save, kolei skaitytojas veltui laukia kitos pusės atsakymo.

Bendravimas exercitia gali užsibaigti tyliosios malonės nusileidimu, kuria šiuolaikinis skeptikas jau nebetiki.

Tačiau kas gi atsitiktų, jei atsakydamas į maldų šaukinius Kristus betarpiškai duotų žodišką atsakymą nuodėmingai žmogaus širdžiai? Kokia baisi abejonės praraja tada atsivertų? Kokia tik beprotystė nenukristų ant mūsų galvų? Galima suprasti, kad dievų atvaizdai yra geri, kai tylūs, ir ego-sąmonei geriau tikėti savo vadovavimu, nei panirti į „asociacijas“. Taip pat nesunku nuspėti, kodėl vidinis draugas taip dažnai atrodo esąs mūsų priešu, ir kodėl jis toks tolimas ir jo balsas silpnas. Todėl, kad tas, kuris yra artimas jam, yra „arti ugnies“.

Kažką panašaus galvojo alchemikas, kai parašė: „Išsirink savo Akmeniui jį, kuris karūnuoja karalius, ir kurio pagalba gyduoliai gydo nuo ligų, nes jis yra arti ugnies“. Alchemikai vidinį įvykį projektavo į išorinį objektą, ir jiems vidinis draugas pasirodydavo kaip „Akmuo“, apie kurį Tractatus aureus yra pasakyta: „Supraskite, o išminties sūnūs, kad šis Akmuo, kurio vertė neišmatuojama, kreipiasi į jus: „Apginkite mane, ir aš galėsiu apginti jus. Duokite man tai, kas priklauso man, ir aš padėsiu jums“".

Prie šito komentatorius priduria: „Tiesos ieškotojas girdi Akmens balsą ir Filosofo balsą, lyg išeinančius iš vienų lūpų“. Filosofas – tai Hermis, o akmuo yra tapatus Merkurijui, lotyniškam Hermiui.

Nuo seniausių laikų Hermis buvo alchemikų draugu ir patarėju, vesdamas juos į galutinį tikslą. Jis tapatus „mokytojui, kuris tarpininkauja tarp akmens ir mokinio“.

Kitiems draugas pasirodo Kristaus ar Hadiro pavidalu, arba gi matomo ar nematomo guru pavidalu, arba kaip kokia kitokia gido-palydovo figūra. Šiuo atveju, bendravimas yra vienpusiškas: vidinio dialogo nėra, tačiau atsakomosios replikos pakeičiamos kito partnerio veiksmu, t.y. įgauna išorinio įvykio formą.

Alchemikas stebėdavo, kaip vyksta cheminės substancijos transformacija. Tokiu būdu, jei kažkas iš jų ieškodavo transformacijos, jie ją rasdavo išorės materijoje, kurios transformacija kreipdavosi į juos: „Aš esu transformacija!“

Tačiau kai kurie būdavo pakankamai protingi, kad suprastų: „Tai mano paties transformacija – tačiau ne asmeninė transformacija, o mirtingojo transformaciją į nemirtingumą. Ji atmeta mirtingą apvalkalą, kuriuo esu aš, ir prikelia savam gyvenimui; ji prikrauna saulės barką, ir gali paimti mane kartu“.

 Karlas Gustavas Jungas „Sinchronistiškumas“

***


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt