P.Uspenskis: žmogus yra mašina (2)

ouspensky Jau sakiau, kad žmogui yra įmanomos keturios sąmonės būsenos: miegas, miegas pabudus, sąmoningumas savo atžvilgiu ir atsietas (objektyvus) sąmoningumas; bet jis gyvena tik dviejose: iš dalies miego ir iš dalies miego pabudus. Viskas atrodo taip, lyg, turėdamas keturių aukštų namą, jis gyvena tik dviejuose žemutiniuose.

Pirmoji ir žemiausia sąmonės būsena yra miegas. Tai yra visiškai asmeniška (subjektyvi) ir neveikli (pasyvi) būsena. Žmogų supa sapnai. Visas jo sąmonės veikimas dirba be jokios krypties. Grynai asmeniški (subjektyvūs) vaizdai – ar tai būtų išgyvenimų atspindžiai, ar atspindžiai neaiškiai suvokiamos akimirkos, tokie kaip garsai, pasiekiantys miegantįjį, pojūčiai, kylantys iš kūno, nežymūs skausmai, raumenų įtempimo pojūčiai – pralekia galvoje, palikdami tik labai blyškų atminties pėdsaką ar dažniau nepalikdami visai jokio pėdsako.

Antrasis sąmoningumo lygis ateina, kai žmogus pabunda. Šią antrąją būseną, kurioje dabar esame, t.y., kurioje mes dirbame, kalbame, įsivaizduojame save esant sąmoningomis būtybėmis ir panašiai, mes dažnai vadiname pabudusia sąmone arba aiškia sąmone, kai iš tikrųjų ji turėtų būti vadinama „miegu pabudus“ arba „sąlygiška (reliatyvia) sąmone“.

Čia reikia suprasti, kad pirmoji sąmonės būsena, t.y. miegas, neišnyksta, kai ateina antroji būsena, t.y. kai žmogus pabunda. Miegas išlieka su visais savo sapnais ir įspūdžiais, prie to prisideda tiktai kritiškesnis požiūris į savo įspūdžius, mintys būna rišlesnės, veiksmai labiau tvarkingi, ir gyvesnių jutiminių įspūdžių, norų, jausmų, – ypač prieštaravimo arba „neįmanomumo“ jausmo, kurio visiškai nėra sapne, – dėka sapnai tampa nematomi, lygiai kaip žvaigždės ir mėnulis tampa nematomi saulės šviesoje. Bet visi jie yra ir dažnai veikia mūsų mintis, jausmus ir veiksmus – kartais net labiau nei esamos akimirkos pojūtis.

Bet negalima sakyti, kad žmogus yra pabudęs, nes jis yra labai stipriai veikiamas svajų ir iš tikrųjų gyvena labiau svajose, nei akivaizdžiuose dalykuose (faktuose). Visos žmonių ir visos žmonijos gyvenimo nesąmonės ir prieštaravimai tampa aiškūs, kai suprantame, kad žmonės gyvena miegodami, viską daro miegodami ir nežino, kad jie miega.

Bet klausimas skamba: kaip žmogus gali pabusti?

Psichologiniai sąmonės tyrimai rodo, kad tik supratęs, jog miega, žmogus, galima sakyti, pradeda busti. Jis niekada negali pabusti, pirma nesuvokęs savo miego.

Šios dvi būsenos, miegas ir miegas pabudus, yra vienintelės sąmonės būsenos, kuriose žmogus gyvena. Be jų, žmogui yra įmanomos dar dvi sąmonės būsenos, bet jos tampa pasiekiamos tik po sunkios ir ilgos kovos.

Šios dvi aukštesnės sąmonės būsenos vadinamos „sąmoningumas savo atžvilgiu“ ir „atsietas (objektyvus) sąmoningumas“.

Mes paprastai manome, kad esame sąmoningi savo atžvilgiu, ar bet kokiu atveju, galime būti sąmoningi savo atžvilgiu kada tik panorėję, bet iš tiesų „sąmoningumas savo atžvilgiu“ yra būsena, kurią mes sau prisiskiriame neteisėtai.

„Atsietas (objektyvus) sąmoningumas“ yra būsena, apie kurią mes nieko nežinome.

Sąmoningumas savo atžvilgiu yra būsena, kurioje žmogus atsietai žiūri į save (tampa objektyvus savo atžvilgiu). O Atsietas (objektyvus) sąmoningumas yra būsena, kurioje jis įeina į ryšį su tikru, objektyviu pasauliu, nuo kurio dabar yra atskirtas pojūčių, svajų, ir asmeniškų (subjektyvių) sąmonės būsenų.

Kitas keturių sąmonės būsenų apibrėžimas galimas įmanomo tiesos pažinimo atžvilgiu.

Būdami pirmosios sąmonės būsenos, t.y. miego, mes nieko negalime žinoti apie tiesą. Net jei tikri pojūčiai ar jausmai pasiekia mus, jie susimaišo su sapnais, ir būdami miego būsenoje mes negalime atskirti tiesos nuo sapnų.

Būdami antrosios sąmonės būsenos, t.y. miego pabudus, mes tegalime žinoti sąlyginę (reliatyvią) tiesą, ir iš to kyla sąvoka „sąlygiška (reliatyvi) sąmonė“.

Būdami trečiosios sąmonės būsenos, t.y. sąmoningumo savo atžvilgiu, mes galime žinoti visišką tiesą apie save.

Būdami ketvirtosios sąmonės būsenos, t.y. atsieto sąmoningumo, mes pajėgūs žinoti visišką tiesą apie viską, galime pažinti „daiktus savyje“, „pasaulį tokį, koks jis yra“.

Tai yra taip toli nuo mūsų, kad mes net negalime galvoti apie tai teisingai, ir privalome pabandyti suprasti, kad net atsieto sąmoningumo akimirksniai įmanomi tiktai esant visiškai išvystytai sąmoningumo savo atžvilgiu būsenai.

Miego būsenoje mes galime patirti sąlyginės sąmonės blykstelėjimų. Sąlygiškoje sąmonės būsenoje galime patirti sąmoningumo savo atžvilgiu blykstelėjimų. Bet jeigu mes norime ilgesnių sąmoningumo savo atžvilgiu laikotarpių, o ne tik šmėstelėjimų, turime suprasti, kad jie negali ateiti savaime, jie reikalautų valios pastangų. Tai reiškia, kad sąmoningumo savo atžvilgiu akimirkų dažnumas ir trukmė priklauso nuo sugebėjimo įvaldyti save, taigi sąmonė ir valia yra beveik vienas ir tas pats dalykas arba to paties dalyko atspindžiai.

Turi būti suprantama, kad pirma kliūtis žmogaus sąmoningumo vystymo kelyje yra jo įsitikinimas, kad jis jau įvaldęs sąmoningumą savo atžvilgiu ar bent jau gali jį turėti kada tik panorėjęs. Labai sunku įtikinti žmogų, kad jis nėra sąmoningas ir negali būti sąmoningas savo noru. Tai ypač sunku, nes čia gamta iškrėtė ypač įdomų triuką.

Jei paklaustumėt žmogaus, ar jis sąmoningas, arba pasakytumėte jam, kad jis nėra sąmoningas, jis atsakytų esą sąmoningas, ir kad kvaila sakyti, kad jis toks nesąs, nes jis girdi ir supranta jus.

Ir jis bus visiškai teisus, nors tuo pat metu visiškai neteisus. Tai yra gamtos triukas. Jis bus teisus, nes jūsų klausimas ar pastaba padarė tą akimirką jį padarė truputį labiau sąmoningu. Kitą akimirką ši sąmonė išnyks. Bet jis prisimins, ką jūs sakėte ir ką jis jums sakė, ir tikrai laikys save sąmoningu.

Iš tiesų sąmoningumo savo atžvilgiu įgijimas reiškia ilgą ir sunkų darbą. Kaip gali žmogus ryžtis šiam darbui, jeigu jis jaučia turįs tą dalyką, kuris jam žadamas kaip ilgo ir sunkaus darbo išdava? Žinoma, žmogus nepradės šio darbo ir nemanys jo esant būtinu, kol neįsitikins, kad pats neturi nei sąmoningumo savo atžvilgiu, nei visko, kas su tuo susiję, t.y. vienybės ar išskirtinumo, pastovaus „aš“ ir valios.

Pažinti save – tai buvo pirmoji sąlyga ir pirmasis reikalavimas senosiose psichologinėse mokyklose. Mes dar prisimename šiuos žodžius, tačiau jau praradome jų reikšmę. Mes galvojame, kad pažinti save reiškia pažinti mūsų savitumus, troškimus, skonius, galias ir polinkius, kai tikrovėje tai reiškia pažinti save kaip mašinas, pažinti savo mašinos sandarą, jos dalis, įvairių dalių veikimą, sąlygas, vadovaujančias jų darbui ir t.t. Iš bendrų žinių suprantame, kad negalime pažinti jokios mašinos jos neištyrinėję, mes turime atsiminti tai savo atžvilgiu ir turime tyrinėti savo mašinas kaip mašinas.

Tyrimų priemonė yra savęs stebėjimas. Nėra kito kelio, ir niekas negali atlikti šito darbo už mus. Mes privalome jį atlikti patys. Bet prieš tai mes turime išmokti, kaip stebėti. Turiu omenyje, mums dera suprasti techninę stebėjimo pusę: mes turime žinoti, kad reikia stebėti skirtingus veikimus ir juos skirti, tuo pat metu prisiminti, kad yra skirtingos sąmonės būsenos, mūsų miegas ir kad mumyse yra daugybė „aš“.

Tokie stebėjimai greitai duos vaisių. Stebėdamas save, žmogus visada turi atminti, kad savęs pažinimas yra pirmasis žingsnis jo galimas atgajos (evoliucijos) link.

Piotras Uspenskis. Galimos žmogaus atgajos (evoliucijos) psichologija

ouspensky

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Parašykite komentarą