T.Platonova: Mokytojo pasaulis

Aš – būdraujančios sąmonės žmogus. Aš niekada neprarandu suvokimo – net miego metu. Miegant mano sąmonė dirba taip pat tiksliai ir aiškiai: žinau, kad miegu. Ši būsena vadinama nepertraukiamu suvokimu. Link šito ėjau ilgai, ir vis tik atėjau akimirksniu. Kartą ši būsena kilo ir daugiau manęs nebepaliko. Skirtumas tarp nušvitusiųjų yra tas, jog daugelis, patyrę aukkštąsias būsenas, jas praranda. Kai kuriems pavyksta išlaikyti aukštumas ir „nenukristi“ žemyn, vėl pasineriant į nęsamoningą buvimą. Kol yra išsaugotos paslėptosios proto tendencijos, visada išlieka pavojus sugrįžti į norų pasaulį. Neužtenka nugalėti protą. Dar reikia išsiaiškinti jo polinkius ir juos panaikinti, kad po to išlaikyti stabilią būseną.

 …

 Kartais, prisilietę prie aukšto ir švaraus, žmonės leidžiaisi į paieškas keistu būdu. Jie ieško pakaitalų šioms būsenoms ir pasineria į malonumų jūrą, tikėdamiesi rasti ten kažką panašaus. Taip vietoje viršūnės jie atsiduria tarpeklyje, patenka į nepadorių žmogelių letenas, bando narkotikus ir kitus sąmonę veikiančius intoksikantus. Kai kurie „mokytojai“ netgi „tiria“ su mokiniais „žemuosius“ lygmenis, aiškindami, kad nepažinus blogio nepakilsi. Nejaugi kažkas gali pasiduoti tokioms banalybėms? Nejaugi žmonės sugeba patikėti apgavikais? Tai ne tikrasis tikėjimas, o savųjų norų tenkinimas. Čia turi reikšmę žmogiškasis silpnumas ir keisti žodžiai, skirti pačiam sau: „Tai jau paskutinį kartą. Daugiau taip nedarysiu. Rytoj prasidės naujas gyvenimas“.

 Patirtis rodo, kad rytoj niekas nesikeičia, kad žmogus tampa vis labiau priklausomas nuo proto įkalbinėjimų, nuo preaparatų, veikiančių jo sąmonę, nuo moteriškų glamonių, įvairių pasilinksminimų. Riedėti nuo kalno visada lengva. Kilti visada sunku.

 Transformacijai būtina valia, gera širdis, švara. Jei žmogus nori ateiti į Save greičiau, jis greičiau praranda energiją, nes skubotumas trukdo jo valios koncentracijai. Tada jis gali nukrypti į atrodo pagreitinančias nušvitimą priemones, nesuprasdamas, kad praranda energiją ilgiems laikams. Nėra būdų pagreitinti transformaciją! Yra tik energija, kurią žmogus arba pilnai išnaudoja, arba ne. Arba jis pasiryžta nutraukti ryšius su ego, arba ne. Stiprios ego gijos nepasiduoda iškart, tačiau jūs nesijaudinkite. Smūgis jau atliktas.

 Sąmonė keičiasi ne todėl, kad jūs paragavote kažkokių mišinių, o todėl, kad jūs atsisakėte iliuzijos. Tai reiškia, kad pastebėjote kas tikra, nors dar nežinote, kaip tai išėjo. Netikėkite tais, kurie žada jums, kad lengvai ir greitai pasieksite reikiamą viršūnę, tikslą. Kiekvienas žmogus turi savo tikslą ir kiekvienas mato tik savo viršūnę. Nepasitikėkite melagiais, kurie rodo jums kelią į kažkokį išorinį tikslą.

Tiesa – viduje. Jūsų Tiesa – yra tik jūsų Tiesa. Negalima kažką gauti – galima tik suvokti Save. Todėl nesikabinkite už kitų, o ieškokite Kelio į Save. Ten, gilumoje, galima sutikti įvairių Mokytojų, tačiau jūsų tikslas – ne jie, o jūs patys. Tikrieji Mokytojai – kaip rodomieji pirštai. Jie nemoko – jie atspindi. Jeigu jie ir kalba, tai mažai ir apibendrintai. Jie nemėgsta apgavikų ir dažnai išveja silpnuolius. Kodėl? Tai todėl, kad kad jie nežaidžia nušvitimą, nepataikauja kvailiams, nelaukia apdovanojimų. Jeigu žmogus nuoširdžiai nori kažką pasiekti, jis lieka ir pasiekia. Mokytojas padeda žmogui atrasti jį Patį – Dievą. Jis nurodo į širdį ir nukreipia ieškojimus ten. Daugiau mokytojas nieko negali padaryti. Jis neturi nieko, ką galėtų duoti. Tikras mokytojas tuščias, kaip tuščia tai, ką žmogui teks surasti.

Gyvenimo Šaltinis – tai ne brangenybių prikimšta ola, o praraja be pradžios ir pabaigos. Šios tylios, nepermatomos Švaros fone atsiranda tie paveiksliukai, tos formos, tie santykiai, kuriuos jūs norite pajausti. Pasaulis kuriamas stebėtojo, kuris atkuria tai, ko užsinori. Žmogiškoji kūryba nuostabi, sutinkate?

 Mylėkite tai, ką sukūrėte. Mylėti – tai nereiškia jausti jausmus, tai reiškia priimti pasaulį be priekaištų ir kaltinimų. Tai – jūsų pasaulis. Kokiu jūs jį sukūrėte, toks jis ir tapo. Jeigu nepatinka – keiskite savo programas ir požiūrius, kad kitą kartą pasaulis išeitų geresnis. Supraskite, nėra prasmės keisti žaidimo taisykles paties žaidimo metu. Reikia nustatyti naujas taisykles ir gimti iš naujo, kad patikrinti, ar pavyko. Jeigu jus „užneša“ ne ten ir jums niekas nepatinka, reikia pakeisti programinę įrangą, kitais žodžiais, kažką padaryti su jūsų smegenų lastelėmis. Jūs sukūrėte tokią realybę. Priimkite ją ir būkite patenkinti iki kito karto. O gal bus geriau? O kad iš tikro būtų geriau, reikia padirbėti su savo mintimis ir elgesiu ir kalba jau dabar.

 Nežiūrint į tai, kad aš esu „aukštojo pilotažo“ žmogus, ne aš kuriu jūsų pasaulius, o jūs patys. Aš turiu savo pasaulį. Jis mane visiškai tenkina. Jame viskas harmoninga ir patvaru, dinamiška ir nuostabu. Gyvenu be sukrėtimų, nors ir stebiu malonius ir nelabai malonius pasireiškimus. Matau, kaip tai jus paliečia, kaip jūs kenčiate ir blaškotės, tačiau ką galiu padaryti? Tik vieną – išmokyti jus ieškoti reikalinga kryptimi, parodyti, kad jus supantis pasaulis – jūsų kūrinys. Kurkite savo supratimą ir suvokimą apie pasaulį geresniu – ir tada jis išryškės geresniu būdu. Ir tai įmanoma ne tik naujo gimimo atveju, o tiesiog dabar. Ir išeina – dukart gimęs, išeina – pasikeitęs žmogus, sukūręs stebuklą – savęs paties transformaciją!

 Įsivaizduokite: žmogus, sėdintis kino salėje nepatenkintas filmu, ir jis puola link ekrano, kad pakeisti įvykių eigą. Ką jis gali padaryti, jei filmas jau sukurtas nuo pradžios iki pabaigos? Ar jo jėgoms kažką pakeisti scenarijuje, jei filmas jau demonstruojamas? Ne. Todėl tapkite režisieriumi ir sukurkite savo filmą, kuriame įvykiai jus tenkintų. Jeigu pasirūpinsite tuo dabar, kitame gyvenime galėsite matyti rezultatus. Ypatingai talentingi gali iš karto įnešti pataisas – šuolio į prarają, arba valios šuolio pagalba. Nepabijojęs mirties atgims Gyvenimui!

 Daugelis kreipiasi į mane, klausdami, kaip sustabdyti minčių srautą. Kaip jūs sustabdote filmą, kuris jums nepatinka? Arba perjungiate televizijos kanalą, arba išjungiate. Taip elkitės ir su mintimis.

 Daugelis užduoda klausimą, kaip aš matau pasaulį. Taip pat, kaip ir jūs, tik aš susitapatinęs ne su pasauliu, ne su kūnu, o su Šaltiniu, kuris yra viduje manęs. Tai įgalina išlikti neprisirišusiam prie kūrinijos ir išlaikyti pusiausvyrą.

 Daugelis klausia, ką jiems daryti? Kaip tai ką? Ieškoti Savęs. Tai – svarbiausia, visa kita – priedas prie šito.

 …

 Aš myliu žmones. Jūs – mano kūrinys. Aš sukūriau jus tokiais. Jūs ateinate pas mane su klausimais – aš atsakinėju, kažką priimu, kažką ginu šalin. Jūs – mano sąmonės ekrane. Aš myliu jus su jūsų laukiniais išsišokimais ir protingomis kalbomis. Jūs – tokie. Ką galima su tuo padaryti?

 Pasaulis – ne objektyvi, o subjektyvi realybė. Iki tol, kol jūs orientuoti į išorę, jis jums atrodo kažkieno sukurtas, tas kažkas vadinamas įvairiai: Dievu, Kūrėju, Pradininku. Kai tik jūs atpažinote Save ar atradote atskaitos tašką – Centrą, Šaltinį, pasaulis tampa subjektyvus, jūsų – Dievo, Kūrėjo, Pradininko – sukurtas. Visas fokusas paprastas – pamatyti kuriantį Save.

 ….

 Visi išminčiai praėjo šiuo keliu. Tikėkite jais, tikėkite Savimi.

Tatjana Platonova. „Doktrina apie laiką ir protą“.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Parašykite komentarą