Yra dvi religingų žmonių ypatos (tipai).

Pirmieji – nesuaugę, jie ieško tėvo pavidalo. Pirmoji ypata – tai nebrandūs žmonės, kurie negali pasikliauti savimi, todėl turi poreikį kokiam nors Dievui. Yra Dievas arba nėra, tai nesvarbu, tačiau jis yra reikalingas. Net jeigu Dievo nėra, nesubrendęs protas jį išgalvoja, todėl kad turi tokį psichologinį poreikį.

Ir tai ne tiesos klausimas – yra Dievas ar Jo nėra, tai psichologinis poreikis. Biblijoje pasakyta, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir pavidalą, tačiau labiau teisingas yra atvirkščias pasakymas – žmogus sukūrė Dievą pagal savo paveikslą ir pavidalą.

Jūs kuriate Dievą, priklausomai nuo savo poreikių, būtent todėl Dievo sąvoka kinta bėgant laikui. Kiekvienoje šalyje yra savo Dievo suvokimas, nes kiekviena šalis turi savus poreikius. Išties ir pas kiekvieną atskirą žmogų yra skirtingos Dievo sąvokos, nes kiekvienas turi savus poreikius, kuriuos reikia patenkinti.

Todėl pirmoji religingo žmogaus ypata, – yra tiesiog nebrandi asmenybė. Jo religija nėra religija, o yra psichologija. O kuomet religija tampa psichologija, ji yra tiesiog svajonė, norų patenkinimas. Ji neturi jokio ryšio su tikrove.

Toks yra daugumos Dievas. 99 nuošimčiai taip vadinamų religingų žmonių yra nebrandūs žmonės. Jie tiki, nes negali gyventi be tikėjimo, jie tiki, nes tikėjimas jiems suteikia tam tikrą saugumo pojūtį. Jie tiki, nes tikėjimas jiems padeda jaustis apsaugotais. Tokia yra JŲ svajonė. Tačiau ji jiems padeda. Nakties tamsoje, gilioje kovoje už išgyvenimą be tokio tikėjimo jie pasijustų palikti ir vieniši.

Tačiau šitoks Dievas – tai JŲ Dievas, o ne Tikrovės Dievas. Ir kuomet jie išsivaduos iš savo nebrandumo, jų Dievas išnyks. Būtent taip atsitiko daugeliui žmonių. Šiame amžiuje daugelis žmonių tapo nereligingais ir taip įvyko ne todėl, kad jie sužinojo, jog Dievo nėra, o todėl, kad amžius padarė žmones truputį brandesniais. Žmonės pasiekė pilnametystę ir tapo labiau suaugusiais. Todėl vaikystės Dievas, nesubrendusio proto Dievas tiesiog atkrito.

Tame yra Fridriko Nyčės pareiškimo „Dievas mirė“ esmė. Ne Dievas mirė, o mirė nesubrendusiojo proto Dievas. Išties, neteisinga būtų sakyti, kad Dievas numirė, nes Dievas niekada ir nebuvo gyvas. Vienintelis teisingas teiginys galėtų būti toks – „Dievas daugiau nereikalingas. Žmogus gali pasikliauti savimi. Jam nereikia religijos, jam nereikia religijos ramentų“.

Todėl žmonės vis mažiau ir mažiau domisi religija. Jiems tapo vis vien, kas vyksta bažnyčiose. Jiems tapo iki tokio lygio vis viena, kad jie netgi jau nustojo ginčyti visa tai. Šitai nustojo juos jaudinti.

Toks pirmasis religingųjų tipas. Visa tai gyvavo šimtmečius, tačiau dabar atgyveno, paseno. Tokių religijų laikas praėjo. Reikalingas naujas Dievas, ne psichologinis, o Būties, Tikrovės Dievas, Dievas, kaip pati Tikrovė. Mes netgi galėtume atmesti žodį „dievas“ ir pakeisti jį „tikrove“, „buvimu“.

Dabar yra antrosios ypatos religingų žmonių, kuriems religija nėra pagrįsta baime. Pirmųjų religingumas pagrįstas baime, o antrasis irgi išgalvotas, netikras, taip vadinamas „pseudo“, kuris pagrįstas ne baime, o protu.

Yra labai protingų žmonių, kurie vis sugalvoja naujų teorijų, jie labai išvystę savo logiką, metafiziką, filosofiją. Jie kuria religiją, kuri yra tiesiog atsietybė, abstrakcija, puikiu proto ir filosofavimo pagimdytu pagrindu, tačiau ji niekada nesusiliečia su gyvenimu, į jį neįsilieja, o tiesiog pasilieka atsieta sąvoka…

Atsiskirti nuo minčių – tai sunkiausias dalykas šiame pasaulyje, pats didžiausias iššūkis sau pačiam. Visi kiti iššūkiai labai menki. O šitas yra pačiu didžiausiu nuotykiu, kurį jūs galite patirti. Ir tie, kurie yra drąsūs, priims šį iššūkį ir žengs toliau.

Pats didžiausias iššūkis – kaip atsiskirti nuo savo proto, nes tik tuomet, kai protas išnyksta, gali būvoti Dievas.

Tik tada, kai išnyksta pažinta, gali būvoti nepažinta. Tik tada, kai nėra proto, nėra jūsų, nieko iš jūsų nebelikę, netikėtai, yra tai, ko jūs ieškojote labai ilgai. Dievas yra, kai jūsų nėra. Tai labai sunku padaryti.

Jei tu pasakysi, – „atsisakyk pasaulio“, protas pasakys, – „aš galiu atsisakyti pasaulio, tačiau dabar aš užsikabinsiu už Dievo sąvokos“.

Ir niekas negali būti didesne kliūtimi kelyje pas Dievą, nei pati Dievo sąvoka.

Žodis „Dievas“ tapo labai didele kliūtimi, o tikėjimas Dievu tapo dar didesne kliūtimi.

Jeigu jumyse gyvas ingaras (veržimąsis) į Dievą, jums teks atmesti visas sampratas apie Dievą, visas religijas apie Dievą – induistines, krikščioniškas, musulmoniškas. Jūs turite būti visiškoje tyloje, nesikabinti, nesiremti žiniomis. Tokiame visiškame nežinojime Dievas pats apsireikš jums, tačiau tiktai tokiame visiškame nežinojime.

P.S. Būtent todėl pasakoju jums apie chasidų suvokimo būdus. Visas jų priėjimas susideda iš būdų ir priemonių, kaip numirti – mirties menas yra gyvenimo menas. Mirti kaip ego, o gimti kaip ne-ego. Numirti kaip daliai, o gimti kaip visumai. Numirti kaip žmogui – tai pagrindinis žingsnis dieviškam atgimimui.

Ošo. Menas numirti.

–

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt