Satpremas apie vidinę Ugnį

Satprem Viskas braška: dėsniai, evangelijos, žinios ir visa pasaulinė teisėkūra – daugiau to nereikia! Tai dar vieni nuodai, pasala – mintys, knygos, menas, dievas-tėvas, reikia kažko kito, kito! Kažko to, ko labai reikia ir kuris neturi pavadinimo, išskyrus jo aklą būtinumą…/Satpremas

Žmogus turi ugningą „Aš“, jo ašyje mažytė liepsna, tyros esybės šauksmas.

Būtent ta Ugnis ir švarina. Būtent ta Ugnis mato. Todėl, kad tai tiesos Ugnis esybės šerdyje ir tai ta pati Ugnis visur, visose esybėse, visuose daiktuose, visuose pasaulio ir žvaigždžių judėjimuose, tame kelkraščio akmenyje ir toje vėjo nuneštoje sparnuotoje sėkloje. Prieš penketą tūkstančių metų Vedų Išminčiai (riši) dainomis garbino štai ką:

„O Ugnie! Tu spindi danguje, ir ant žemės, ir augaluose, ir vandenyje… spindesys yra gyvas šviesos vandenynas, dieviškas reginys… Jis miškų sūnus, sūnus nejudančių daiktų ir tų, kurie juda. Žmogui jis yra net akmenyje, ir jis žmogaus namuose… O Ugnie, tu visų žemių ir visų gyventojų bambagyslė“.

Tą Ugnį rišiai rado penkis tūkstančius metų anksčiau už mokslininkus. Jie rado Ją net vandenyje ir pavadino „trečiąja ugnimi“, ta pačia, kuri ne iš liepsnos, ne nuo žaibo: saulės ugnis, tai „saulė tamsoje“. Ir jie atrado Ją tiktai tiesiogiai regėdami Tiesą, be įrankių, vien tik žinodami savo pačių vidinę Ugnį – nuo tapataus prie tapataus.

Tačiau mokslininkai savo mikroskopuose surado tiktai medžiagišką atominę dangą tos pamatinės Ugnies, kuri nusėda daiktų šerdyje ir pasaulių pradžioje. Jie atrado veiksmų išdavą, bet ne priežastį. Ir kadangi mokslininkai atrado tiktai išdavą, tai jie negavo nei tikros valdžios, nei priemonės, kuri galėtų pertvarkyti medžiagą – ir priverstų ją sugrąžinti tikrąjį stebuklą, kuris yra visos atgajos (evoliucijos) tikslas, „kažko kito taškas“, kuris atvers naujo pasaulio duris. Ši Ugnis ir yra pasaulių valdovė, pirmasis atgajos įsiliepsnojimas, akmens, sėklos jėga, jėga „namo viduje“.

Tai ir yra svertas. Jis visaregintis, jis galintis perkirsti ratą ir visus paeiliui užkerėtus ratus, kuriuose mes esame: medžiagišką, gyvuliškąjį, gyvybinį (vitalinį) ir protinį.

Nė viena rūšis, net daugiausiai veiksminga, protinga ir šviesi, neturi galios peržengti tas sienas – nei chameleonas, nei beždžionė, nei žmogus – tiesiog per valingas savo pagerintų chromosomų pastangas. Tai gali padaryti tik Ugnis. Tai kito daikto taškas, didžiausio įsivaizdavimo akimirka, kuri užkuria Ugnį ant senų ribų, kaip tą dieną, kai ta pati aukščiausio įsivaizdavimo akimirka įžiebė tą pačią Ugnį pasaulių širdyje ir įmetė į laiko vandenis tą saulėtą pasėlį ir tas bangas. Tie ratai susidarė todėl, kad padėtų jam taip išaugti, jog kiekvienas plaukelis, kiekviena šakelė, kiekvienas didžio sužydėjimo želmuo galėtų savo pačių didybe pasiekti savo begalybę, išsilaisvinimą.

Mes dieviname tai, kas mus daro gražesniais, galingesniais, pilnais Saulės, ir ta pati didybė, grožis ir spinduliavimas mums pasiekiami tik todėl, kad jie jau čia, mumyse, priešingu atveju mes niekuomet nebūtume jų pažinę – pripažindami tik panašiais į save.

Toks „naujas“ sąmoningumas toli gražu ne naujas: naujas yra mūsų žvilgsnis. Tas pasaulis ne toks, koks mums atrodo: ta medžiaga tokia tvirta, kaip mes ją suprantame, tas skaidrus vanduo, ta nuostabi rožė išnyksta ir tampa kitais, ir rožė niekuomet nebuvo rože, ir vanduo – krištoliniu vandeniu; tas vanduo teka ir verda taip, kaip tas stalas ir akmuo, ir nieko nėra nejudančio. Mes išplėtėme savo regos lauką.

Be kas sunaikino rožę? Kas teisus, mikroskopas ar žmogaus akys? Savaime aišku, ir vienas, ir kitas, ir nė vienas iš jų nėra teisus visiškai.

Mikroskopas nepanaikina ir nepaneigia mūsų paviršiaus regėjimo. Tiesiog jis liečia vieno ir to paties daikto kitą tikrovės aukštą, kitą pakopą. Ir kadangi mikroskopas mato kitaip, jis ir gali, ir praneša mums kitaip visą eilę spindulių, pakeičiančių mūsų paviršių. Ir galbūt yra trečia, niekieno neištirta nuolatinio vieno ir to paties daikto pakopa – kitas žvilgsnis, taip, kaip kas gali būti naujo po žvaigždėmis, jei ne mūsų žvilgsnis į žvaigždes?

Nėra galutinio taško, nėra ten Tikslo: yra mūsų žvilgsnis, kuris išsiplečia, ir Tikslas kas minutę ten.

Yra visuotinis žydėjimas, kuris pamažėle atskleidžia savo stebuklą žiedlapis po žiedlapio. Ir kiekvienas naujas žvilgsnis pakeičia mūsų pasaulį, ir visi paviršiaus dėsniai tokie pat pagrįsti, kaip Einšteino dėsniai, pertvarkę Niutono pasaulį.

Kitaip matyti – tai ir kitaip galėti. Ta trečia pakopa ir yra nauja sąmonė. Ir ji nepanaikina rožės labiau, negu mikroskopas, ir galų gale niekas nenaikinama, išskyrus mūsų kvailumą; ji tik sujungia rožę su visuotiniu didžiuoju žydėjimu, ir tie lengvi vandenys, tas atsitiktinis akmuo, ta mažytė, visai vieniša savo kampe esybė su didžiu ritmu vienos ir tos pačios galios, kuri sukuria mus kaip paauksuotą, viską matantį vidinį Žvilgsnį. Ir gal nauja sąmonė atidarys mums duris į mažiau sudarkytus stebuklus: visai mažus gamtos stebuklus, kurie privers didįjį Tikslą kas minutę atsiskleisti ir parodyti stebuklo viename taške visuotinumą.

Bet kur tas paslaptingas raktas į trečiąją pakopą?

Iš tiesų jis visai nepaslaptingas, nors ir pilnas paslapčių. Jam nereikia parinkti sudėtingų įrankių, jis paslaptingai neužsirakina ir nekrenta iš dangaus išrinktiesiems, jis čia, beveik nematomas plika akimi, jis visai paprastas ir prigimtinis. Tas raktas ten buvo nuo pat pradžių, toje vietoje, kur pradėjo rusenti ugnis, poreikis didėti ir imti; jis buvo ten, toje didžiulėje ūkanoje, kaupiančioje savo atomų grūdus – poreikis didėti ir būti, tuose miegančiuose vandenyse, kuriuose jau raivėsi nekantraus gyvenimo ugnis: oro ir erdvės poreikis.

Ir viskas ėmė judėti, sprendžiant tai pačiai ugniai; heliotropas stiebiasi į Saulę, balandėlę traukia prie savo poros, o žmogų nežinia kur. Tai begalybės poreikis, todėl, kad ji gimė begalybėje.

Kaip tik ta Ugnis ir yra raktas, todėl, kad jis gimė iš aukščiausio Suvokimo, užkūrusio pasaulyje šią Ugnį: būtent ta Ugnis mato, nes gimė iš aukščiausio Regėjimo, ji pasėjo tą pasėlį; būtent ta Ugnis žino, nes yra visur: ir daiktuose, ir esybėse, ir akmenyse, ir žvaigždėse. Tai naujo pasaulio Ugnis, liepsnojanti žmogaus širdyje.

„Tai ji pažadina tuos, kurie miega“ – sakoma Upanišadose. Ir ji neišblės, kol viskas neatsinaujins savo tiesoje, džiaugsmo pasaulyje, todėl, kad ji pagimdyta Džiaugsmo ir Džiaugsmui.

Tačiau tas ugningas „aš“ pirmiausiai sumaišytas su visais savo nerimastingais rūpesčiais: jis dirba ir trokšta, kovoja ir siekia, jis šliaužia kaip kirmėlė ir vėjyje uodžia savo grobio kvapą. Jis turi išsilaikyti ir išgyventi. Jis apčiuopia pasaulį savo mažomis antenomis, jis mato tik visumos dalis ir tai, ko jam reikia. Ir žmoguje – sąmoningame gyvulyje – jis išplečia savo ratą, jis apčiuopia, sudėlioja dalis, apjungia duomenis: jis kuria dėsnius, žinių, evangelijų rinkinius.

Tačiau už nugaros yra tas ugningas „aš“, kuris auga, jis nepakenčia dėsnių, austuvų, evangelijų, kuris jaučia sieną už kiekvienos suprastos tiesos, kiekvieno atsiradusio dėsnio, kuris jaučia, jog spąstai užsidarys paskui visus atradimus, nelyginant pagriebus – ir tas žvilgsnis užmetė ant pasaulio paskutinę skraistę, ir trukdo prisiliesti prie jo apnuogintos tikrovės.

Jeigu tas šauksmas būties viduje, kuris nori matyti, kuris taip nori matyti kitą tiesą ir, pagaliau, išsiverš į laisvę: antenos savininkas visiškai ne jos vergas. Tartum iš tikrųjų savininkas visad buvo ten ir, išleidęs savo tariamąsias kojytes, čiuptuvėlius ir visus savo daugiaspalvius tinklus, bandė prisijungti prie išorinio pasaulio. Paskui kartą, spaudžiant tai būtinumo Ugniai, pradeda braškėti visas mechanizmas. Viskas braška: dėsniai, evangelijos, žinios ir visa pasaulinė teisėkūra – daugiau to nereikia! Tai dar vieni nuodai, pasala – mintys, knygos, menas, dievas-tėvas, reikia kažko kito, kito! Kažko to, ko labai reikia ir kuris neturi pavadinimo, išskyrus jo aklą būtinumą…

Ir prasideda „išmechanizavimas“ su tokiu įkarščiu, su kokiu prasidėjo mechanizavimas. Viskas dega, ir nelieka nieko, išskyrus tą skaisčią Ugnį. Ši Ugnis nieko nežino, nieko, visiškai nieko nemato, net mažyčių tų dalių gabalėlių, kuriuos ji taip stropiai rinko. Ši Ugnis beveik skausminga, ji kyla, darbuojasi, ieško, susižeidžia – ji nori tiesos, ji nori kitko, kaip anksčiau norėjo daiktų, milijonų daiktų ir siekė juos gauti. Ir palaipsniui Ugnis viską praryja. Net noras kitko, net viltis kada nors suspausti glėbyje ir tą negalimą gryną tiesą, net pastangos dingsta, ir viskas išteka pro pirštus.

Lieka tik viena skaisti liepsna. Liepsna, kuri nežino, nemato, bet kuri jaučia ir būva. Ir tas malonus jausmas būti tiesiog liepsna, ta visiškai maža liepsna be savybių – ji yra, ji yra paprasta ir skaisti.

Galima net pasakyti, kad nieko kito jai nereikia, įsilieji į jos vidų, gyveni viduje, tai kaip meilė niekam ir viskam. O kartais nugrimzti labai giliai į vidų: tuomet ten, visai prie pat šios ramios Ugnies – tokios ramios – krašto yra kažkas panašaus į kūdikio šypseną, kažkas, kas žiūri į pasaulį savo netikru menamu žvilgsniu, ir vėliau, jeigu nekreipsime dėmesio, tas žvilgsnis užsiplieskia, liečia daiktus, alsuoja augaluose, pasiekia begalybę visur, šypsosi čia ir ten – ir visa tai vienu metu ir tuojau pat. Nereikia daugiau siekti ką nors paimti, pagriebti, nėra ko norėti. Viskas čia, visiškai viskas čia. Tai čia, visur. Tai žvilgsnis be sienos, regėjimas, kurio niekas nevaržo, žinios, kurių niekam nebereikia – viskas žinoma, viskas tučtuojau žinoma, ir visa tai sminga kiaurai, kiaurai kaip adata, lengva kaip dulkelė, laisva kaip vėjas, tatai visur šypsosi, tarsi tu pats sau šypsotumeis už viso to, kas supa. Ir kur gi „kitas“, kur „ne aš“, tai, kas išorėje, viduje, aplink, toli – tai su viskuo susilieja, akimirksniu susisiekia, tarsi tai būtų visur vienas ir tas pats. Ir štai ta mažytė liepsna pradeda pažinti pasaulį, nauja geografija padeda įgauti gamtovaizdį, savo spalvas, savo pasireiškimo būdus. Tai vienas ir tas pats daiktas.

Tačiau, kiekvienas daiktas lyg vienintelis. Tai ta pati Ugnis, bet kiekviena turi savo ypatingą smarkumą, pritaikytą dažnį, vyraujančius virpesius, kurie skiriasi taip, kaip dievirpa (muzika). Kiekviena esybė turi savo dievirpą, kiekvienas daiktas turi savo ritmą, kiekviena akimirka turi savo spalvą, kiekvienas įspūdis – savo taktą, ir viskas pradeda jungtis. Viskas įgyja kitą prasmę, ir tai tartum bendra prasmė, kur kiekvienas pats nežymiausias atlikėjas turi savo nepakeičiamą padėtį, savo vienintelę vietą, savo nesikartojančią gaidą ir savo būtiną judesį. Ir tuomet prieš mūsų akis ima plačiai vertis stebuklas.

Pasaulis – tai stebuklas, atradimas kiekviename žingsnyje, įvairių pasaulių atradimas, begalinė kelionė į galutinį.

Mūsų sąmonė kita, mes pagriebėme naujo pasaulio Ugnį: “O Ugnie, tu mūsų esybės augimo ir jos didžiausio išplitimo viršūnė, visa šlovė ir visas grožis yra tavo norimoje spalvoje ir tavo tobulame regėjime. O, Platybe, tu pilnatvė, kuri traukia mus į kelio galą, tu – visur išbarstytų lobių įvairovė“.

 

Satpremas. Kelyje į antžmogiškumą.

Satprem

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt