Padmasabhava: grynasis suvokimas

padmasambhava Grynojo suvokimo atskleidimas – savaiminis išsilaisvinimas betarpiška įžvalga

Savaime vaiskiai sąmonei Trijų Kūnų Dievybei lenkiuosi!

Aiškinsiu [vieną] „Giliųjų mokymų apie savaiminį išsilaisvinimą medituojant ramiąsias bei niršiąsias deivybes“ – „Grynojo suvokimo atskleidimą, savaiminį išsilaisvinimą betarpiška įžvalga“.

Atskleisiu jūsų gryną sąmonę, todėl mąsliai [klausykitės], laimingieji kilmingų šeimų vaikai.

Samaja gja gja gja!

Nuostabu! Vieninga sąmonė

Sansarą ir nirvaną apima.

Ji – visko pirmapradė prigimtis, tačiau jos nepažįstate.

[Sąmonė] giedra ir nenutrūkstanti.

Bet šito nesuvokiate.

Neapribota ji ir pasireiškianti visur,

bet jos neatpažįstate. Todėl

[pamokymas] šis skirtas esmei jos pažinti.

 

Trijų laikų Prabudusių [atveriami]

aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai Likimo [1] durų

ir visų kitų mokymų nesuvokiama aibė

iš [proto] pažinimo [gimsta] -

atskirai nuo jo nėra nei vieno Nugalėtojų pamokymo.

 

Nors skaičius Jų pamokymų bekraštis lyg erdvė,

esmei – grynai sąmonei trys priesakai [2] skirti.

Tad slaptą mintį Nugalėtojų išaiškinsiu,

į amžiną [Suvokusiųjų Mokymą] įvesiu.

Kjė ho! Laimingieji vaikai, klausykitės!

 

Nors žodis „sąmonė“ visur paplitęs,

iš jos nepažinimo ar klaidingo pažinimo,

vienpusio arba netikslaus žinojimo

kyla nesuvokiama daugybė pažiūrų.

 

Žmonės paprasti jos nepažįsta.

Nepažindami tikrosios savo prigimties,

jie klajoja Trijose [sansaros] Laukuose [3],

būviuose šešiuos ir kenčia. Štai

kaip blogai yra nepažinoti savo sąmonės.

 

Mokiniai ir klausytojai [4],

vienašališkai suvokią nebuvimą savasties,

[savo proto] nepažįsta deramai.

Kiti gi, mokymų ir pažiūrų supančioti,

nemato jo Vaiskios Šviesos.

 

Mokiniai ir klausytojai

kabinasi už vaizdinio ir to, kas mato jį

Madhjamikai apakinti

sampratos dviejų tiesų [5],

o Krijos, Jogos [tantrų pasekėjai] – apeigų;

Mahajogos, Anujogos [6] [pasekėjų protą] temdo

kabinimasis už erdvės-ir-sąmonės.

cof

Klysta perskiriantys nedvilypį Reiškinį.

Vienovės neatskleidęs, Suvokimo nepasieksi.

Savo sąmonė, sansara ir nirvana -

visa tai vienovė neatsiejama.

[Nuo šito suvokimo] nutolę mokymai,

viena atmetantys, kita priimantys,

klaidžioja sansaroje.

 

Todėl atsižadėk veiklos ir neveiklumo.

Savo gryną sąmonę betarpiškai suvokdamas,

esi savaime laisvas, – štai pamokymas,

leidžiantis suprasti didžiąją savaiminę Visatos laisvę;

taigi viskas yra tobula Didžiajame Tobulume.

Samaja gja gja gja!

 

„Sąmonė – tai suvokimo blyksnių [srautas].

Joje nėra jokios esybės.

Ji – sansaros ir nirvanos, laimės, įvairių kančių šaltinis.

Tikslas ji – vienuolikos Važiuoklių [7].

Vardų jos – nesuvokiama galybė.

 

Kai kurie vadina ją „proto esme“,

Kitatikiai [hindu] – „Atmanu“,

šravakos – „Vadovu“

citamatrinai – „protu“.

Vieni Suvokimo Tobulybe vadina ją,

kiti gi – Budos Prigimtim,

treti – Didžiuoju Simboliu,

ketvirti – Vieninga Sėkla,

penkti – Tikrovės Lauku,

šešti gi – Visko Pagrindu.

Kai kurie vadina ją „paprastu [suvokimu]„.

 

Atskleisiu ją trejybėmis būdingų bruožų.

 

Ankstesnieji suvokimai nebetrunka – [sąmonė] tuščia;

būsimieji suvokimai dar nekilo – [ji] žvali;

dabar, kai būsena prigimtinė ir tikra,

žvelgdamas betarpiškai į savo sąmonę,

[gali suvokt] neregimą aiškumą,

nuogą prigimtą budrumą

ir tuščią turinio neturintį tyrumą.

 

Ji – aiškumo-tuštumos grynumas nedvilypis.

Ji nepastovi ir be esybės,

nenutrūkstanti, vaiski, giedra.

Ir ne viena -

budri ir aiški [pasireiškia] kaip daugybė.

Jinai – nedaugeriopas ir nedalomas, vienas visko „skonis“.

Nekyla nuo kitų [daiktų] – suvokia [vien] save.

 

Ji reiškinių tikroji prigimtis ir tobulai,

vienovėje nedalomoj Trejybės Kūnu atsiskleidžia.

 

Nemedžiagiškumas jos, tuštumas – Dharmakaja;

tuščias ir vaiskus aiškumas – Sambhogakaja;

nekliudomas viskuo pasireiškimas – Nirmanakaja,

ir kaip tobula trejybės šios vienovė

ji – Svabhavika(kaja).

 

Griežtai ją apibrėždamas [sakau] -

ji dabartinė tavo sąmonė.

 

Kadangi ji savaime aiški,

kaip teigt gali, jog nepažįsti sąmonės?!

 

Joje nėra ko medituoti, taigi kaip

gali sakyt, jog medituoji nesėkmingai?!

 

Ji juk grynas, aiškus suvokimas;

kaip gali tu savo sąmonės nerasti?!

 

Ji – vaiskus ir nenutrūkstantis budrumas;

kaip gali tu nematyti proto „veido“?!

 

Mąstytojas yra pats protas, taigi

kaip gali sakyti: „Ieškau jo, bet nerandu“?!

 

Jame nėra ko keisti, pratybas atlikti, taigi

apie kokį tu šneki nesisekimą?!

 

Tikrosios jo būsenos pakanka, tad

kodėl sakai, jog susitelkti nesugebi tvirtai?!

 

Iš [sąmonės] nepadarysi nieko, taigi

pakanka ją ramybėje palikti;

apie kokį tad nesugebėjimą šnekėt gali?!

 

[Sąmonės] trys požymiai – aiškumas, tuštuma, budrumas

neatskiriami, savaime tobuli.

Apie kokį galima šnekėt nepasiekimą?!

 

Nepriklausomai nuo priežasčių ir sąlygų,

[sąmonė] savaime tobula, tad apie kokias

„[jos tobulinimo] pastangas nevykusias“ gali šnekėti?!

 

Svarstančiosios mintys kyla, ir tuo pat metu

[sąmonė] laisva, tad kaip gali sakyt,

jog [šių minčių tu] „priešnuodžiais“ neįveiki?!

 

Šis pažinimas – [tavo sąmonė] pati,

tad kaip gali manyt jo neturįs.

 

Proto prigimtis – tuščia, be turinio.

Tavo sąmonė, neturinti esybės,

erdvę primena. Ar taip yra, ar ne -

pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.

 

[Sąmonė] tuščia, bet nemanyk – ne nebūtis;

ji prigimtinės Išminties per amžius apšviesta;

ji pačią saulės širdį primena, švytinčią savaime.

Taip ar ne – pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.

 

Tikrai nepertraukiamas [sąmonės] budrumas,

pirmapradis suvokimas; tuo jis upės tėkmę primena.

Ar taip, ar ne – pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.

 

Lygindamas jį su įvairiais apčiuopiamais daiktais, neapibūdinsi.

Judrus ir be esybės – jis panašus į vėją.

Ar taip, ar ne – pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.

 

Reiškiniai visi jame savaime atsispindi,

tad primena jie atspindžius

veidrodyje. Taip ar ne – pats įsitikink,

žvelgdamas į savo protą.

 

Visi pasireiškimai jo laisvi savaime;

savaime kylantys, laisvi – jie primena

debesis. Ar taip, ar ne -

pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.

 

Nėra pasireiškimų [8], atskirų nuo proto.

Tada ką, be proto, galima dar medituoti?!

Nėr kito reiškinio – tik protas.

Tad kokias dar gali atlikt pratybas?!

Išskyrus protą, reiškinių kitų nėra.

Vienas jis – šventasis įžadas.

Nerasi nieko atskira nuo proto.

Tiktai jame subręsta [suvokimo] Vaisius.

Tad nuolat žvelk į savo protą.

bsh

Žiūrėk – į išorinę erdvę mintys neišsklinda,

o žvelgdamas į savo protą nerastum jų šaltinio.

 

Tavo sąmonė – [minčių] netrikdomas skaidrumas,

vaiskus ir tuščias nemedžiagiškumas,

primenantis giedrą dangų, nušviestą saulės.

[Sąmonė] neturi ji skvarmos – visą laiką suvoki tiktai aiškumą.

 

Jos pažinimas ir nepažinimas skiriasi tikrai.

 

Iš pat pradžių negimusi, savaime atsiradusi

ši šviesa vaiskioji -

tėvo, motinos neturintis

vaikas – grynas suvokimas

nuostabus!

Niekieno nesukurta, prigimta

Išmintis jo nuostabi!

 

Jisai negimsta ir nemiršta – nuostabu!

Jisai savaime aiškus, ir nėra jo pažinėjo – nuostabu!

Jis klaidžioja sansaroje, tačiau

į nelaiminguosius laukus nepuola – nuostabu!

Jis regi Budas, bet netobulėja – nuostabu!

Jis yra visur, bet savęs neatpažįsta – nuostabu!

Tikis kito vaisiaus nei jis pats – tai nuostabu!

Jis [vienas], bet [atrodo] pasireiškiąs

kaip kiti [daiktai] – tai nuostabu!

 

Ema [9] [ho]! Dabartinis grynas suvokimas, be esybės, aiškus,

požiūrius visus pranoksta.

Be daiktiškumo, visa apimantis ir nuo visko

atsietas – kaip tik jis yra

meditavimas, pralenkiantis meditavimus visus.

 

Jis nekeičia nieko ir savaime dera su pasauliu,

tad pranoksta pratybas visas.

Jis – Vaisius, be siekimo tobulas, -

visus kitus Vaisius pranoksta.

sdr

Apsakysiu keturias teisingas didžiąsias „važiuokles“.

 

Teisingo požiūrio didi „važiuoklė“

yra šis aiškus dabartinis suvokimas.

Kadangi aiškus jis ir neklaidingas,

tai „važiuokle“ vadinamas.

 

Teisingo meditavimo didi „važiuoklė“

yra šis aiškus dabartinis suvokimas.

Kadangi aiškus jis ir neklaidingas,

tai „važiuokle“ vadinamas.

 

Didi „važiuoklė“ pratybų neklaidingų

yra šis aiškus dabartinis suvokimas.

Kadangi aiškus jis, teisingas,

tad „važiuokle“ vaidinamas.

 

Didi „važiuoklė neklaidingo Vaisiaus

yra šis aiškus dabartinis suvokimas.

Kadangi aiškus jis, teisingas,

tad „važiuokle“ vadinamas.

 

Nepajudinamas keturias didžias „vinis“ išvardinsiu:

 

Nepajudinama požiūrio „vinis“ didžioji

yra šis aiškus dabartinis suvokimas.

Kadangi ji trijuos laikuos nekintamai

tvirta, tad vaidinama „vinim“.

 

Nepajudinama meditavimo „vinis“ didžioji

yra šis aiškus dabartinis suvokimas.

Kadangi ji tvirta trijuos laikuos, nekintanti,

todėl vadinama „vinim“.

 

Nepajudinama pratybų „vinis“ dižioji

yra šis aiškus dabartinis suvokimas.

Kadangi ji tvirta trijuos laikuos, nekintanti,

todėl vadinama „vinim“.

 

Didžioji nepajudinama Vaisiaus

„vinis“ yra šis aiškus dabartinis suvokimas.

Kadangi ji trijuos laikuos nekintamai tvirta,

tad ir vadinama „vinim“.

 

Dabar pamokymą pateiksiu,

atskleidžiantį trijų laikų vienovę.

 

Nuo buvusio ir būsimo atsiekite mintis;

apie praeitį galvoję liaukitės

ir, apie ateitį nebemąstydami,

sutraukykite proto pančius;

nesikabindami už dabarties,

į erdvę pasinerkite.

bsh

Nemedituokit nieko,

nes nėra ko medituoti;

palaikykit nenuklystantį budrumą,

nors ir nėra jam kur nuklysti;

ir tiesiai žvelkite į šią nemeditavimo,

negęstančio budrumo būseną.

Jos grynas suvokimas,

budrus savaime, aiškus, giedras,

„bodhičita“ pavadintas.

 

Šita nemedituojanti, neturinti krypties,

niekur nenuklystanti, savaime aiški,

šviesi-tuščia, iš prigimties laisva

[sąmonė] – tai aiškus-tuščias nemedžiagiškumas,

pratybų Kelio nepraėjus atsiskleidęs Budos [būvis],

skaidrioji Būva, regima dabar.

 

Šešis apsiribojimus sugriauti mokysiu.

 

Yra daugybė įvairiausių požiūrių,

tačiau šioj sąmonėje grynoje -

pirmapradžiame tikram suvokime

neatskiriama tai, į ką

žvelgiama, nuo to, kas žvelgia.

Ieškokite žiūrėtojo, žvelgėjo;

žvelgėjas ieško pats savęs, tačiau neranda;

tada išsenka požiūris ir jojo pasekmė.

Nėra nei požiūrio, nei priežasties jo, bet

nejuoduoja Nieko tuštuma:

dabartinis grynas suvokimas, sąmonė giedra

yra Dzogčeno Požiūris

be dvilypumo

suvokiamo ir nesuvokiamo [10].

 

Yra daugybė įvairiausių meditavimų,

tačiau šioj sąmonėje grynoje -

nekliudomam paprastame suvokime

neatskiriama tai, kas medituojama,

nuo medituojančio.

Ieškokit medituotojo ar nemedituotojo;

kai jų ieškodami nerasite,

tada ir baigsis meditavimas,

taip pat jo pasekmė.

Nėra nei meditavimo, nei priežasties jo, bet

nepasineriama į tamsumą:

dabartinis suvokimas tikras, aiškus

yra savaime kylantis susitelkimas, Meditavimas

be dvilypumo meditavimo

ir nemeditavimo.

 

Pratybų – nesuskaičiuojama daugybė,

tačiau grynosios sąmonės -

pirmapradžio suvokimo Sėkloje vieningoje

tai, kas atliekama, yra neatskiriama nuo to,

kas atlieka. Ieškokit, sekit -

kurgi atlikėjas ir neatlikėjas?

Kada nerasit jų, tai baigsis pratybos,

taip pat jų pasekmė.

Nėra nei pratybų, nei jų priežasties, bet neatsiduodama klaidingiems polinkiams:

dabartiniame suvokime,

nedirbtiniame, savaime aiškiame,

nesistengimas nieko keisti, nei priimti, nei atmesti

yra tyriausiosios Pratybos

be tyrumo

ir netyrumo dvilypumo.

 

Vaisių įvairių – daugybė, aibė, bet gryno suvokimo, sąmonės Trijuos

Kūnuose, savaime tobuluos,

tikslas ir siekėjas neatskiriami.

Ieškokit, sekit – kurgi siekiantysis vaisiaus?

Kai jo nerasite, tada ir vaisius baigsis,

ir pasekmė.

Nėra nei vaisiaus, nei jo priežasties,

ir neužvaldo atsisakymas ko nors, rinkimasis,

viltis ir baimė: dabartiniam gryname

suvokime, savaime aiškiame, tobulame,

atsiskleidę Kūnai Trys, jų pažinimas savyje -

tai pirmapradžio Budos būvio Vaisius.

 

Aštuonių kraštutinumų amžinybės-nebūties [11]

neturintis budrumas grynas

vadinamas Vidurinybe nepuolimo

Į jokius kraštutinumus.

 

Dėmesingumas, nepertraukiamas sąmoningumas

vadinamas grynuoju budrumu – rigpa.

[Budrumas] tuščias; jo esmė – Žinojimas,

todėl vadinamas jis Budos Prigimtim.

 

Kadangi žino Esmę, jis pranoksta viską,

tad išminties išbaigtumu [12] vadinamas.

 

Jis nesuvokiamas samprotaujančiu protu,

kraštutinumų neribojamas iš pat pradžių,

todėl vadinamas Didžiuoju Simboliu.

 

Taigi pažinimas ir nepažinimas jo -

esmė nirvanos ir sansaros,

laimės ir kančių visų.

Todėl jis Visko Pagrindu vadinamas.

 

Jis – šita pati prigimta ir aiški sąmonė,

[turima] gyvenant kasdienybėje, todėl vadinamas

paprastu suvokimu.

cof

Nors daug gražių vardų jam prigalvota,

išties jis – dabartinis grynas suvokimas.

 

Tad siekti ko nors kito – tai tas pat,

kas dramblį turint jojo pėdsakų ieškoti.

 

[Aukščiau už gryną sąmonės budrumą]

nerasi nieko net iškilęs virš Trijų Pasaulių.

Buda neatrandamas kitur – tiktai savam prote.

Šito nesuprasdamas, išorėj jo ieškai.

Bet argi kito ieškant, galima atrast save?!

Taip pamišėlis, vaidinimo suklaidintas,

pasimetęs, klaidžiodamas mugės minioje,

pamiršęs savo veidą, savimi kitus palaiko.

 

Neregėdamas daiktų tikrosios prigimties,

nežinai, jog reiškiniai – tai protas,

todėl klajoji, klaidžioji sansaroje.

Nematant Budos savame prote,

užtemdyta yra nirvana.

 

Tą pat akimirką, [kai suvoki], jog nirvana ir sansara kyla

tik iš žinojimo ir nežinojimo, jų skirtumas išnyksta.

Klystama [sansarą ir nirvaną]

kitur įžvelgiant – ne savam prote.

Bet paklydimo ir nepaklydimo

prigimtis – taip pat viena.

Būtybės juk neturi sąmonės dviejų srautų [13],

tad išsilaisvinsi išsaugodamas prigimtinę proto būseną.

 

Paklydimo nesuvokdamas kaip [kylančio] iš proto,

nepažinsi niekada tikrosios reiškinių esmės;

tad pats stebėki [savo protą] -

visa, kas jame savaime pasireiškia.

Stebėki, kur tos apraiškos pirmiausia atsiranda,

kur tęsias jos ir kurgi baigias pagaliau?

Kaip tvenkinio [saloj] gyvenančios

varnos nuskrenda nuo tvenkinio,

ir vėl tenai sugrįžta, – [mintys], vaizdiniai iš proto kyla;

pasireiškia sąmonėje ir joje išnyksta.

 

Ši sąmonė grynoji, viską žinanti, suprantanti,

vaiski, tuščia ir neatskiriamai

aiškumą-tuštumą sujungus, dangų primena;

jos prigimtinė pirmapradė išmintis, akivaizdžiai

pasireiškusi, kaip tik yra [visų

reiškinių] Esmė.

 

Jos buvimo ženklą – regimą Visatą

suvokite kaip savo sąmonės [pasireiškimą],

o pačią budrią, aiškią sąmonę -

kaip primenančią dangų.

Dangus kaip pavyzdys,

jos prigimtį šiek tiek atskleidžiantis,

yra tiktai ribotas simbolis.

Juk sąmonės tuštumas sąmoningas, persmelktas aiškumo,

o dangus nesąmoningas, tuštuma jo negyva,

tad iš tikrųjų neišreiškia sąmonės esmės.

Išsaugokite jos negęstantį budrumą.

 

Iš įvairiausių santykinių reiškinių nei vienas

neturi tikros būties, [kiekvieną

akimirką] išnyksta. Taip ir Visata,

sansara ir nirvana

yra vien mūsų sąmonės regėjimai.

Kai tik įvyksta sąmonės sraute pasikeitimas,

išorėje pasireiškia jo regėjimas.

Taigi viskas – sąmonės regėjimai.

bsh

Kiekviena šešių rūšių būtybių [14] mato juos savaip.

Kitatikiai į juos

žiūri kaip į amžinus arba išnykstančius.

Devynios [budizmo] Važiuoklės

turi savo atskirus požiūrius…

[Viską] regime ir aiškiname įvairiai,

[reiškinius visus] laikom atskirais, tad klystame,

prikergdami jiems nepriklausomas [esybes].

 

Kas reiškinius visus kaip sąmonę suvokia,

tas, pasireiškiant šiems regėjimams,

už jų nesikabina, – jis yra Suvokęs,

o kas laiko reiškinius tikrais, tas klysta.

 

[Šiuos] vaizdinius suvokdamas kaip sąmonę,

savaime išsilaisvini.

Reiškiniai visi yra

sąmonės pasireiškimai.

 

Pasaulis negyvasis – sąmonė.

Būtybės šešeriopos – sąmonė.

Dangaus gyventojų ir žmonių palaima – sąmonė.

Trijų nelaimingųjų laukų kančios – sąmonė.

Nežinojimas, penki nuodai jausmų žalingų – sąmonė.

Tikrasis pirmapradis suvokimas – sąmonė.

Geros mintys ir nirvana – sąmonė.

Velnių ir piktų dvasių kliūtys sąmonė.

Deivybės, puikūs pasiekimai – sąmonė.

Įvairios tobulos dorybės – sąmonė.

Susitelkimas medituojant be minčių – sąmonė.

Daiktų pavidalai ir spalvos – sąmonė.

[Būvis] be išsigalvojimų ir vaizdinių – sąmonė.

Vienovės ir daugybės

nedvilypumas – sąmonė.

„Nei esantys, nei nesantys“

reiškiniai – sąmonė.

 

Nei vieno reiškinio nėra, kuris nebūtų sąmonė.

Ji nekliudomai viskuo pasireiškia.

Reiškiniai – tarytum vandenyno bangos:

neatskiriami nuo sąmonės „vandens“,

jame jie ir išnyksta.

 

Be galo daug ką pavadint gali,

tačiau kokiais vardais tu bevadintum daiktus,

be sąmonės daugiau nėr nieko.

Bet ši vieninga [sąmonė] taip pat

jokios esybės, pagrindo neturi [15].

Iš kurios pusės bepažvelgtum,

joje nieko nėra.

 

[Į sąmonę] kaip į esybę nežiūrėkite -

ji be jokio užsipildymo.

Nežvelkite į ją ir kaip į [Nieko] tuštumą -

ji sąmoninga ir vaiski.

[Šių požymių jos] nesuvokite kaip atskirų;

Ji – nedaloma aiškumo-tuštumos vienovė.

 

Dabartinė tavo sąmonė savaime aiški,

Bet pats nesi tuo įsitikinęs.

Nors [sąmonė] esybės savo ir neturi,

ją iš tikrųjų galima pažinti.

Pažinęs ją, visiškai išsivaduosi.

Ji pažįstama

protui neįsitraukiant į pojūčius.

 

Sezamas, pienas – priežastys aliejaus, sviesto,

betgi šių negausite nemušdami

[pieno] ir nespausdami [sezamo sėklų].

Taip ir būtybės visos, nors

iš esmės yra tikrieji Budos, – bet

nesuvokia, nepažinusios savo [sąmonės grynos].

O pažinę ją, išsilaisvina net piemenys;

ji aiškiai atsiskleidžia net nežinantiems

jokių paaiškinimų.

Kas pats melasos paragavo,

tam nebereikia, kad kiti jos skonį apibūdintų.

Ir net žinovai, nepažinę [savo sąmonės], yra paklydę;

nors devynių Važiuoklių mokymo žinovai,

jie primena tikėtojus tolimais gandais -

Prie Budos būvio neartėja nė per plauką.

 

[Savo sąmonę] pažinusių nebevaržo

dorybės ir blogybės.

O nepažinusysis, gera arba bloga

darydamas, tik [priežasčių] keliavimo į rojų

ar nelaiminguosius laukus prikaupia,

Iš sansaros [neišsivaduoja].

Kai tik pažįstamas tuščias savo sąmonės

pirmapradis suvokimas, Išmintis, -

dorybės ir blogybės vaisių nebeduoda,

primindamos šaltinio, trykštančio

tuščioj erdvėj, [regimybę].

Tuštumoje nėra tokių dalykų,

kaip gėris arba blogis.

cof

Tad šis „Gryno suvokimo atskleidimas -

savaiminis išsilaisvinimas betarpiška įžvalga“

labai gilus.

 

Susigyvenkite su savo sąmonės esme!

Zab gja [16]!

[Baigiamasis žodis]

Šį „Gryno suvokimo atskleidimą -

savaiminį išsilaisvinimą betarpiška įžvalga“

skiriu būtybėms būsimų kartų,

gimsiančioms tamsos [laikmečiu].

 

Šis trumpas kūrinys -

tai sąvadas visų

tantrų ir pamokymų

tiesų esminių.

 

Jo [mokymo],

nūnai nors ir paskelbto,

[užrašus] paslepiu kaip termą – brangų lobį;

tegul jis rastas bus ateityje

su juo užmezgusiųjų karmos ryšį.

[Kolofonas]

Šį raštą, aiškiai atskeidžiantį grynąjį suvokimą, – vadinamąjį „Savaiminį išsilaisvinimą betarpiška įžvalga“ parašė Odijanos išminčius Padmasambhava.

[Jo mokymas] tegul tęsis iki sansaros pabaigos!

***

Iš tibetiečių kalbos vertė: Algirdas Kugevičius

Taisė ir tvarkė: Andrius Rondomanskis

Vakarietiškas sąvokas lietuviškomis keitė-atlietuvino ir dar kai ką pataisė: RG Narajanas

Iš: Tibeto mirusiųjų knyga, Vilnius, 2002 metai.

 

Paaiškinimai:

1. Dharma, kuri yra likimas, gyvenimo tėkmė, paskirtis, tikyba ir t.t.

2. Turimi omenyje budizmo Dzogčeno pirmojo Mokytojo Garabdoržės (Prahevadžros) priesakai: teatskleidžia [Mokytojas tavo] gryną sąmonę, nedvilypį budrumą (rigpą); neabejok juo; nuolatos saugok.

3. Norų pasaulyje (apimančiame šešis būvius: žemesniųjų dievų, asurų [pusdievių], žmonių, gyvulių, alkanų dvasių ir pragaro kankinių), Pavidalų pasaulyje (jos Keturiuose meditaciniuose būviuose, dhajanose) ir Beskvarmiame pasaulyje (kurį sudaro keturios meditacinės būsenos be pavidalų).

4. Šravakos ([Budos] „klausytojai“, mokiniai) ir Pratjekabudos („Sau prabudusieji“) – dviejų hinajanos atšakų pasekėjai.

5. Santykinės ir absoliučios.

6. Išvardintos keturios iš šešių tantrų bendrijų pagal Nijingmos skirstymo austuvą .

7. Nijingmos tradicijai įprasta Mokymą skirstyti į devynias Važiuokles. Šiuo atveju, matyt pridedamos dar dvi – paprastų tikinčiųjų ir Budų „Važiuoklės“.

8. T.y. dharmų, likimo, reiškinių.

9. Šis jaustukas reiškia tą patį, ką emaho – „kaip nuostabu“.

10. Taigi šeši požiūrio (žvelgimo) apsiribojimai šie: požiūrio (žvelgimo) objektas ir žiūrėtojas (žvelgėjas), pats žvelgimas, jo išdava bei priežastis ir gryno suvokimo, budrumo (tib. rigpa) dvilypumas. Panašiai šešis apsiribojimus reikia suprasti ir toliau vardijamuose Dzogčeno atspindžiuose: meditavime, pratybose ir vaisiuje. Beje, „pratybos“ Dzogčeno sudėtyje reiškia visus kasdienius veiksmus, neatsiejamus nuo Budrumo (rigpos).

11. Kitaip tariant, jeigu minėtieji Požiūris, Meditavimas, Pratybos ir Vaisius laikomi amžinais (pastoviais) arba visai neesančiais, puolama į aštuonis kraštutinumus.

12. Paramita, tobulybė, kur para žymi ir anapusybę.

13. Kurių vienas būtų „nirvana“, o kitas „sansara“.

14. Dangaus gyventojai (dievai), pusdieviai, žmonės, gyvuliai, alkanos dvasios ir pragaro kankiniai.

15. Kaip tik šiuo požiūriu Dzogčeno požiūris iš esmės skiriasi nuo jogačakrų pažiūrų, kur sąmonė laikoma absoliučia esybe.

16. „Gilus antspaudas“, arba „Tvirtai antspauduota“.

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

padmasambhava