K.Džibranas: Pranašas

 Viena nuostabiausių knygų ir gyvosios išminties šaltinių – Kahlilio Džibrano knyga „Pranašas“. Išminčiai nereikia daug žodžių…

***

Tada senas žynys pasakė: kalbėk mums apie Religiją.

Ir jis tarė:

Ar aš kalbėjau šiandien apie ką nors kita?

Argi ne religija – visi poelgiai ir visi apmąstymai? Kas nėra poelgis ir apmąstymas, o stebuklas ir nuostaba, vis gimstantys sieloje, net kai rankos skaldo akmenį ar valdo stakles?

Kas gali atskirti savo tikėjimą nuo savo elgesio, o savo įsitikinimus nuo savo darbų?

Kas gali išsidėlioti savo valandas, tardamas“ „Šitos skirtos Dievui, o šitos man; šitos mano sielai, o tos mano kūnui?”

Visos jūsų valandos – sparnai, kurie nuo Aš iki Aš sklando erdvėje.

Tas, kuris savo moralę dėvi kaip savo geriausią drabužį, geriau būtų nuogas.

Vėjas ir saulė nepaliks jokių žymių jo odoje.

O tas, kuris sukausto savo elgesį etikos taisyklėmis, įkalina savo giedantį paukštį narvelyje.

Laisviausia daina nesklinda pro virbus ir vielas.

Ir tas, kuriam Dievo garbinimas – langas, kurį galima atidaryti, bet ir užverti, dar neapsilankė savo sielos rūme, kurio langai atverti nuo aušros iki aušros.

 

Jūsų kasdieninis gyvenimas yra Jūsų šventovė ir Jūsų religija.

Kada tik į ją eitumėt, pasiimkit su savim viską, ką turite.

Pasiimkit plūgą ir žaizdrą, plaktuką ir liutnią – daiktus, kuriuos pasidarėt, nes jie buvo jums reikalingi arba teikė džiaugsmą.

Nes svajodami negalite pakilti aukščiau savo žygių ar kristi žemiau savo nesėkmių.

Ir veskit su savimi visus žmones.

Nes garbindami Aukščiausiąjį, negalit nuskristi aukščiau už jų viltis arba nusileisti žemiau jų nevilties.

Ir jeigu jūs pažintumėt Dievą, nereikėtų jums minti mįslių.

Verčiau apsižvalgykit aplink save ir išvysite Jį, žaidžiantį su jūsų vaikais.

Ir pažvelkit į visatą; pamatysit, kaip jis vaikšto tarp debesų, tiesia rankas žaibuose ir nusileidžia lietumi.

Jūs regėsite, kaip jis šypsosi gėlėse, po to pakyla ir moja rankomis medžiuose.

Tada žynė tarė: kalbėk mums apie Maldą.

Ir jis atsakė, tardamas:

Jūs meldžiatės, kai sielvartaujat ir kai jums ko nors reikia; o kad melstumėtės tuomet, kai trykštat džiaugsmu ir nestokojat nieko!

Nes kas gi yra malda, jeigu ne žengimas į gyvą eterį?

Ir jei jums paguoda, kai siunčiat savo tamsą į erdvę, tai pajusit ir džiaugsmą, siųsdami ten savo širdies saulėtekį.

Ir jei galit tik verkti, kai jūsų siela pašaukia maldai, ji skatins jus nors ir verkiantį tol, kol vėl nepradėsite juoktis.

Kai jūs meldžiatės, pakylat sutikti erdvėje tų, kurie meldžiasi tą pačią valandą ir kuriuos tik maldoje galite sutikti.

Todėl tegu jūsų apsilankymas toje nematomoje šventovėje pasitarnaus tik ekstazei ir maloniam bendravimui.

Nes jeigu įeisit į šventovę tik prašyti, jūs nieko negausit.

Ir jei įžengsit ten nusižeminti, nebūsite išaukštinti.

Arba net jei įeisit į ją prašyti gerovės kitiems, jūs nebūsite išgirsti.

Pakanka to, kad įžengiate į šventovę nematomi.

 

Negaliu jūsų išmokyti melstis žodžiais.

Dievas nesiklauso jūsų žodžių, nebent Jis Pats ištaria juos jūsų lūpomis.

Negaliu jūsų išmokyti jūsų, miškų ir kalnų maldos.

Tačiau jūs, gimę iš kalnų, miškų ir jūrų, galite rasti jų maldą savo širdyje – tik įsiklausykit į nakties ramybę, ir jūs išgirsit juos tariančius tyliai:

„Mūsų Dieve, kuris esi mūsų sparnuotasis Aš, tik Tavo Valios dėka gyva ir mūsų valia.

Tai Tavo Troškimas skatina mus trokšti.

Tai Tavo Paraginimas mūsų naktis, kurios yra Tavo, pavers mūsų dienomis, kurios irgi yra Tavo.

Mes nieko negalim Tavęs prašyti, nes tu žinai mūsų poreikius dar prieš tai, kai jie mumyse gimsta.

Tu – mūsų poreikis; ir atiduodamas mums daugiau Savęs, Tu atiduodi mums viską“.

 

Kahlilis Džibranas „Pranašas“

 

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt