R. Štaineris: Kaip pasiekti aukštesniųjų pasaulių pažinimą.

https://www.yogi.lt/wp-content/uploads/2011/08/stainer-2.jpgPateikiame keletą ištraukų iš neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios Antroposofijos mokymo kūrėjo knygos (R.Štaineris. Kaip pasiekti aukštesniųjų pasaulių pažinimą, Vilnius, 2012).

Juk kiekvienas žmogus savyje, greta – pavadinkim jį taip – kasdieniško žmogaus, turi ir aukštesnįjį žmogų. Pastarasis tol lieka paslėptas, kol yra pabudinamas. Ir kiekvienas šį aukštesnįjį žmogų gali pabudinti savyje tik pats. Bet kol šis aukštesnysis žmogus nepabudintas, tol lieka paslėpti ir kiekviename žmoguje snaudžiantys aukštesnieji gebėjimai, vedantys į antjutiminį pažinimą.

Kol žmogus nejaučia vidinės ramybės vaisių, jis turi sau pasakyti, kad privalo rimtai ir griežtai toliau laikytis pateiktos taisyklės (pateikiama knygoje – red.) Kiekvienas, kuris taip elgiasi, sulaukia dienos, kai apie jį tampa dvasiškai šviesu, kai akiai, kurios jis iki tol nežinojo turįs, atsiveria visiškai naujas pasaulis.

***

Slaptotyros mokiniui taip reikia išmokti jausti visą gamtą ir tarp jausmų ir minčių pasaulyje įdiegti naują gebėjimą. Visa gamta skambėdama žmogui ima kuždėti savąsias paslaptis. Kas anksčiau jo sielai buvo nesuprantamas skambesys, tampa prasminga gamtos kalba, o kur iki šiol jis girdėjo tik vadinamųjų negyvų daiktų skleidžiamą garsą, dabar jis girdi naują sielos kalbą. Vis labiau tokiu būdu lavindamas savo jausmus, netrukus jis pastebi, jog gali girdėti tai, apie ką anksčiau nė nenumanė. Jis ima girdėti savo siela.

Kad šioje srityje būtų galima pasiekti kuo aukščiausią viršūnę, reikia dar kai ką pridurti. Slaptotyros mokiniui jo mokinystės kelyje ypač svarbu tai, kokiu būdu jis klauso kalbančio kito žmogaus. Jis turi įprasti tai daryti savo paties vidui visiškai tylint. Kai kas nors išsako savo nuomonę, o kitas klauso, dažniausiai pastarojo viduje kyla pritarimas arba prieštaravimas. Daugelis žmonių pajaus spaudimą tuoj pat pareikšti savo pritariančią, o ypač prieštaraujančią nuomonę. Slaptotyros mokinys turi nutildyti bet kokį pritarimą ar prieštaravimą. Tačiau nėra taip, kad jis staiga pakeičia savo gyvenimo būdą ir nuolat siekia tokio vidinio, gilaus tylėjimo. Jis turi pradėti taip elgtis atskirais, tikslingai pasirinktais atvejais. Tada labai pamažu, palaipsniui tarsi savaime, šis būdas klausytis taps visai nauju jo įpročiu. Dvasiniame moksle šitai lavinama planingai. Mokiniai jaučiasi įpareigoti kaip pratimą tam tikru metu išklausyti prieštaraujančias viena kitai mintis ir visiškai nutildyti bet kokį pritarimą, o ypač bet kokį neigiamą vertinimą. Svarbu, kad tylėtų ir visi nepasitenkinimo, atmetimo, taip pat ir pritarimo jausmai. Ypač rūpestingai mokinys turi nuolat stebėti save, ar tokių jausmų vis dėlto nėra jei ne paviršiuje, tai pačioje intymiausioje jos sielos gilumoje.

***

Žmogus apie būties paslaptis gali sužinoti tik tiek, kiek tai atitinka jo brandą. Tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios atsiranda kliūčių į aukštesniąsias žinojimo ir mokėjimo pakopas. Žmogus neturi naudoti šaunamojo ginklo anksčiau, nei įgis pakankamai patirties, kad panaudojęs nepridarytų žalos. Jei šiandien kiekvienas būtų be vargo pašvenčiamas, jam trūktų patirties, kurią per įsikūnijimus ateityje jis dar įgis, kol atitinkamos paslaptys jam atsiskleis dėsningoje jo raidoje ir prie pašventimo vartų ta patirtis turi būti pakeista kuo nors kitu. Todėl kaip būsimo patyrimo pakaitalas yra pirmieji pamokymai siekiantiems pašventimo. Tai vadinamieji išbandymai, kuriuos mokinys turi praeiti ir kurie atsiranda kaip dėsningi sielos gyvenimo padariniai, kai teisingai atliekami visi pratimai, tokie, kaip aprašytieji ankstesniame skyriuje.

***

Kantrybė pritraukia aukštesniųjų žinių lobius. Nekantra juos atstumia. Skuba ir nekantrumu aukštesniosios būties srityse nieko neįmanoma pasiekti. Pirmiausia turi tylėti troškimas ir geismas. Tai sielos savybės, prieš kurias baikščiai atsitraukia bet kokios aukštesniosios žinios. Kad ir koks vertingas yra aukštesnysis pažinimas, kad jis būtų pasiektas, nevalia jo trokšti. Kas nori turėti jį sau pačiam, niekad jo nepasieks. Ir tam pirmiausia reikia pačioje sielos gilumoje būti sąžiningam su pačiu savimi. Jokiu būdu negalima apsigauti dėl savęs paties. Reikia su vidiniu teisingumu žiūrėti į akis savo klaidoms, silpnybėms ir trūkumams. Akimirką, kai sau pačiam atleidi kokią nors savo silpnybę, padedi akmenį ant kelio, turinčio vesti tave aukštyn. Tokius akmenis gali pašalinti tik per savityrą. Yra tik vienas kelias atsikratyti klaidų ir silpnybių – iš tikrųjų jas pažinti. Viskas snaudžia žmogaus sieloje ir gali būti pabudinta. Žmogus gali tobulinti ir savo protą bei nuovoką, jei ramiai ir šaltakraujiškai išsiaiškins, kodėl jis šiuo atžvilgiu silpnas. Žinoma, toks savęs pažinimas sunkus, nes pagunda apgaudinėti save neišmatuojamai didelė. Kas yra įpratęs prie tiesos apie patį save, tas atveria aukštesniosios įžvalgos vartus.

Slaptotyros mokiniui turi išnykti bet koks smalsumas. Jis turi kiek įmanoma atprasti klausinėti apie dalykus, kuriuos nori žinoti tik tam, kad patenkintų savo asmeninį žingeidumą. Jis turi klausti tik to, kas gali būti naudinga tobulinant savo esybę. Tačiau sykiu jame anaiptol neturi nusilpti žinojimo džiaugsmas, atsidavimas jam. Į visa, kas padeda siekti tokio tikslo, jis turi pamaldžiai įsiklausyti ir ieškoti kiekvieno tokio pamaldaus atidumo progos.

***

O su romumu sieloje susiformuos ir kitas srautas: ramus dėmesys visoms sielos gyvenimo subtilybėms aplinkoje, paverčiant kiekvieną savo sielos judesį visiška tyla. Ir jei žmogus to pasiekė, tada sielos judesiai jo aplinkoje paveikia jį taip, kad jo paties siela auga taisyklingos sandaros, kaip kad augalas, tarpdamas saulės šviesoje. Romumas ir tykumas, lydimas tikros kantrybės, atveria sielą sielų pasauliui, dvasią – dvasios šaliai. „Būk ramybėje ir vienumoje, užverk jusles tam, ką jos tau perdavė prieš mokantis slaptotyros, nutildyk visas mintis, kurios pagal tavo ankstesnius įpročius vis keitė viena kitą, viduje tapk tylus ir nebylus ir kantriai lauk, tada aukštesnieji pasauliai pradės vystyti tavo sielos ir dvasios akis ir ausis. Nesitikėk, kad iškart pamatysi ir girdėsi sielos ir dvasios pasaulyje. Juk tai, ką tu darai, prisideda prie tavo aukštesniųjų pojūčių išugdymo. Matyti siela ir girdėti dvasia imsi tik tada, kai turėsi tuos pojūčius. Taip praleidęs kurį laiką ramiai ir vienumoje, eik prie savo įprastų dienos reikalų, prieš tai giliai įspaudęs savyje mintį: kada nors, kai būsiu pakankamai tam subrendęs, gausiu tai, ko esu nusipelnęs, ir griežtai atsisakyk ką nors išgauti iš aukštesniųjų jėgų savavališkai“. Tai nurodymai, kuriuos kiekvienas slaptotyros mokinys gauna iš savo mokytojo kelio pradžioje. Turėdamas juos omenyje, jis tobulina save. Jei jis jų nepaiso, tuomet visas darbas veltui. Bet tai sunku tik tam, kas neturi kantrybės ir ištvermės. Nėra kitų kliūčių, kaip tos, kurias kiekvienas pats susikuria sau kelyje ir kurių kiekvienas gali ir išvengti, jei tikrai nori. Tai reikia vėl ir vėl pabrėžti, nes daugelis susidaro visiškai klaidingą vaizdą apie kelio sunkumus. Tam tikra prasme lengviau žengti pirmas šio kelio pakopas, negu besimokant slaptotyros susidoroti su kasdieniškiausiais gyvenimo sunkumais.

***

Tiesos siekio pagrindas yra pasitikėjimas ir tikra žmonių meilė, tačiau pats tiesos siekis trykšta iš šaltinio, kuris yra kiekvieno sielos jėga. Meilė žmonėms pamažu turi plėstis į meilę visoms būtybėms, netgi visai būčiai. Kas nevykdo minėtų sąlygų, tas negalės visiškai mylėti to, kas formuoja ir kuria, ir nebus linkęs atsisakyti visokio griovimo ir naikinimo. Slaptotyros mokinys turi tapti toks,, kad niekad nieko nenaikintų ne tik veiksmais, bet ir žodžiais, jausmais ir mintimis. Jam turi teikti džiaugsmą atsiradimas, tapsmas; o prie naikinimo jis gali prisidėti tik tada, kai įstengia pačiame naikinime ir per naikinimą paskatinti naują gyvenimą. Tai nereiškia, kad slaptotyros mokinys tik stebi, kaip iškeroja blogi dalykai; bet ir bloguose jis turi ieškoti tokių pusių, per kurias jis gali juos paversti gerais. Jam darysis vis aiškiau, kad tikrasis to, kas bloga ir netobula, įveikimas – kūrimas to, kas gera ir tobula. Slaptotyros mokinys žino, jog iš nieko neįmanoma ką nors sukurti, bet kad tai, kas netobula, galima perkeisti į tobula. Kas išsiugdo savyje polinkį į kūrybą, tas netrukus įgyja ir gebėjimą teisingai elgtis blogybių atžvilgiu.

Rudolfas Štaineris. Kaip pasiekti aukštesniųjų pasaulių pažinimą, Vilnius, 2012

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt