Mahatmos kalba apie žmonijos vienybę

  Tai ištrauka XIX a. pabaigoje parašytų Mahatmų laiškų. Per tą laiką pasaulis, berods, nedaug pasikeitė…

Iki to laiko, kol galutinis išsivadavimas neįsiurbs Ego, šis turi suvokti šviesiausias simpatijas, kurias sukelia aukštojo meno grožiniai poveikiai; …. Žinoma, kuo arčiau išsivadavimas, tuo mažiau tam lieka vietos, iki tol, kad vainikuoti viską – žmogiškieji ir grynai asmeniški jausmai, kraujo ryšiai, draugystė, patriotizmas ir rasiniai požiūriai – visa tai dings, kad susilieti į vieną bendrą pojūtį, vienintelį ir šventą, vientisą ir amžiną – Meilę, Didžiulę Meilę žmonijai, kaip vieningam vienetui.

Nes žmonija yra didžioji Našlaitė, vienintelė, kuri palikta be palikimo šioje žemėje, mano drauge! Ir kiekvieno žmogaus, sugebančio išvystyti neegoistinį ketinimą, pareiga yra padaryti bent kažką, net patį mažiausią Bendrajai Gerovei. Vargšė, vargšė žmonija! Ji man primena seną padavimą apie karą tarp žmogaus kūno ir jo galūnių: čia taip pat kiekviena šios milžiniškos „Našlaitės“ galūnė – esanti be tėvo ir be motinos – savininkiškai rūpinasi tik pačia savimi. Paliktas be priežiūros šis kūnas amžinai kenčia, nepriklausomai nuo to, kariauja ar nekariauja jo galūnės. Jo kančios ir nelaimės niekada nesibaigia.

 …. Ir kas gali jam priekaištauti, kaip daro jūsų materialistiniai filosofai, jei šioje amžinoje atskirtyje ir nerūpestingume (apsileidime) jis prisidaugino dievų, kurių „visada šaukiasi pagalbos, tačiau lieka neišgirstas!”

Tokiu būdu, „todėl, kad žmogus gali tikėtis tik kito žmogaus pagalbos, aš neleisčiau verkti nei vienam, ką aš galiu išgelbėti!”…

  Iš Mahatmų laiškų

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Parašykite komentarą