Lao Dzi išmintis

   Dao, išsakytas žodžiais, nebebūtų begalinis Dao. Ištartas vardas nebebūtų begalinis vardas. Nebuvimas yra dangaus ir žemės pradžių pradžia, buvimas – visko esamo ištakos. Taigi, nebuvime įžvelgiamos mįslingos Dao gelmės, o buvime – jo pavidalai. Ir nebuvimas, ir buvimas, – abu jie kilę iš to paties, bet jų vardai skirtingi; abu yra vadinami slėpiningais. Iš slėpiningų jie patys slapčiausi – vartai į visas gelmes.

***

Būti ir nebūti gimsta vienas iš kito; sunkus ir lengvas kuria vienas kitą; ilgas ir trumpas įkūnija vienas kitą; aukštas traukia žemą, ir žemas – aukštą; instrumento garsas ir žmogaus balsas jungiasi darnon; paklūsta vienas kitam prieš ir po, – ir amžina yra ta pilnatvė.

Todėl išmintingas žmogus gyvena neveikimu ir moko nesakymu. Visi daiktai auga ir kinta patys – jis pripažįsta tai ir jų neprievartauja; jis gimdo, bet nesisavina; jisai prižiūri, bet nesipuikuoja; jis turi nuopelnų, tačiau nepriskiria jų sau. Ir nors savųjų nuopelnų nepastebi jisai, negali jie kaip tik dėl to pradingt kitų nepastebėti.

***

Ilgas yra dangaus buvimas, ilgas yra žemės buvimas. Dangus ir žemė todėl yra ilgaamžiai, kad ne dėl savęs jie gyvena, – tik dėl to jie gali gyventi ilgai.

Tad išmintingasis žmogus pasitraukia už kitų ir tuomi jis kitų priešakyje atsiduria. Jis nesistengia savęs apsaugoti ir taip išgyvena. Argi ne todėl taip yra, kad jis – ne atskirybė? Argi ne todėl jis gali pasiekti tai, ko siekia?

***

Aukščiausias gėris yra kaip vanduo. Vanduo moka būti naudingas viskam, kas yra Visatoje, ir niekuomet nekovoja. Jis renkasi tas vietas, kurios žmonėms atrodo niekingos, ir šitaip jis yra arčiausiai Dao.

***

Tuščiausią tuštumą pasiekti, nebylią rimtį išlaikyti dera. Visa, kas tik yra Visatoje, želia ir tarpsta; aš, tai stebėdamas, regiu pasikartojimą.

Daiktų yra gyva tankynė, ir kiekvienas jų galop sugrįžta ten, iš kur atėjęs.

Grįžti prie šaknų – ir taip nusiraminti; nusiraminti – ir taip sugrįžt į pradą; į pradą grįžti – ir taip būti amžinam; suprasti amžinumą – ir taip praregėti; nesuprasti amžinumo – ir paikumu daryti pikta.

Tas, kuris yra supratęs amžinumą, priglaudžia viską savyje; tas, kuris visus priglaudžia, yra visiems teisingas; tam, kuris teisingas, pasaulis yra savas; tasai, kuriam pasaulis savas, neatskiriamas nuo gamtos; tas, kuris yra gamtos dalis, paklūsta Dao; paklusęs Dao yra ilgaamžis, – ir nebūties jam nėra pavojaus.

***

Sunkus yra lengvo pagrindas; ramus yra viršesnis už nerimastingą. … Lengvas netenka pagrindo, nerimastingas praranda viršenybę.

***

Žinoti, kas yra vyriškumas, bet panirti į moteriškumą ir pasaulyje būti upokšniu. Jei pasaulyje esi upokšnis, dorybė amžinoji neatsitolins nuo tavęs ir vėl susigrąžinsi vaikiškumą.

Žinoti, kas yra spindėjimas, bet pasinerti į tamsybes ir pasauly būti tuo, iš kurio ateitį nuspėja. Jei iš tavęs pasaulio lemtį spėja, dorybė amžinoji nesuklups tavy ir vėl susigrąžinsi begalybę. Žinoti, kas yra šlovė, bet nešlovėn panirti ir pasaulyje būti upės vaga. Jei esi pasaulyje upės vaga, dorybė amžinoji bus tavy ištvinus ir grynumą vėl susigrąžinsi.

Grynuolis skaidosi į nesuskaitomą daugybę. Ir per jį išmintingasis yra pakilęs virš kitų. Todėl sutvarkymas didysis negali būti ardomas.

***

Dao visados bevardis; jis paprastas per amžius. Jis nežymus, tačiau pasauly nėra tokio, kuris jį savo valdžioje turėtų.

Kai tarp dangaus ir žemės tvyro sutarimas, jis krinta iš aukštybių lyg saldi rasa. Ir žmonės jo po lygiai nedalija, nes pats jisai pasklinda lygiomis.

Užsimezga pradžia, ir randasi vardai. Jei jau yra vardai, ir ribos turi būti žinomos. Ribų žinojimas išgelbsti juos nuo pavojaus.

Dao toks yra pasauliui kaip jūsų vandenys mažam upokšniui.

***

Rašinys pateiktas pagal: Lao Zi. Vaga, 1997. Vertė Dalia Švambarytė

2011 metai


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Lao Dze. Nikolajus Rerichas.

Parašykite komentarą