Satpremas: Sąmoningumo kelionė (1)

SatpremIštraukos iš Satpremo knygos Šri Aurobindas: sąmoningumo kelionė. Pirmoji dalis.

Mano mylimasis nutraukė nuo manęs nuodėmės apdarus ir aš su džiaugsmu leidau jiems nukristi. Po to jis patraukė už mano dorybingumo drapanų, tačiau aš susigėdau, išsigandau ir pasipriešinau jam. Ir tik kuomet jis nuplėšė juos nuo manęs jėga, aš pamačiau, kiek giliai mano siela buvo paslėpta nuo manęs pačios…/ Iš Šri Aurobindo raštų.

Kurgi yra velnias, jei ne Dieve? Jei jis ne Dieve, iš Dievo mažai kas beliktų, nes šitame pasaulyje pakankamai blogio, kaip ir kai kuriuose kituose pasauliuose. Ir nedaug beliktų to, kas yra tyra ir nesutepta. Nebent tik beribis ir bevaisis matematinis taškas… (…)

Atlikdami jogos pratybas mes sužinome, kad galime kristi tiek žemai, kiek aukštai galime pakilti… Mūsų kritimo galimybės yra tiksliame santykyje su mūsų galimybėmis pakilimui. Daug kas mums atsiveria, kai nuo mūsų akių nukrinta šydas…

Ir iš tiesų, kaip sako Šri Aurobindas, mūsų dorybės yra tik “pretenzinga nešvara”. Tik tie, kurie niekada nebuvo išėję toliau savo išorinės asmenybės, galėtų puoselėti kažkokias iliuzijas apie save patį.

Jeigu mes nebūtume išsiblaškę, tačiau išliktume susitelkę ir kryptingi, jokios išorės jėgos nei akimirkai negalėtų mūsų paveikti. Be to, jei mes įdėmiai pažiūrėtume į save, o ne verkšlentume ir smerktume velnią, pamatytume, kad kiekvienas iš piktųjų jėgų užpuolimų parodo mums patiems vieną iš tų “dorybingų apgavysčių”, arba, kaip sako Motina, jie “nuima apgailėtinas drapanas nuo daiktų, kurias mes užmetame ant jų, kad tų daiktų ir reiškinių neregėtume”. Apgailėtinos arba įspūdingos drapanos paslepia net tik mūsų asmeninius trūkumus, (šiaip jų pilna visur pasaulyje), jos paslepia ir pasaulio smulkius netobulumus ir to pasaulio beribį pasitenkinimą savimi. Jei tos piktosios gyvenimo jėgos nuplėšia minėtas drapanas ir atlieka šitai gana grubiu būdu, jos tai daro neatsitiktinai ir ne dėl pykčio be priežasties, o tam, kad atvertų mums akis ir priverstų atgyti. Kitu atveju, mes priešintumėmės šiai Atgąjai. Kai tik mes įgauname Tiesos kruopelę ar idealo blykstelėjimą, mumyse gimsta liūdnas noras užrakinti tai raktu į hermetiškai uždarytą dėžę ir daugiau nebejudėti.

Žmonės pakyla tuo, kas buvo jų kritimo priežastimi, pasakyta Kularnara Tantroje. Mes priešinamės ir protestuojame prieš regimas tragedijas, kurios sukrečia mūsų širdį arba mūsų kūną. Ir tada mes apkaltiname priešą. Tačiau ar negalėtų būti taip, kad pati siela, dvasia mūsų viduje, priėmė ir pasirinko visa šitai, kaip savo vystymosi dalį, tam, kad greitu ritmu galėtų pereitų per būtinas patirtis, prasiveržtų, netgi su pavojumi savo išoriniam gyvenimui ir kūnui? Ar negalėtų tie sunkumai ir užpuolimai augančiai sielai, dvasiai mūsų viduje, būti priemonėmis augimui, patirties išplėtimui, jėgų kaupimui, pasiruošimu dvasios pergalei?

Mes vis skundžiamės, rodydami į blogį, tačiau jei jo nebūtų čia, – spaudžiančio mus, metančio mums įššūkį, – mes jau senų seniausiai būtume pasičiupę Amžinąją tiesą ir pavertę ją puikiu, mažu, išpuoselėtu pošlumu… Tiesa juda, ji turi kojas, o tamsos kunigaikščiai yra tam, kad patvirtintų, ir gana grubiu būdu, jog ta tiesa nemiega. Dievo neigimas yra tiek pat mums naudingas, kaip ir Jo buvimo pripažinimas, sako Šri Aurobindas. Priešas išnyks tik tada, kai jo nebereikės, pažymėjo Motina. Jis yra reikalingas, be jokios abejonės. Jis reikalingas pasauliui, kaip auksui reikalingas jo vertės matas, kad įsitikintume tikrumu to, ką mes darome. Juk Dievas vis tik – ne atsietas matematinis taškas, esantis už šio pasaulio ribų. Turbūt Jis yra visas šis pasaulis, su visa savo nešvara. Tai pasaulis, kuris darbuojasi ir kenčia, kad atgytų ir prisimintų Save, čia, šioje Žemėje.

Elgesio su šiomis piktomis jėgomis būdas – yra ramybė, vidinis nejudrumas. (…) Ir laikui bėgant mes pajausime, kad šios piktosios jėgos paliečia tik mūsų Esybės paviršių: mes galime būti sukrėsti, tačiau giliai saves viduje, mes jaučiame Stebėtojo buvimą, neįsitraukiančio, nepaliečiamo, Jo niekada nepaliečia jokie užpuolimai. Mes krintame ir pakylame vėl ir vėl, kievienu kartu tapdami vis stipresniais. Vienintelė nuodėmė yra pulti į neviltį.

(…)

Taigi, mums dera peržengti lyg ir slenkstį, jei norime aptikti tikrą gyvenimą už išorinės asmenybės riboženklių. Pagal tradicines jogas, šis kelias savyje talpina visokius pažeminimus ir atsižadėjimus, tam, kad pakeltų ir taip gerą asketo nuomonę apie save. Tačiau mes juk ieškome kažko kita. Siekiame ne palikti šį pasaulį, o jį išplėsti. Mes nenorime atsisakyti deguonies vandenilio labui. Atvirkščiai, mes bandome ištirti sąmonės cheminę sudėtį ir pažiūrėti, kokiomis aplinkybėmis atsirastų švariausias vanduo ir visa tai geriausiai veiktų. “Joga, tai didysis gyvenimo menas”, – sakydavo Šri Aurobindas. Asketo teiginys, kuris sako, jog aš nieko nenoriu, yra tolygus pasauliečio teiginiui, kuris sakosi norintis to ar ano. Tai yra vienas ir tas pats, pažymi Motina. Vienas gali būti lygiai taip pat prisirišęs prie savo atsižadėjimo, kaip kitas prie savo nuosavybės. Išties, kol mes jaučiame būtinybę atsižadėti “kažko”, mes dar nesame pasiruošę. Esame iki ausų įklimpę priešybėse. Bet koks žmogus galėtų atlikti tokį pastebėjimą be jokio ypatingo pasiruošimo: reikia tik pasakyti vitaliniam ( gyvybiniam) protui – tu turi atsižadėti to, atsisakyti šito, – kai jį tuojau pat užvaldys priešingas noras. Jei vitalinis pradas ir sutinka atsižadėti, galite būti užtikrinti, – jis tikisi, kad jam bus sumokėta trigubai. Atlikti didesnį atsižadėjimą šiam protui nė kiek ne sunkiau, nei mažą atsižadėjimą. Nes bet kuriuo atveju jis gauna savo maitinimą. Ir abi pusės, atsižadėjimas ir turėjimas, jam yra vienodai maistingos. Suvokę šią paprastą tiesą, mes apnuoginame visą vitališkumo veikimo mechanizmą: būtent, visišką šios proto dalies abejingumą mūsų žmogiškiesiems sentimentams. Skausmas jį traukia lygiai taip pat, kaip ir džiaugsmas. Praradimai – taip pat, kaip ir gausa. Neapykanta, kaip ir meilė. Kančios, kaip ir ekstazė. Jis išlošia bet kuriuo atveju, nes tiek kančioje, tiek pasitenkinime yra Jėga, viena ir ta pati galia. Ir šitaip mes esame pastatyti prieš tokį akivaizdumą, kad visi be išimties pojūčiai, iš kurių susideda mūsų išorinės asmenybės dalys, yra dvilypės ir prieštaringos savo prigimtyje. Bet koks pojūtis yra kito pojūčio išvirkštinė pusė. Bet kurią akimirką jis gali pavirsti savo priešybe. Praradęs iliuzijas filantropas tampa pesimistu, aršus pamokslininkas pasitraukia į dykumą, užsispyręs netikintis patampa aklatikiu. O dorybingą žmogų pribloškia visi tie dalykai, kuriuos padaryti jam neužtenka drąsos. Tada mes atveriame dar vieną vitališkumo pusę – jis yra “nepataisomas šarlatanas”, kaip apibrėžė Šri Aurobindas, – “aktorius, begėdis sukčiautojas”.

Mes net negalėtume su įsitikinimu pasakyti, jog mūsų motinos mirtis nesuteiktų jam pasitenkinimo. Kiekvieną kartą, kai iš mūsų ištrūksta prieštaravimo arba skausmo šūksnis, iš viso, bet koks šauksmas, mes galime išgirsti, kaip mūsų viduje kikena beždžionė. Tai yra lyg ir žinoma visiems. Ir vis tik, mes pasiliekame tokiais pat jausmingais, sentimentaliais, kokiais ir buvome anksčiau.

Ir dar vienas dalykas, – vitališkumas turi štai tokią savybę – jis viską aptraukia rūku. Tai pats rūko įsikūnijimas. Jis yra įsitikinęs, kad jo pojūčių jėga yra pati Tikrovės-Tiesos jėga. O aukštumas jis pakeičia padūmijusio ugnikalnio viršune ant pat bedugnės krašto. Visiškai akivaizdus yra šis pastebėjimas, sekantis iš ankstesnio, o būtent: vitališkumas visiškai neturi gebėjimų padėti kitiems, tiesiog paprasčiausiai bendrauti su kitais. Išskyrus tuos atvejus, kai bendraujančių asmenų ego(savininkiškumas) sutampa.

Nėra anei vieno virpesio, kuris būtų pasiunčiamas, kitaip tariant perduodamas kitiems, kuris tuoj pat negalėtų atvirsti savo priešybe kitame žmoguje. Reiktų tik palinkėti gėrio, kad savaime atbustų ir priešingas pojūtis, lyg jis gimtų tuo pačiu metu su pirmuoju. Arba kažkoks priešinimąsis, priešingas atliepimas-reakcija… Atrodo, kad šie vyksmai vyksta taip pat savaime ir neišvengiamai, kaip vyksta cheminės reakcijos.

Iš tiesų vitališkumas siekia ne padėti, o pasiimti. Visada. Bet kokiu įmanomu būdu. Visi mūsų jausmai ir pojūčiai pagrįsti grobimu, čiupimu. Liūdesio jausmas išdavus draugui, ir aplamai bet koks liūdesys, yra tikras požymis, jog mūsų vidinis savininkas-ego jau yra įsitraukęs. Nes jeigu mes iš tiesų mylėtume žmones dėlei jų pačių, o ne dėl savęs, tai mes mylėtume juos, esant bet kokioms aplinkybėms, net jeigu jie taptų mūsų priešais. Visais atvejais, mes džiautumėmės tuo, kad šitie žmonės gyvena, jie yra. Mūsų sielvartai ir kančios visada yra susimaišymo požymis, todėl jie yra klaidingi, melagingi.

Tikras yra tik vienintelis Džiaugsmas. Nes jis yra tas tikrasis “Aš” mūsų viduje, apimantis visus gyvenimus/ buvimus ir visas įmanomas gyvenimo priešybes. Kai viskas yra viduje, tada viskas yra Džiaugsmas. Nes daugiau niekur sąmonėje nėra pertrūkių.

- Tačiau kaip gi Širdis, – prieštaraujame mes. Argi širdis nėra pačios didžiausios betvarkės vieta? Beje, net ir širdis greit nusikamuoja. Ir tame mūsų trečiasis pastebėjimas: mūsų gebėjimas džiaugtis yra mažas, mūsų gebėjimas kentėti taip pat mažas. Mes greitai tampame abejingais patiems baisiausiems dalykams. Ar buvo mumyse kažkokių rūpesčių, kurių nepasiglemžė užmarštis? Mes galime savyje sutalpinti tik labai mažą šios Didžiosios Gyvenimo Galios dalį. Mes nesugebame “išlaikyti pakrovimo”, sako Motina. Vienas perdėm gilus įkvėpimas, ir mes jau klykiame iš džiaugsmo ar skausmo, verkiame, šokame ar prarandame sąmonę, nes tai yra šita daugialypė Jėga, kuri įsilieja ir perpildo mus. Tai Gyvenimo galia, kurioje nėra kančios, ji nesirūpina ir netempa išdidi, ji nėra nei gera nei bloga. Ji tiesiog yra, ji teka, visaapimanti, rami. O tie priešingi pavidalai, kuriuos ji įgauna mumyse, yra ankstesnio vystymosi išdavos. Tada, kai mes buvome apgailėtini, ypač apgailėtini, susipriešinę. Mes turėjome ginti save nuo tos milžiniškos Gyvosios masės, pernelyg smarkios mums. Mes turėjome mokytis atskirti naudingus ir žalingus virpesius. Pirmieji mums nešė malonumą, gėrį, o antrieji buvo neigiami ir nešė kentėjimus, pasišlykštėjimą ar blogį.

Tačiau kančia yra lygiai tos pačios galios pasireiškimo smarkumas. Ir netgi malonumas, jeigu jis yra pernelyg smarkus, tampa savo kančią nešančia priešybe. Tai yra mūsų jausmų “abipusis susitarimas”, sako Šri Aurobindas. (..) Tik mūsų sąmonės siaurumas yra visų mūsų bėdų, moralinių ir medžiaginių, priežastis. Tai mūsų bejėgiškumo ir ilgosios mūsų gyvenimo tragikomedijos priežastis.

Tačiau būdas visa tai pakeisti yra ne vitališkumo išsekinimas, kaip moko moralistai, o jo išplėtimas. Ne atsižadėti, o priimti, – vis daugiau ir daugiau, plečiant savo sąmonę. Juk būtent tame yra Atgajos širdis. Iš esmės vienintelis dalykas, kurio mums reiktų atsižadėti, yra mūsų neišmanymas ir riboženkliai. Kai mes užsispyrę įsikabiname į savo apgailėtiną išorinę asmenybę, užkimbame už tų visų priekaištų, saldaus limpančio jausmingumo/sentimentalumo, šventojo liūdesio – šitokioje padėtyje mes ne žmonės ta tikrąja reikšme, – mes akmens amžiaus moliuskai, ginantys savo teises į sielvartą ir kančias.

Tačiau šis žaidimas, kuris vyksta tik paviršinėje asmenybėje, jau nebegalės suklaidinti ieškančiojo. Ir vis tik dar ilgą laiką išliks įprotis atliepti į tūkstančius virpesių, kurie sukasi aplinkui mus. Pereinamasis laikotarpis reikalauja laiko, kaip ir perėjimas nuo zyziančiojo proto prie vidinės tylos.

(…)

Kai mes atsilaisviname nuo galvojančiojo proto įtampos ir dūzgimo, nuo jo tironijos ir begalinių vitalinio proto reikalavimų, nuo medžiaginio proto baimės ir bukumo, mes pradedame suprasti, kas yra kūnas, kurio nesekina visos tos ydos. Mes pradedame jį vertinti, suvokdami, kad jis yra nuostabus įrankis, kupinas nesibaigiančio geranoriškumo. (…)

Užsiimdami joga mes imame pastebėti, kad kiekvieną kartą, kai susergame arba tampame “nelaimingo atsitikimo” auka, tai visada būna sąmoningumo trūkumo, neteisingo požiūrio išdava. Arba dvasinės betvarkės išdava. (…)

Kai tik žengiame į jogos kelią, kažkas mumyse pasidaro budriu: nuolat nurodo mūsų klaidas. ..

Vis dažniau ir dažniau mes pastebime priklausomybes nuo savo vidinių būsenų, kurios atsiliepia išorės aplinkybėmis, ligomis arba nelaimingais atsitikimais. Lyg gyvenimas skleistųsi ne iš išorės į vidinį pasaulį, o iš vidaus į išorę. Lyg mūsų vidus apspręstų išorę – iki pačių menkiausių aplinkybių. O iš tiesų juk nėra nieko nereikšmingo. Visas kasďienis gyvenimas mums pasirodo persipinančiais simboliais, kurie laukia, kad juos įmintume. Viskas yra susiję tarpusavyje, visas pasaulis yra stebuklas… Dieviškumas yra arčiau mūsų, nei galvojame. Tas “stebuklas” iš tiesų yra mažiau pompastiškas, tačiau daug gilesnis, nei visos tos primityvios proto fantazijos.

Tuomet ieškantysis mato, kad jo vidinės nuostatos turi jėgą besikuriant išorinėms aplinkybėms – jos nukreipia gyvenimą į gera ar į bloga. Kai žmogaus vidiniame pasaulyje karaliauja betvarkė, pasirodo, ji pritraukia neigiamas gyvenimo aplinkybes, nelaimingus atsitikimus ar ligas. Priežastis yra paprasta – kai mūsų viduje kažkas yra ne taip, šis virpesių tipas, kurį mes siunčiame išorėn, savaime atpažįsta to paties tipo virpesius ir nustato su jais ryšį, ima su jais bendrauti. Tai vyksta visais mūsų esybės lygmenimis. Tuomet visur išplinta betvarkė, kuri griauna viską. (…)

Dera prisiminti, kad neigiama vidinė būsena yra užkrečiama. Bendravimas su tam tikrais žmonėmimis pritraukia nelaimingus atsitikimus ir sumaištį. (…)

Ir pagaliau mes suprantame, kad nei mūsų asmenybė, nei taip vadinamas “atsitiktinumas” tiems dalykams neturi jokios įtakos. Mums nepadės jokie vaistai. O priemonė yra tik tokia: dera atstatyti tikrąjį požiūrį, vidinę darną. Jei ieškantysis būtų sąmoningas, jis galėtų gyventi pačiame ligos epidemijos sūkuryje, gerti kuo purviniausią Gangos vandenį – niekas jo nepaliestų. Nes kas gi galėtų paliesti Atbudusį Šeimininką?

Mes atradome bakterijas ir virusus, tačiau nesupratome, jog jie yra tik išorės laidininkai. Liga yra ne virusai, o ta galia, kuri slypi už jų ir juos panaudoja. Jei mes būtume apsivalę ir skaidrūs, jokie pasaulio virusai mums nieko negalėtų padaryti. Nes mūsų vidinė galia būtų stipresnė už jų jėgas. Arba, kitais žodžiais tariant, mūsų esybės virpesių dažnis būtų tiek aukštas, kad joks žemesnis virpesys negalėtų čionai patekti. Panašus gali patekti tik į panašų.

Gal ir vėžys kada nors taps išgydomu ir išnyks nuo žemės paviršiaus, kaip išnyko kai kurios Viduramžių ligos, tačiau tuo mes nepanaikinsime ligų galių, kurios tuomet tiesiog pradės naudoti kokį nors kitą tarpininką, kitokius virusus. Mūsų gydymas paliečia tik šių reiškinių paviršių, o ne jų ištakas.

Vienintelė liga yra nepakankamas sąmoningumas…

 

Satpremas. Šri Aurobindas: sąmoningumo kelionė.

Satprem

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt