Klausimas: Aš galiu suprasti, kad asmenybė yra proto darinys – taip apibūdinimas atminčių ir įpročių rinkinys. Tačiau tas, kuriam atsitinka asmuo, ta stebėjimo ašis – ar tai taip pat yra prote?

Maharaj: Asmeniui reikia pagrindo – kūno, su kuriuo būtų galima tapatintis – taip, kaip spalvai reikia paviršiaus, ant kurio galėtų pasirodyti. Pats spalvų matymas nuo spalvos nepriklauso – jam visai tas pats, kokia spalva. Reikia akies, kad pamatytum spalvą. Spalvų yra daug, akis – viena.

Neasmeniškumas yra kaip šviesa spalvoje ir akyje. Tai paprasta, viena, nedaloma ir nepatiriama. Tai galima patirti tik per apraiškas. Tai galima pažinti, bet to patirti neįmanoma. Tai ne-dalykiška, neperskiriama. Tai nei iš medžiagos, nei iš proto. Tai nei suvokėjas, nei suvokiamybė. Tai yra visos medžiagos šaknis ir sąmonės šaltinis. Už gyvenimo ir mirties yra visa apimantis Gyvenimas, kuriame gimimas yra mirtis, o mirtis – gyvenimas.

K: Visybė ar Gyvenimas, apie kurį šnekate – jis tikrai yra, ar tai tėra paprasčiausia idėja, kuria dangstomas mūsų neišmanymas?

M: Ir taip, ir taip. Protui tai yra teorija. Savaime tai yra tikrovė. Tai yra tikrovė pačiame savo gyvume. Tai – visiškai atmesta netikrovė. Taip, kaip šviesa sunaikina tamsą savo pačios buvimu, taip įsivaizdavimus naikina Visybė. Pamatyti, kad visas žinojimas yra neišmanymo pavidalas jau savaime yra tikrovės judesys.

Stebėtojas nėra asmuo. Asmuo ateina į būtį tik tada, kai tam yra pagrindas – kūnas. Jame Visybė atsispindi kaip budrumas. Tyras budrumas galiausiai atsigręžia į save. Savastyje budrumas yra stebėtojas. Kai stebimos savasties nėra, nelieka ir stebėtojo. Viskas yra labai paprasta – viską klaidina tik pasirodantis asmuo. Pamatyk, kad nėra tokio dalyko kaip nuolat atskiras asmuo ir viskas taps aišku. Budrumas, protas, medžiaga – tai yra viena tikrovė. Tikrovė pasirodo dvejopai – judrume ir nejudrume. Tada įgyja tris savybes – gali būti sąstingyje, aistroje ar darnoje.

K: Kas pirmiau: sąmonė ar budrumas?

M: Budrumas tampa sąmone, kai atsiranda stebimas dalykas. Šis visą laiką keičiasi. Judrumas yra sąmonėje. Budrumas pats nejuda. Jis nėra laike, jis yra amžinas čia ir dabar.

K: Rytų Pakistane dabar daug kančios ir liejasi kraujas. Kaip į tai žvelgiate? Koks jūsų požiūris, koks atsakas?

M: Tyroje sąmonėje nieko nevyksta.

K: Prašau, nusileiskite iš metafizinių aukštybių! Kokia nauda iš tokių kalbų kenčiančiam vyrui? Kas iš to, jei sakote, kad niekas nesuvokia jo kentėjimo, išskyrus jį patį? Visko prilyginimas iliuzijai tik dar pagilina žaizdą. Bengalas iš Rytų Pakistano yra faktas ir jo kančia yra akivaizdi. Prašau, neatskirkite to nuo būties! Jūs juk skaitote laikraščius, girdite žmones apie tai kalbant. Negalite būti abejingas. Taigi, koks yra jūsų požiūris į šiuos įvykius?

M: Jokio požiūrio. Niekas nevyksta.

K: Gal kurią dieną čia tiesiai prieš jus įvyks susišaudymas ir žmonės žudys vieni kitus. Jūs tikrai negalite sakyti, kad nieko nevyksta ir išlikti atsiribojęs.

M: Apie atsiribojimą nieko nesakiau. Gal pamatytum, kaip šoku į patį įkarštį, kad ką nors išgelbėčiau, ir ten žūstu. Tačiau mano požiūriu vis tiek nieko nevyksta. Įsivaizduok didžiulio pastato griūtį. Kai kurie kambariai virsta griuvėsiais.Ar tu pasakytum, kad erdvė sugriuvo? Nukentėjo tik struktūra ir žmonės, kurie joje gyveno. Erdvei nieko nenutiko. Lygiai taip pat nieko nevyksta gyvenimui, kai jo pavidalai sunaikinami ir vardai ištrinami. Auksakalys ištirpdo senus papuošalus, kad sukurtų naujus. Pasitaiko, kad kartu su blogais sunaikinamas ir geras kūrinys. Tačiau jis nesijaudina, nes žino – auksas neprarastas.

K: Aš maištauju ne prieš pačią mirtį, bet prieš tokį būdą mirti.

M: Mirtis vyksta savaime, o mirties būdas yra žmogaus sukurtas. Atskirtis sukelia baimę ir pyktį, kurie vėl skatina žiaurumą. Nustok brėžti perskyras. Tada visas šis siaubas, kai žmonės žudo vieni kitus, tikrai baigsis.

Tačiau tikrovėje nėra jokio žudymo ir jokios mirties. Tikrovė nemiršta, o tai, kas netikra, niekada negyvena. Nukreipk protą tinkama kryptimi ir viskas susitvarkys. Kai pasaulį pažinsi kaip vienį, suvoksi, kad žmonija yra viena, tai atspindės ir tavo elgesyje. Pirmiausia turi atkreipti dėmesį į tai, ką jauti, kaip mąstai ir gyveni. Kol nebus tvarkos tavyje, jos nebus ir pasaulyje.

Tikrovėje nieko nevyksta. Proto ekrane likimas visuomet atspindi paveikslėlius- senesniųjų atspindžių prisiminimus. Taip regimybė nuolat atsinaujina. Paveikslėliai pasirodo ir pranyksta – tai yra neišmanymo paveikta šviesa. Matyk šviesą, o paveikslėliams neskirk dėmesio.

K: Koks klaikus žvilgsnis! Žmonės žudo ir yra žudomi, o jūs kalbate apie paveikslėlius.

M: Žinoma, keliauk ten ir žūk, jei atrodo, kad taip privalai elgtis. Ar net eik ir žudyk, jei tai laikai savo pareiga. Tačiau taip blogis neužsibaigs. Blogis atsiranda iš sergančio proto. Išgydyk protą ir jis nustos atspindėti iškreiptus, bjaurius vaizdus.

K: Tai, ką sakote, suprantu, bet negaliu to priimti per jausmus. Toks visiškai idealistiškas požiūris į gyvenimą mane atstumia. Negaliu net pagalvoti, kad esu nuolatinėje sapno būsenoje.

M: Kaip kas nors gali būti nuolatinėje būsenoje, sukeltoje laikino kūno? Šio nesusipratimo pagrindas – idėja, kad esi kūnas. Tirk šią mintį, įžvelk iš jos kylančias prieštaras. Suvok, kad tavo dabartinė būtis yra kaip kibirkščių krioklys. Kiekviena kibirkštis tęsiasi sekundę, o pats krioklys – minutę ar dvi. Dalykas, kurio pradžia yra jo pabaiga, negali turėti vidurio. Gerbk savo sąvokas. Tikrovė negali trukti tik akimirksnį. Ji yra belaikė, tačiau buvimas ne laike nėra trukmė.

K: Aš pripažįstu, kad pasaulis, kuriame gyvenu, nėra tikras. Tačiau juk yra tikras pasaulis, kurio paveikslą iškraipau. Šis iškraipymas gali būti susijęs su mano kūno ar proto ydomis. Tačiau kai teigiate, kad tikro pasaulio išvis nėra, tik sapnas mano prote, to priimti tiesiog negaliu. Norėčiau tikėti, kad visi mano būties siaubai yra susiję su mano kūno turėjimu. Tada savižudybė būtų išeitis.

M: Vargsi tol, kol kreipsite dėmesį į mintis – savas ar svetimas. Kai atmesi visus mokymus, visas knygas – bet ką, kas pagrįsta žodžiais, giliai panirsi į save ir rasi tikrąją savastį, vien tai išspręs visas tavo bėdas. Tada būsi šeimininkas visose padėtyse, nes tada mintys apie padėtį tavęs nevaldys.

Štai pavyzdys. Esi patrauklios moters draugijoje. Prisikuri apie ją idėjų ir tai sukuria kūnišką trauką. Taip atsiranda bėda. Pradedi ieškoti knygų apie pasitenkinimą ar pasimėgavimą. Jei būtumėte kūdikiai, abudu galėtumėte būti nuogi be jokių rūpesčių. Tiesiog nustok galvoti, kad esi kūnas – tada meilės ir sekso bėdos praras reikšmę. Kai ribotumo jutimas pranyksta, liaujasi baimė, skausmas ir malonumo paieškos. Lieka tik budrus suvokimas.

***

K: Viskas atrodo taip lengva ir paprasta, tačiau taip nėra. Kartais išaušta nuostabi džiaugsmingos ramybės būsena. Žiūriu ir stebiuosi – kaip lengvai tai ateina ir kaip tai atrodo pažįstama, taip visiškai sava. Kam reikėjo tiek stengtis, kad būtų pasiekta tai, kas ranka pasiekiama? Žinoma, šįkart tai jau nebus prarasta. Tačiau greitai visa prapuola ir palieka mane sutrikusį – ar tai buvo tikrovės skonis, ar tik dar viena regimybė? Jei tai buvo tikrovė, kur ji pranyko? Gal reikia kokios nors ypatingos patirties, kad perkeistų mane visam į naują būseną? Gal slėpynės tęsis tol, kol ateis ta reikalinga patirtis.

M: Tikiesi patirti kažką ypatingo ir dramatiško – kažkokį nuostabų sprogimą. Ta viltis kaip tik uždengia ir slepia tavo savivoką. Nesitikėk sprogimo. Sprogimas jau įvyko tą akimirką, kai gimei, kai ėmei save suvokti kaip buvimą, žinojimą, jautimą. Tu darai vienintelę klaidą – vidų laikai išore, o išorę – vidumi. Tai, kas yra tavyje, tau atrodo išoriška. Tai, kas yra išorėje, tu suvoki kaip savo būtį. Tavo protas ir jausmai yra išorėje, tačiau jie tau tokie artimi. Tu tiki, kad pasaulis yra objektyvus, kai jis yra tik tavo savybių atšvaitas. Tai yra pagrindinis sutrikimas ir joks naujas sprogimas to nesutvarkys. Turi iš to išeiti. Nėra jokio kito kelio.

K: Kaip galiu iš to išeiti, kai mintys ateina ir praeina taip, kaip joms patinka? Jų nuolatinis tarškėjimas mane trikdo ir vargina.

M: Žvelk į mintis kaip į gatvės eismą. Žmonės ateina ir praeina – tu tai pastebi, be jokio atsako. Iš pradžių gali būti nelengva. Tačiau užsiimdamas tokiomis pratybomis atrasi, kad protas gali veikti keliais lygmenimis tuo pačiu metu ir tu gali suvokti juos visus. Jei tam tikras lygis tave labai domina, jis pagauna tavo dėmesį ir kiti nublanksta. Tačiau netgi tada kituose lygiuose taip pat vyksta darbas – anapus sąmoningumo lauko ribų. Nekovok su atmintimi ir mintimis: tiesiog mėgink įterpti į dėmesio lauką kitus, esmingesnius klausimus – tokius kaip „Kas aš esu?“, „Kaip atsitiko, kad gimiau?“, „Kas yra Visata aplink mane?“, „Kas yra tikra, o kas tęsiasi tik akimirksnį?“

Prisiminimai nebevargins, jei nustosi jais domėtis. Pančius sutvirtina jausminis prieraišumas. Tu nuolat ieškai malonumo ir vengi skausmo. Nuolat vaikaisi laimės ir ramybės. Negi nematai, kad pati laimės paieška tave paverčia vargšu?

Pamėgink kitą būdą – nesusisiek su skausmu ir malonumu. Nei prašyk, nei atsisakyk. Visą dėmesį sutelk į tą lygmenį, kuriame nuolat yra „Aš esu“. Greitai suvoksi, kad ramybė ir laimė yra pati tavo prigimtis. Tave vargina tik jų ieškojimas per tam tikrus kanalus. Venk trikdžių – tai ir viskas. Nėra jokio reikalo ieškoti. Tu juk neieškai to, ką jau turi.

Tu esi Dievas, Aukščiausioji Tikrovė. Iš pradžių pasitikėk manimi, pasitikėk Mokytoju. Tai suteiks tau jėgų žengti pirmąjį žingsnį, o jau tada tavo pasitikėjimą patvirtins tavo paties patirtis. Vidinis pasitikėjimas svarbus kiekviename žingsnyje – be jo mažai gali būti padaryta. Kiekvienas sumanymas yra atsidavimo aktas.

Netgi kasdienę duoną tu valgai iš pasitikėjimo!

Jei atsiminsi, ką sakau, pasieksi viską. Dar pakartosiu: esi visa persmelkianti, visa perkeičianti Tikrovė. Elkis atitinkamai: mąstyk, jausk ir veik darnoje su viskuo. Tada netrukus patirsi tai, ką sakau. Jokių pastangų nereikia. Pasitikėk ir veik.

Prašau, suprask, man iš tavęs nereikia nieko. Kalbu tik todėl, kad tu tuo domiesi, nes tu myli save, nori saugumo ir laimės. Nesigėdyk ir to neneik. Save mylėti natūralu ir gera. Tik turi suvokti, ką tu myli iš tiesų. Tai ne kūną tu myli, o Gyvenimą – patiriantį, jaučiantį, mąstantį, darantį, mylintį, besistengiantį, kuriantį. Tas Gyvenimas, kurį myli, yra tu – tai yra viskas. Suvok jo visumą, už visų perskyrų ir apribojimų. Visi tavo troškimai ištirps tame, nes tai, kas didu, sutalpina mažesnį. Surask save, nes tada surasi viską. Visi džiaugiasi buvimu, bet mažai kas pažįsta jo pilnatvę. Tu sužinosi apie tai, nukreipęs protą į „Aš esu“, „Aš žinau“, „Aš myliu“ – jei tavo valia sieks pažinti giliausią šių žodžių reikšmę.

K: Argi galiu galvoti „Aš esu Dievas“?

M: Nesutapatink savęs su idėja. Jei Dievu vadini Nežinomybę, tada paprasčiausiai sakyk: „Nežinau, kas esu“. Jei pažįsti Dievą kaip savastį, sakyti nereikia išvis nieko. Geriausia susitelkti į paprastą jutimą „Aš esu“. Kantriai lik su juo. Čia kantrumas yra išmintis. Nė nemąstyk apie nesėkmę. Tokiame požiūryje negali būti jokios nesėkmės.

K: Man to neleidžia padaryti mintys.

M: Nekreipk dėmesio. Nekovok su jomis. Nieko su jomis nedaryk. Leisk joms būti, kad ir kokios jos yra. Tai kova joms suteikia gyvenimą. Tiesiog atsiribok. Žvelk per jas. Prisimink prisiminti: „Kas bevyktų, tai vyksta, nes aš esu“. Visa tau primena, kad esi. Pasinaudok akivaizdumu – tu turi būti, kad įvyktų patirtis. Tau nereikia nustoti mąstyti. Tiesiog liaukis tuo domėtis. Nesidomėjimas išvaduoja. Nesilaikyk to – tai ir viskas.

Pasaulis sukurtas iš žiedų, o visi kabliukai – tavo. Ištiesink kabliukus ir niekas tavęs nelaikys. Atsisakyk priklausomybių. Daugiau nieko ir negali atiduoti. Sustabdyk savo įprotį kažką rinkti, nustok ieškoti rezultatų. Tada Visatos laisvė bus tavo. Būk be pastangų.

K: Gyvenimas yra pastangos. Tiek daug reikia padaryti.

M: Daryk tai, ką reikia. Nesipriešink tam. Tavo pusiausvyra turi būti paslanki, pagrįsta teisingais veiksmais – akimirką po akimirkos. Nebūk kaip vaikas, kuris nenori užaugti. Nugludinti judesiai ir elgesys tau nepadės. Pasitikėk tik minties aiškumu, paskatos tyrumu ir veiksmo darna. Taip tu negali suklysti. Ženk anapus ir viską palik.

K: Tačiau kas gali būti palikta visam?

M: Tu nori visą parą trunkančios ekstazės. Tačiau pakilimai atsiranda ir pranyksta. Taip ir turi būti, nes žmogaus smegenys negali ilgą laiką pakelti įtampos. Ilgalaikis pakilimas išdegintų tavo smegenis. Tai turi būti labai tyra ir subtilu. Gamtoje niekas nestovi vietoje – viskas pulsuoja, atsiranda ir pranyksta. Širdis, smegenys, virškinimas, miegojimas ir prabudimas, gimtis ir mirtis – viskas ateina ir praeina kaip bangos. Ritmas, pasikartojimas, darni priešingybių kaita yra taisyklė. Maištauti prieš gyvenimo struktūrą nenaudinga.

Jokia mintis negali būti natūrali proto būsena – tik tyla. Ir ne tylos idėja, bet pati tyla. Kai protas yra natūralioje būsenoje, jis savaimingai grįžta į tylą po kiekvienos patirties – arba veikiau kiekviena patirtis vyksta tyloje.

Tai, ką dabar išmokai, taps sėkla. Gali tai užmiršti – tariamai užmiršti. Tačiau tai gyvuos ir atėjus laikui išdygs, augs, žydės ir užmegs vaisius. Visa įvyks savaime. Tau nieko nereikia daryti – tik to nevenk.

Iš Nisargadatta Maharaj „Aš Esu Tai“

Vertė Gintaras Narajanas ir Ginta Gaivenytė

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt