Visos materialinės vertybės, net pačios švenčiausios, pasiglemžia, iščiulpia iš jūsų meilę ir jėgas, ir energiją. Vadinasi, norėdami sukaupti meilę, turime trumpam ar ilgesniam laikui atsisakyti žmogiškųjų vertybių, nuo jų atsitraukti. … Juo labiau žmogus pasiruošęs priimti tokius vaistus, tuo mažesnės dozė jam skiriama.
Melskitės, kad jūsų giminės, tai yra jūsų protėvių, jūsų pačių ir jūsų palikuonių sielose užgestų noras žmogiškąsias vertybes, tiek materialiąsias, tiek dvasines, laikyti didžiausia laime. Ypač dvasines. Peržvelkite naujaip savo gyvenimą šimtus kartų ir priimkite visus pažeminimus, nuoskaudas ir neteisybes, nesėkmes kaip brangiausius vaistus. Tai, ką jūs laikėte nuodais, buvo jūsų išsigelbėjimas. Vaistus jums siunčia Dievas, žmonės čia niekuo dėti. Išnaudokite kiekvieną` akimirką ne tam, kad keltumėte aplinkiniam pasauliui pretenzijas, o tam, kad aplink skleistumėte meilę. Kuo daugiau meilės atiduosite, tuo daugiau jos ateis į jūsų sielą. Kuo daugiau meilės atiduos jūsų siela, tuo mažiau priklausysite nuo žmogiškųjų vertybių. Balą galima užteršti, o šaltinį – ne. Jei širdis nekuria meilės, ji kuria agresiją. Jei žmogus jus įžeidė, mintyse pasakykite: „Aš tave myliu“. Jei žmogus jums gerą padarė, pasakykite tą pat. Jei varžotės balsu sveikintis su nepažįstamu žmogumi, sveikinkitės su juo mintyse. Pajauskite, kad kiekviena situacija padeda meilę kaupti aktyviai, neigiama situacija meilę apvalo, padeda jai būti nepriklausomai nuo žmogiškųjų vertybių.
…
Mūsų poelgiai turi vieną ypatybę. Kiekvienas mūsų poelgis – tai tarsi akmuo, įmestas į vandenį, – nuo jo į visas puses sklinda dešimtys ir šimtai ratilų. Padarę kokį nors poelgį, kartojame jį šimtus ir tūkstančius kartų pasąmonėje. Šis rezonansas pritraukia analogiškus poelgius. Todėl, jei kam nors iš paskos pasiuntėte prakeikimą, tokį prakeikimą nesąmoningai siūsite kiekvienam žmogui, atsukusiam jums nugarą, taip pat ir savo vaikams.
…
Jei nesiunčiame meilės, siunčiame smerkimą, nuoskaudą ar susierzinimą… Pasirodo, mūsų pasąmonė maždaug 750 kartų per sekundę emociškai sąveikauja su aplinkiniu pasauliu, liedama meilę arba neapykantą.
Pakeisti save, savąjį „aš“ galima virš jo pakilus. Tai įvyksta, kai žmogus kreipiasi į Dievą. … Aukščiausias Visatos dėsnis – tai meilės Dievui kaupimo ir išsaugojimo dėsnis. Mes Dievo vaikai. Vystomės, daromės individualesni, kiekvieną akimirką ir valandą kaupdami savo sieloje meilę. Ir kai pasiekiame aukščiausios individualybės ir aukščiausią meilės lygį, grįžtame pas Dievą ir susiliejame su Juo. Kuo labiau mūsų meilė nepriklauso nuo žmogiškųjų vertybių, tuo labiau mes priartėjame prie Dievo. Jei žmogus melsdamasis prašo, kad jokios nelaimės, nemalonumai, skausmai ir netektys nesumažintų jo meilės Dievui, jos siela švarėja. … Noras kėsintis į meilę turi pradingti iš visos jūsų giminės, – iš protėvių, jūsų ir jūsų palikuonių. Kol neišmoksite kaupti ir saugoti meilę, nieko nebus.
…
Dvasinių santykių, gabumų ir intelekto pagrindas yra kontaktas su ateitimi. Jis vyksta per dvasingumą, kilnumą, principus, svajones, viltis, idealus. Prisirišimas prie ateities gimdo nesugebėjimą priimti vilčių, idealų žlugimą, išdavystę, neteisybę. Žmogus įsikimba į svajones, sumanymus, negali gyventi šia diena, viską aplink idealizuoja. Kadangi pasaulis negali būti idealus, žmogus darosi vis labiau nepatenkintas. O kadangi kontaktas su ateitimi yra dvasinių santykių, gabumų ir intelekto pagrindas, tai prisirišimas prie ateities kelia žmogui didžiulę grėsmę, nes daro jį pavydulingą ir išdidų.
…
Įsidėmėkite, mes niekuomet nesiskiriame su mylimais žmonėmis, net jeigu jie miršta. Subtiliojoje sferoje mirties nėra. Ten mes vieningi. Kai gailimės mirusių giminaičių, kenkiame jų sieloms. Kiekvienas žmogus turi savo išėjimo iš gyvenimo kreivę. Ir kištis į Dievo logiką negalima. Mes kovojame su Dieviškąja logika ne tada, kai bandome išgelbėti gyvybę ar prailginti gyvenimą, o tada, kai gailimės, sielvartaujame nesusitaikydami su artimo žmogaus netektimi kaip su Aukščiausiojo valios apraiška. Visa, kas mums atsitinka gyvenime, yra skirta tam, kad širdyje kauptųsi meilė Dievui ir jei dėl to reikia sirgti ir mirti, mes sergame ir mirštame. Tad nesusitaikydami su Dievo valia, kenkiame sukauptai meilei ir mūsų sieloje ir mirusio žmogaus sieloje. Išoriškai mes turime teisę gailėtis, būti nepatenkinti, jausti nuoskaudą, turėti tikslų, norų, valios. Vidujai mes turime teisę tik mylėti. Pabandykite tai suvokti ir pajausti.
…
Vikingai turėjo paprotį karo belaisvius įmesti į duobę vilkams sudraskyti. Tačiau kilmingam ar pasižymėjusiam narsumu kariui buvo leidžiama prideramai numirti. Jam numesdavo kardą, kad galėtų pasitikti mirtį besikaudamas. Onkologinės ligos man buvo nemaloniausios, nes mirti reikėjo pamažu ir kankinantis, neturint vilties apsiginti. Paskui man protas nušvito: juk sielos apsivalymas, kai kūno interesai pamirštami, ir yra apsigynimas. Visko atsisakyti, išskyrus meilę Dievui, ir šia kryptimi eiti, keičiant save ir apvalant sielą. Tai labai sunkus darbas, ir viskas priklauso nuo Dievo. … Kai sunegaluoja mūsų kūnas, tai iš karto pastebime ir stengiamės ką nors padaryti, tačiau kai suserga mūsų siela, mes tai netgi ne visada suvokiame. Jei žmogus tobulinasi, valydamas sielą daugybė ligų ir nelaimių gali išnykti net nepasirodžiusios. Mes kol kas dar nesuvokiame, kad jei siela kupina meilės Dievui ir aplinkiniam pasauliui – tai ne tik didžiulė laimė, bet ir galimybė savo charakterį, likimą ir sveikatą padaryti geresnius.
…
Dabar aš pats melsdamasis prašau, kad visos žmogiškosios vertybės būtų man priemonės kaupti meilę Dievui. Bet kokiu atveju malda, kuria žmogus, kreipdamasis į Dievą, kartoja, kad didžiausia laimė jam ir jo palikuonims yra kaupti meilę Kūrėjui, gydo kūną ir sielą. Ir kai žmogus prašo atleidimo už tai, kad žmogiškąsias vertybes padarė aukščiausiu tikslu ir negalėjo susitaikyti su jų netekimu, nusiteikdamas agresyviai, tokia malda irgi padeda. … Svarbiausia maldos paskirtis – atsisakyti savo žemesniojo „ego“, visų žmogiškųjų vertybių ir pajusti, kad aukštasis žmogaus „ego“ – tai Dievas ir meilė.
Meilė kaipo tokia yra ne žmogiškas jausmas, o Dieviškas, ir kuo daugiau širdyje meilės, tuo daugiau žmogus panašus į Dievą. Aplinkinį pasaulį mes mylime meile, likusia nuo meilės Dievui ir žmogaus laimės didumas ir galimybė ją turėti pareina nuo to, kiek mumyse yra meilės Dievui.
…
Arčiau Dievo tas, kurio sieloje daugiau meilės. O dažnai mūsų moralė, dorovingumas, principai ir idealai pradeda žudyti meilę. Tokiu atveju, geriau atsisakyti dorovingumo ir idealų, negu meilės. Dorovingas, dvasingas ir padorus žmogus gali mylėti stipriau nei kiti, ir tai jį priartina prie Dievo. Tačiau jei jis savo dorovingumą, dvasingumą ir idealus laiko svarbesniais nei meilė, tada jis ne arčiau Dievo, palyginus su nedvasingu žmogumi, o toliau. Įsidėmėkite, kad visos mūsų vadinamosios žmogiškos vertybės buvo iliuzija, yra iliuzija ir bus iliuzija. Vienintelė realybė yra meilė. Ji buvo realybė, yra realybė ir bus realybė.
Sergejus Lazarevas „Karmos diagnostika“
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
Agnės Marijos nuotr.