Satpremas: „Šri Aurobindas arba Sąmonės kelionė“

Skirta Motinai 

satprem Kelionių ir nuotykių šimtmetis praėjo. Net kai žengsime į tolimus žvaigždžių telkinius, apsivilkę skafandrais ir apsiginklavę kompiuteriais, tai nieko nepakeis, nes mes pamatysime, kad esame vis tokie patys: vaikai, bejėgiai mirties akivaizdoje, gyvos būtybės, kurios nėra pernelyg tikros dėl to, kaip ir kodėl gyvena ar kur eina.

Kalbant apie žemiškas keliones, akivaizdu, kad Korteso ir Pisaro laikai praėjo. Vis ta pati mašina supa mus, gaudyklė suspaudė mus iš visų pusių. Tačiau, kaip dažnai nutinka, kuo sunkesnis išbandymas, tuo greičiau randame būdą jį įveikti; ir paaiškėja, kad šis sunkus pereinamasis laikotarpis, kuriame mes gyvename, lemia ryškesnę šviesą. Taigi mes stovime lyg prieš sieną, prieš paskutinį mūsų tyrinėjimą, prieš paskutinę kelionę, paskutinį nuotykį – prieš pačius save.

Tam yra daug ženklų, jie yra paprasti ir akivaizdūs. Svarbiausi 1960-ųjų įvykiai – ne kelionė į Mėnulį, o narkotikų „kelionės“, studentų neramumai pasaulyje ir hipių persikraustymai – bet kur jie galėtų nukeliauti? Nebėra vietų nei paplūdimiuose, kuriuose pilna žmonių, nei perpildytuose keliuose, nei augančiuose mūsų miestų skruzdėlynuose. Išeities reikėtų ieškoti kur nors kitur.

Tačiau tokių „kitur“ yra daug ir labai skirtingų. Narkotikai yra neapibrėžtas ir pavojingas dalykas, tačiau svarbiausia yra tai, kad jie įveda į išorinę priklausomybę, o tikroji patirtis turėtų būti įmanoma tik panorėjus ir bet kurioje vietoje – ir maisto prekių parduotuvėje, ir vienatvėje savo kambaryje – kitaip tai nėra patirtis, o nukrypimas ar pavergimas. Šiuo metu psichoanalizė yra tarsi silpnai apšviestas urvas, o svarbiausia, kad jai trūksta sąmonės svirties, kuri suteiktų asmeniui galimybę laisvai judėti, išlaikant visišką valdymą, užuot buvus bejėgišku liudytoju ar nelaimingu ligoniu. Religiniai būdai neša daug daugiau šviesos, tačiau jie yra per daug priklausomi nuo Dievo ar nuo privalomų teiginių (dogmų); svarbiausia, kad jie patalpina mus tik vienoje patirties rūšyje. Žmogus gali lygiai taip pat lengvai tapti kitų pasaulių belaisviu – iš tikrųjų tai dar lengviau – nei būti šio pasaulio belaisviu. Patirties vertė galiausiai išmatuojama pagal jos sugebėjimą perkeisti gyvenimą – kitaip tai tėra tuščia svajonė ar regimybė (haliucinacija).

Šri Aurobindo veda mus į gyvybiškai svarbų dvejopo pobūdžio atradimą: jis ne tik leidžia mums rasti priimtiną mus užklupusios suplėkusios betvarkės (chaoso), kuriame gyvename, reikšmę, bet ir keičia mūsų pasaulį. Sekdami jį žingsnis po žingsnio šiame nuostabiame tyrinėjime, mes priėjome prie svarbiausio atradimo, Didžiojo slėpinio slenksčio, kuriam lemta pakeisti šio pasaulio veidą, būtent – kad sąmonė yra galia. Užburti šiuolaikinės mokslo aplinkos, kurioje mes gimėme ir iš kurios, atrodo, negalime išsisukti, manome, kad vienintelė mūsų viltis yra vis didesnė mašinų plėtra, kurios mus geriau matytų, geriau mus išgirstų, geriau suskaičiuotų, geriau paskirstytų. O iš tiesų pradžiai mums derėtų suvokti, jog mes patys galėtume veikti geriau, nei mūsų sukurti įrankiai, ir kad baisuokliams aparatams, mus smaugiantiems, yra lemta subyrėti taip pat greitai, kaip jie ir atsirado, su sąlyga, kad mes įsisavinsime tikrąją stiprybės svirtį ir nusileisime į savo širdis nuosekliai ir griežtai, kaip tyrėjai, turintys aiškų protą.

Tuomet galėtume pasiekti supratimą, kad mūsų ryškusis XX amžius psichologijos prasme yra akmens amžius, kad, nepaisant visų mūsų mokslų, mes dar neįžengėme į tikrąjį gyvenimo mokslą ir nepriartėjome prie tikrojo pasaulio ir savęs įvaldymo ir kad priešais mus gali išsiskleisti toks tobulumo, darnos ir grožio akiratis, palyginti su kuriuo, mūsų patys nuostabiausi atradimai yra tarsi grubūs mokinio ruošiniai.

(…)

Aš tampu tuo, ką matau savyje. Aš galiu padaryti bet ką, kas mane įkvepia; Aš galiu tapti viskuo, ką manyje atskleidžia mintis. Tai turėtų būti nepajudinamas žmogaus tikėjimas savimi, nes Deivas pasilieka jame.

Šri Aurobindo kalbėjo, kad „Jis“ – yra viskas: deivai, velniai, žmonės, žemė, o ne vien dangūs, o visa jo patirtis veda į Materijos-Medžiagos svarbos atstatymą (reabilitavimą).

Per pastaruosius penkiasdešimt metų psichologija užsiima tik tuo, kad atgaivina demonus žmoguje; turbūt kito šimtmečio užduotis, kaip tikėjo Andrė Malro, bus „iš naujo bendrinti (reintegruoti) deivus žmoguje“ arba, tiksliau, tariant Šri Aurobindo žodžiais, iš naujo bendrinti (reintegruoti) dvasią žmoguje ir medžiagoje bei sukurti „deiviškąjį gyvenimą žemėje“: „kito pasaulio dangūs yra puikūs ir nuostabūs, tačiau dangus tavyje yra daug didesnis ir nuostabesnis. Ir šie Edenai laukia deiviškojo darbininko“.

Pradėti šį darbą yra daugybė būdų – iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų turi savo požiūrį: vienam tai gali būti gražiai pagamintas daiktas ar gerai atliktas darbas, kitam tai gali būti pakylėta sąvoka, visa mąstymo (filosofinė) austuva (sistema), trečiam – deivirpos (muzikos) dermė, upės tėkmė, saulės šviesos atspindys jūros paviršiuje; visa tai yra Begalinio kvėpavimas. Bet tai tik trumpos akimirkos, o mes norime pastovumo. Šias neapčiuopiamas dabarties akimirkas lemia daugybė aplinkybių, kurių mes nesugebame suvaldyti, o mes ieškome to, ko nepavyktų iš mūsų atimti, kažko, nepriklausančio nuo sąlygų ir aplinkybių, – tam tikro mūsų viduje esančio lango, kuris kartą atidarytas daugiau niekada nebeužsidarytų.

Dėl to, kad sunku įvykdyti šias sąlygas čia, žemėje, mes kalbame apie „Dievą“, „dvasingumą“, apie Kristų ar Budą, ar apie visą didžiųjų tikybų įkūrėjų grandinę – ir visa tai yra būdas ieškoti pastovumo. Bet galbūt mes iš viso nesame religingi ar mistiški, o tiesiog pavargome nuo privalomų teiginių (dogmų), tikime Žeme ir įtartinai žiūrime į garsius žodžius. Galbūt mūsų atsieti (abstraktūs) ir įmantrūs samprotavimai taip pat mus pakankamai išvargino, ir viskas, ką mes norime padaryti, tai rasti savo mažąjį upelį, kuris įtekėtų į Begalybę.

Indijoje buvo vienas didis šventasis, kuris daugelį metų, prieš pasiekdamas tikrąją ramybę, uždavinėjo visiems, ką tik sutikdavo, tokį klausimą: „Ar matei Deivą? .. Ar matei Deivą? ..“ Ir kiekvieną kartą jis nueidavo nusivylęs ir piktas, nes žmonės pasakodavo jam visokias pasakas. O jis norėjo matyti. Galų gale, jis nebuvo kaltas dėl to, kad žmonės tiek daug melagingų dalykų susiejo su šituo žodžiu, kaip ir su daugeliu kitų. Kai pamatysime, galėsime apie tai kalbėti – bet greičiausiai liksime tylūs. Ne, mes nenorime savęs apgauti žodžiais; norime pradėti nuo to, ką turime, iš ten, kur esame, su nešvarumais, prilipusiais prie mūsų batų, ir mažu šviesos spinduliu iš tų geresnių dienų, nes toks yra paprastas mūsų tikėjimas. Tuomet matome, kad mus supantis pasaulis nėra toks didelis ir mes norėtume jį pakeisti, tačiau mes per daug nepatikliai vertiname visuotines priemones nuo visų negandų (panacėjas), visokius judėjimus, partijas ir teorijas. Štai todėl mes ir pradedame nuo artimiausio dalyko, nuo pat pradžių, tai yra, nuo savęs pačių; tai nėra daug, bet tai yra viskas, ką turime. Mes bandysime pakeisti šį mažą pasaulio gabaliuką, prieš eidami gelbėti kitus. Ir galbūt, galų gale, tai nėra tokia jau kvaila mintis, nes kas žino, galbūt tikrai savęs perkeitimas yra pats veiksmingiausias būdas pakeisti kitus?

(…)

Laisvė nuo medžiagos

Medžiaginis, apčiuopiamas lygmuo, kuris yra trečiasis po proto ir gyvybinio (vitalinio) lygmenų, svarbus dvasios įrankis mumyse, vaidina svarbų vaidmenį Šri Aurobindo jogoje, nes be jo neįmanomas deiviškasis gyvenimas Žemėje. Dabar aptarsime tik pirmines patirties dalis, būtent tas, kurias Šri Aurobindo patyrė savo jogos pradžioje. Tiesą sakant, kūno joga reikalauja daug labiau išvystytos sąmonės nei ta, apie kurią kalbėjome iki šiol, nes artėjant prie Medžiagos (Materijos) būtinos visos aukštesnės sąmonės jėgos: kuo žemiau nusileidžiame, tuo stipresnis pasipriešinimas. Medžiaga – tai milžiniškų dvasinių sunkumų vieta, bet taip pat tai yra ir Pergalės vieta. Tai yra Kūno joga nepatenka į mūsų gyvybinių ar protinių jėgų sritį, kūnui reikalinga supramentalioji joga, kurią aptarsime šiek tiek vėliau.

Laisvė nuo jausmų

Medžiaga yra pradinis mūsų atgajos (evoliucijos) taškas; materijoje-medžiagoje uždaryta sąmonė yra išlaisvinama ir kuo ji labiau atsiskiria nuo medžiagos, tuo labiau atgauna savo savarankiškumą, įtvirtina savo nepriklausomybę. Tai yra pirmasis žingsnis (bet ne paskutinis, kaip pamatysime). Tačiau visi mes esame visiškai priklausomi nuo kūno poreikių – norėdami išgyventi – ir jo organų – kad suvoktume pasaulį; mes labai ir teisėtai didžiuojamės savo mašinomis, tačiau kai mūsų pačių automobiliui atsitinka nedidelis galvos skausmas, viskas aplink griūva, o kai visi mūsų telegrafai, telefonai, televizoriai ir kt. atsisako mums tarnauti, mes nebegalime žinoti, kas vyksta už kaimyno durų, o mūsų žvilgsnis siekia tik iki gatvės galo. Mes esame hipercivilizuoti padarai, o savo kūno būklės atžvilgiu mes nesame geresni už urvinį žmogų. Matyt, mūsų mašinos nėra vyravimo, o greičiau bauginantis bejėgiškumo simbolis. Kalti yra tiek materialistai, kurie netiki vidinės dvasios galia, tiek tie, kurie vadovaujasi dvasiniais mokymais, tačiau netiki medžiagiška tikrove. Tačiau šis bejėgiškumas nėra nepataisomas, nes jis daugiausia grindžiamas mūsų įsitikinimu, kad esame bejėgiai; mes šiek tiek primename žmogų, kuris, paveldėjęs pora ramentų iš savo protėvių, prarado tikėjimą savo kojomis. Svarbiausia yra tikėti mūsų pačių sąmone, nes ji turi ne tik kojas, bet ir šimtus akių, rankų ir net sparnus.

Mūsų atgajos (evoliucijos) metu į medžiagą pasinėrusi sąmonė įprato priklausyti nuo kai kurių išorinių organų ir čiuptuvų antenų, suvokiančių pasaulį, ir kadangi jie buvo mūsų gauti anksčiau, nei supratome, kad jie turi Šeimininką, mes, kaip vaikai, padarėme išvadą, kad šios antenos ir sukuria Šeimininką, kad be antenų negali būti Šeimininko, negali būti pasaulio suvokimo. Bet tai regimybė (iliuzija). Mūsų priklausomybė nuo juslių yra tik įprotis, kuris, nors ir buvo kuriamas tūkstančius metų, vis dėlto nėra labiau neišvengiamas nei akmeniniai senovės žmogaus įrankiai: būtų sveika, jei žmogus galėtų įtikinti išlaisvinti save iš medžiagiškumo vyravimo, su kuriuo jis sutiko – taip gautų jutimo organų teikiamas tiesiogines žinias be pačių jutimų pagalbos. Galime matyti ir jausti per žemynus taip, tarsi nebūtų atstumų, nes atstumas yra kliūtis tik kūnui ir jo organams, bet ne sąmonei, kuri per sekundę gali patekti ten, kur norėtų, su sąlyga, kad ji išmoko išplėsti save: tikrai yra kitokia, ryškesnė erdvė, kurioje viename blykstelėjime viskas esti kartu.

Gal skaitytojas čia laukia kažkokio aiškiaregystės ir visagalybės „recepto“, tačiau kiekviename recepte yra tam tikras dirbtinumo (mechaniškumo) pobūdis, dėl to mes tuos dalykus ir mėgstame. Iš tiesų, hatha joga gali būti labai veiksminga tuo pačiu, kaip ir daugelis kitų jogos pratimų, pavyzdžiui, susikaupimas prie degančios žvakės (trataka), įvairių „nepriekaištingų“ dietų prisilaikymas, deramu būdu atliekami kvėpavimo pratimai, įskaitant kvėpavimo sulaikymo pratimus (pranajama). Viskas yra naudinga, viskas gali būti naudinga. Bet visi šie pratimai reikalauja daug laiko, o jų galimybės yra ribotos; be to, šių pratimų naudingumas tampa abejotinas – kartais jie tampa tiesiog pavojingi, kai juos atlieka nepakankamai pasirengę ar įgudę žmonės: maža turėti norą įvaldyti jėgą – kai jūs tai gaunate, „mašina“ neturėtų sugriūti; nepakanka „pamatyti“ – turime suprasti ir tai, ką matome. Iš esmės, mūsų kelionė būtų daug lengvesnė, jei suprastume, kad ne kas kita, kaip sąmonė naudoja visus šiuos būdus ir pratimus bei dirba per juos. Todėl, jei mes kreipsimės tiesiai į sąmonę, mes tuoj pat pačiupsime pagrindinį dalyką, – pridėjus dar ir tą jos pranašumą, kad sąmonė neklaidina. Net jei visą parankinę sąmonės medžiagą sudarytų vienas žalios medienos gabalas, tai ją paverstų stebuklinga lazda. Ir tai nebūtų nei paties medžio gabalo, nei jo pavertimo būdo nuopelnai. Sąmonei nėra tamsių vietų. Visa šios sąmonės atgajos būtovė (evoliucijos istorija) yra to patvirtinimas.

Integralinės jogos ieškotojo kūno darbas savaimingai seka paskui jo proto ir gyvybinio (vitalinio) kūnų darbą. Patogumui mes aprašome įvairius kūrinijos lygius paeiliui vienas po kito, tačiau jie vystosi kartu, ir bet kokia pergalė, bet koks atradimas bet kuriame iš lygių turi įtakos visų kitų lygių būklei. Šiame darbe sukuriant proto tylėjimą, galime pastebėti, kad norint nusiraminti yra ne vienas, o du psichiniai lygiai: mąstantis protas, užtikrinantis įprastą mūsų samprotavimo vyksmą, ir gyvybinis (vitalinis) protas, pateisinantis mūsų norus, pojūčius ir ketinimus. Tačiau be jų yra ir kūno protas, kuris sukelia daug daugiau rūpesčių, o jo sutramdymas yra pagrindinė sąlyga įvaldant kūną, kaip ir mąstymo bei gyvybinio protų įvaldymas yra pagrindinė psichinio ir gyvybinio lygmenų įvaldymo sąlyga. Susidaro įspūdis, kad protas Integralinėje jogoje yra pagrindinis mūsų atpirkimo ožys: mes jį persekiojame visur; tiesa, turime pagerbti jį už tai, kad jis buvo pagrindinis mūsų padėjėjas mūsų atgajos (evoliucijos) vyksme, ir iki šiol daugeliui jis išlieka nepakeičiamu įrankiu, tačiau visi pagalbininkai, nesvarbu, kokią aukštą ar net deivišką būklę jie beturėtų, galų gale tampa kliūtimi mūsų kelyje, nes jų tikslas yra padėti mums žengti tik vieną žingsnį, o mes turime žengti jų daug ir įsisavinti daug tiesų. Jei mes galėtume išplėsti šį dalyką visai savo vertybių austuvai ir nepadarytume jokių išimčių net aukščiausiam tikslui (idealui), kuris mus įkvepia šiuo metu, greitai žengtume atgajos keliu.

Kūno protas yra pats bukiausias iš visų įmanomų, tai yra pradžia (rudimentas), išsaugota nuo pirmojo Proto pasirodymo Materijoje-medžiagoje laikų. Tai mažiukas protukas, užsispyręs, kupinas baimės, ribotas ir sustingęs (konservatyvus) (tokia buvo jo paskirtis atgajoje) protas, verčiantis mus dešimt kartų tikrinti, ar uždarėme duris, kai mes ir taip puikiai žinome, kad uždarėme, jis labai išsigąsta, kai atsitinka koks menkiausias įbrėžimas ir tada jis aptinka baisiausias ligas, kai kūne bent šiek tiek kažkas negerai; jo abejojantis ir nepatiklus požiūris į kažką naujo yra nepalenkiamas, ir kai jis turi ką nors pakeisti savo kasdienybėje, jis prikuria daugybę įvairiausių bėdų bėdelių – jis mumyse be galo kartoja tą patį, ką visada burba niūriai atrodanti sena tarnaitė. Anksčiau ar vėliau mes visi su juo susipažįstame ir keikiame ar išjuokiame dėl jo patiriamus sunkumus, tačiau nepaisant to, jis ir toliau gyvena mumyse, nuolat kažką burbėdamas; tik mūsų kasdienio skubėjimo triukšmas neleidžia mums jo pajausti. Kai nuraminsime mąstymą ir gyvybinį protą, galėsime aptikti jo buvimą ir suvokti, koks jis lipnus. Mes net negalime sveikai su juo bendrauti, jis toks kvailas. Ir vis dėlto mes turėsime tai padaryti, nes kaip mąstantis protas neleidžia išplėsti mūsų psichinės sąmonės, kaip ir gyvybinis protas neleidžia apjungti mūsų gyvybinės sąmonės, taip ir kūno protas nutiesia aukščiausią sieną mūsų kūno sąmonės išsiplėtimo kelyje, kuris yra visos medžiaginės galios įvaldymo pagrindas. Be to, kūno protas iškraipo viską, kas pasiekia mus (bendraujant su žmonėmis ir apskritai su išoriniu pasauliu), ir pritraukia visokias bėdas; dažnai pamirštame, kad kai tik galvojame apie ką nors, tą pat akimirką (dažniausiai nesąmoningai) susiliečiame su visais virpesiais, kuriuos skleidžia šis daiktas ar asmuo, ir su visomis tomis pasekmėmis, kurias šie virpesiai sukelia. Ir kadangi kūno protas visada kažko bijo, jis nuolat mūsų akivaizdoje vaizduoja baisiausias galimybes ir taip palaiko mūsų ryšį su jomis. Jis visada tikisi blogiausio. Šis apsėdimas neturi reikšmės įprastame gyvenime, kai kūno proto veikla skęsta bendrame proto veiklos triukšme ir mes esame apsaugoti paties mūsų jautrumo trūkumu, tačiau kai nuolatos dirbame, siekdami sukurti skaidrumą savyje ir sustiprinti savo jautrumą, kūno proto iškraipymai gali tapti labai rimta kliūtimi mūsų kelyje.

Psichinis, gyvybinis ir kūno skaidrumas yra dvigubos rūšies nepriklausomybės raktai. Pirma yra nepriklausomybė nuo pojūčių: kadangi sąmonė-jėga nebėra išskaidyta visuose mūsų būties lygiuose, o apjungta į spindulį, kurį galima valdyti savo ketinimu, galime jį atsieti nuo bet kurio taško – šalčio, bado, skausmo ir pan. Antra yra nepriklausomybė nuo juslių: kadangi sąmonės jėga dabar yra laisva, o ne panardinta į mūsų protinę, gyvybinę ir kūno veiklą, ji gali išsiplėsti už kūno sandaros ribų ir susiliesti su daiktais, būtybėmis ir tolimais įvykiais per tam tikrą vidinį atspindį (projekciją). Paprastai, norėdami matyti iš tolo, erdvėje ar laike, norėdami išsilaisvinti iš pojūčių, kylančių iš išorės, turime patekti į miego ar hipnozės būseną, tačiau šie pirmykščiai, lėkšti ir gremėzdiški būdai yra visiškai nereikalingi, kai nustatoma proto tyla, ir mes sugebame valdyti savo sąmonę. Sąmonė yra vienintelis organas. Ji jaučia, mato ir girdi.

Miegas ir hipnozė yra pačios paprasčiausios išsivadavimo priemonės iš paviršinio proto apvalkalo. Ir tai visiškai suprantama: kol mumyse viešpatauja mūsų troškimų ir baimių triukšmas, mes tegalime pamatyti ar išgirsti begalinius šių norų ir baimių iškraipymus ir atspindžius. Kaip tampa visuomiais nuraminti protas ir gyvybinis pradas, taip savaime tampa visuomiu (universaliu) ir nuskaidrėjęs kūno protas. Mūsų kalėjimo prižiūrėtojai esame mes patys, o už mūsų kalėjimo vartų laukia visas didelis ir neaprėpiamas pasaulis – mums tereikia sutikti, kad sunaikintume tuos mus prirakinančius savo menkų pastatų skraistus. Prie sąmonės gebėjimo plėstis reikia pridėti gebėjimą susikaupti, kad išsiplėtusi sąmonė galėtų tyliai ir ramiai susitelkti į norimą daiktą ir tapti šiuo daiktu. Tačiau susikaupimas ir išsiplėtimas yra savaiminės vidinės tylos pasekmės. Šioje vidinėje tyloje sąmonė mato.

Laisvė nuo ligų

Išsilaisvinę nuo mąstančio proto įtampos ir šurmulio, nuo vidinio smurto, nerimo ir begalinių gyvybinio proto reikalavimų, nuo kūno proto nuobodulio ir baimių, mes pradedame suprasti, koks yra šis kūnas, nesekinamas visų šių ydų, mes pradedame jį vertinti ir atrandame, kad tai yra nuostabus įrankis – judrus, ištvermingas, pilnas neišsenkančio geranoriškumo. Iš visų įrankių jis yra mažiausiai suprastas ir su juo blogiausiai elgiamasi. Atgavus pirminį visuminės būtybės grynumą, galima pamatyti, kad kūnas niekada neserga, o tik nusidėvi; tačiau net šis kūno nusinešiojimas neatrodo neišvengiamas, kaip paaiškės, mokantis supramentalios jogos. Tai ne kūnas serga, tai sąmonė silpsta.

Užsiimdami joga mes pastebime, kad kaskart susirgus ar tapus „nelaimingo atsitikimo“ auka, tai visada būna sąmoningumo stoka, neteisingas požiūris ar psichinė betvarkė. Šie pastebėjimai darosi vis labiau įdomūs: vos pradėjus eiti jogos keliu, kažkas mumyse tampa budrus, nuolat nurodydamas mums klaidas ir, be to, aiškiai parodydamas tikrąją visko, kas su mumis nutinka, priežastį, tarsi „kas kažkas“ rimtai įvertino mūsų ieškojimus. Žodžiu, viskas pasirodo prieš mus lyg ryškioje dienos šviesoje. Ir vis dažniau – ir kartais su nuostaba – mes pastebime griežtą mūsų vidinės būsenos ir išorinių aplinkybių (pavyzdžiui, ligų ar „nelaimingų atsitikimų“) ryšį, tarsi gyvenimas atsiskleistų ne iš išorės, bet iš vidaus, tarsi iš vidaus. Lyg mūsų vidus apspręstų išorę, iki pačių nereikšmingiausių aplinkybių – iš tikrųjų jau nieko nereikšmingo nėra, visa kasdienybė mums pasirodo persipinančiais ženklais, kurie tik laukia, kad juos įmintume. Viskas yra susipynę, visas pasaulis yra stebuklas. Manyti, kad gyventi dvasinį gyvenimą reiškia turėti regėjimą ir suvokti įvairius antgamtinius reiškinius, yra vaikiška: Deiviškumas yra arčiau mūsų, nei mes manome, šis „stebuklas“ yra daug mažiau pakylėtai iškilmingas, tačiau jis yra gilesnis ir išsamesnis nei visi šie primityvūs proto svaičiojimai. Kai atpažįstame vieną iš tų nepastebimųjų ženklų, kurie praeina prieš mūsų akis, arba išskiriame vos pastebimą ryšį, kuris užima viską šiame pasaulyje, mes esame arčiau didžiojo Stebuklo, nei dangaus mana būtų nusileidusi ant mūsų. Nes Stebuklas tikriausiai yra tai, kad Deiviškasis pradas taip pat yra gamtos dalis. Bet mes nemokame matyti.

Taigi ieškotojas dabar tampa liudytoju, kaip gyvenimo srautas keičia savo kryptį, teka iš vidaus (akivaizdu, kai psichikos Šeimininkas ištrūko iš savojo kalėjimo). Jis išmoksta atskirti kasdienio gyvenimo ženklus ir mato, kad jo vidinė padėtis turi galią kurti išorines aplinkybes, vedančias į gėrį ar į blogį; kai ieškantis asmuo yra darnos būsenoje ir jo veiksmai atitinka giliausią jo būties tiesą, atrodo, kad niekas negali jam prieštarauti, net visi „neįmanomi“ dalykai ištirpsta, tarsi kitas įstatymas būtų pakeitęs „prigimtinį“ įstatymą (iš tikrųjų tai tikroji „prigimtis“, kuri gimsta iš už protinių ir gyvybinių nešvarumų) ir jis pradeda mėgautis karališka laisve; tačiau kai betvarkė yra protinio ar gyvybinio pobūdžio, ieškotojas suvokia, kad ši netvarka nenugalimai pritraukia neigiamas išorines aplinkybes, nelaimingą atsitikimą ar ligą. Priežastis paprasta: kai mūsų viduje kažkas negerai, mūsų siunčiamas virpesys savaime pritraukia visus kitus to paties tipo virpesius ir tiesiogiai juos traukia, ir tai vyksta visais mūsų būties lygmenimis; tuomet visur išplinta netvarka, kuri pažeidžia visas išorines gyvenimo aplinkybes ir iš tikrųjų viską sunaikina. Be to, kad ši neigiama vidinė būsena sukelia netvarką, ji susilpnina „paviršinio sąmoningumo“ apsauginį apvalkalą, apie kurį kalbėjome aukščiau, tai yra, mūsų nebesaugo tam tikra virpesių įtampa, bet esame visiškai atviri, pažeidžiami ir nieko negalima padaryti dėl mūsų apsauginio apvalkalo spragų, o vyrauja sutrikimo virpesiai, betvarkė-chaosas; be to, jis gali net visiškai suskaidyti šį apvalkalą – ir tada į mus gali patekti bet kas. Taip pat reikėtų atsiminti, kad neigiama vidinė būsena yra užkrečiama: bendravimas su tam tikrais žmonėmis visada linkęs sukelti tiek nelaimingus atsitikimus, tiek painiavą, sumaištį.

Po dešimt, šimtą kartų turėsime tą patį patyrimą – ir tai gali būti bet kas – nuo paprasto peršalimo iki rimto nelaimingo atsitikimo – kol pagaliau suprasime, kad nei mūsų asmenybė, nei vadinamasis atsitiktinumas tiems dalykams neturi jokios įtakos ir kad joks vaistas mums nepadės, o vaistas yra tik toks – dera atkurti tikrąją mūsų būseną, vidinę dermę, kitaip tariant, – sąmonę. Jei ieškotojas būtų sąmoningas, jis galėtų gyventi epidemijos sūkuryje, gerti visus Gango nešvarumus, jei to panorėtų; niekas jo nepaveiktų, nes kas galėtų sutrikdyti, paliesti Atbudusį Šeimininką? Mes atradome ir sugebėjome išskirti bakterijas ir virusus, tačiau nesupratome, kad jie yra tik išoriniai laidininkai; liga yra ne virusai, o ta galia, kuri už jų slypi ir juos panaudoja; jei mes būtume apsivalę, skaidrūs, jokie pasaulio virusai nieko negalėtų su mumis padaryti, nes mūsų vidinė jėga būtų stipresnė už jų jėgas, arba, kitaip tariant, mūsų būties virpesių dažnis būtų toks aukštas, kad joks žemesnis virpesys negalėtų prasiskverbti į mus. Panašus gali patekti tik į panašų.

Galbūt ir vėžys bus išgydomas ir išnyks nuo žemės paviršiaus lygiai taip pat, kaip išnyko Viduramžių ligos, tačiau tai neišnaikins ligos galių, kurios, sunaikinus dabartinį ginklą, tiesiog pradės naudoti ką nors kitą – kitą tarpininką, kitokius virusus. Mūsų gydymas paveikia tik šių reiškinių paviršių, o ne jų šaltinį. Vienintelė liga yra sąmonės stoka. Vėlesniais laikotarpiais, kai mumyse bus tvirtai įsišaknijusi vidinė tyla ir mes sugebėsime suvokti psichinius ir gyvybinius virpesius mūsų išorinės sąmonės pakraščiuose, galėsime vienodai jausti ligos virpesius ir pašalinti juos, kol jie nepateko pas mus: „jei jūs žinote apie šį paviršinį „aš“ (environmental self of yours), – rašė Šri Aurobindas mokiniui, – galėsite pagauti mintį, aistrą, pasiūlymą ar ligos galią ir užkirsti kelią jų įsiveržimui.“

SA-P07.		Seated, writing (?1915-1918)

Yra dviejų rūšių ligos, kurias verta ypač paminėti: jos nėra tiesiogiai susijusios su mūsų klaidomis. Tai yra ligos, kurias sukelia pasąmonės pasipriešinimas (jas aptarsime vėliau, kai apsvarstysime pasąmonės valymą), ir ligos, kurios gali būti vadinamos „jogiškomis“ ir kurios atsiranda iš skirtumų, kylančių dėl aukštesnio mūsų sąmonės ir žemesnio mūsų kūno sąmonės išsivystymo lygmenų. Pavyzdžiui, mūsų psichinė ar gyvybinė sąmonė gali smarkiai išsiplėsti ir įgyti naują dažnį, o kūno sąmonė išlieka tokia pati, tarp senųjų virpesių, ir negali pakęsti šio vis augančio dažnio. Tai veda prie pažeidimų, kurie gali sukelti ligą ne dėl kokio nors išorinio tarpininko – viruso ar mikrobo įsiveržimo, bet dėl to, kad nutrūksta normalus vidinis mūsų būties dalių santykis; šios rūšies ligos gali būti alergijos, koloidiniai kraujo sutrikimai, psichiniai sutrikimai ir nervų sistemos sutrikimai. Taigi, mes kalbame apie medžiagos jautrumo aukštesnėms sąmonės skvarmoms dalyką, kuris yra vienas iš pagrindinių Supramentalios jogos klausimų. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl Šri Aurobindo ir Motina taip reikalavo plėtoti savo medžiaginį pagrindą kūnui. Galbūt kūnas nėra toks svarbus, kad pasinertų į palaimą ar pakiltų tiesiai į Vienį, tačiau be jo mes negalėsime nuleisti Dvasios įtampos ir pilnatvės į mūsų „žemutinę“ karalystę – psichiniame, gyvybiniame ir medžiagiškame – lygmenyse ir ten gyventi deiviškąjį gyvenimą.

Laisvė nuo kūno

Atradusi neišsenkantį didžiosios gyvenimo Galios Šaltinį, sąmonė gali tapti nepriklausoma nuo juslių, nuo ligų ir didžiąja dalimi nuo maisto ir miego. Ji gali tapti nepriklausoma net nuo kūno. Kai sąmonės-jėgos srautas mumyse įgyja pakankamą asmeniškumą, pastebime, kad jas galima pašalinti ne tik iš juslių ir jutimo reiškinių, bet ir iš kūno. Mes pastebime – iš pradžių tik meditavimuose, kurie yra pirmoji pratybų sritis, jog prieš ateinant savaiminiam meistriškumui, sąmonės jėga tampa neįprastai vienalytė ir glaudi. Išlaisvinus ją iš proto ir gyvybiškumo, ji palaipsniui atsiskiria nuo kūno ūžesio, kūnas tampa labai ramus, nejudrus, tarsi skaidri ir nesvari masė, neužimanti jokios vietos – kažkas, ko beveik nebūtų. Kvėpavimas tampa nepastebimas, o širdies plakimas darosi vis silpnesnis; tada staigus, staigus išsilaisvinimas ir mes atsiduriame „kažkur kitoje vietoje“, už kūno ribų. Tai, kas ypatinga [užsienio] kalba yra vadinama „eksteriorizacija“.

Šių „kitų vietų“ yra daugybė rūšių – tiek, kiek yra sąmonės lygmenų; mes galime pereiti į skirtingus lygius, priklausomai nuo to, kur sutelkiame savo sąmonę (jau kalbėjome apie visuotinį Protą ir visuotinį gyvybiškumą), tačiau tuo pat metu artimiausias mums, besiribojantis su mūsų pasauliu ir labai į jį panašus, besiskiriantis tiktai aukštesniu dažniu [įtampa] yra tai, ką Šri Aurobindas vadina subtiliu medžiagos lygmeniu. Šios žinios yra senos kaip pasaulis ir nėra vien būdingas Šri Aurobindo jogos bruožas, tačiau jos yra bendrinė mūsų tobulėjimo dalis, paruošianti mus tai dienai, kai paliksime savo kūną ilgesniam laikui ir eisime į būseną, kurią dėl savo neišmanymo žmonės vadina mirtimi. Norėdami išsiaiškinti šią temą, pereikime prie vieno mokinio pasakojimo – jaunuolio, kuris apibūdino savo išgyvenimus spindulingame (subtiliame) medžiagos lygmenyje, kai pirmą kartą paliko savo kūną: „Aš gulėjau susitelkęs, išsitempęs ant kušetės ir netikėtai atsidūriau savo draugo namuose. Jis muzikavo su kitais savo bičiuliais. Aš viską mačiau labai aiškiai, net labiau nei įprastame pasaulyje ir labai greitai ir netrukdomai galėjau judėti iš vienos vietos į kitą. Šiek tiek pasilikau ten, stebėjau, kas vyksta, ir net bandžiau patraukti jų dėmesį, bet jie to nepastebėjo. Tada staiga kažkas mane pastūmėjo, kažkoks potraukis: „man laikas grįžti“. Tada atsirado gerklės skausmo pojūtis. Pamenu, tam, kad išeičiau iš kambario, kuriame nebuvo jokių išėjimų, išskyrus nedidelę skylę lubose, mano pavidalas pradėjo lyg išgaruoti (aš vis tik turėjau pavidalą – bet ne medžiagišką, tačiau labiau spindulingą, skaidresnį), ir aš išėjau iš kambario, lyg dūmai pro atvirą langą. Tada aš vėl atsidūriau savo kambaryje, prie savo kūno; mano kaklas buvo neįprastai sulenktas, galva gulėjo ant pagalvės nepatogioje padėtyje ir aš sunkiai kvėpavau. Bandžiau sugrįžti į kūną, bet negalėjau. Bandžiau įeiti pro kojas, tačiau kiekvieną kartą kelių srityje nuslysdavau atgal. Tai pakartojau du ar tris kartus: sąmonė pakildavo, o paskui vėl atšokdavo kaip spyruoklė. Aš pagalvojau: „Jei man pavyktų nuversti šią kėdutę (po kojomis turėjau nedidelę kėdutę), triukšmas mane pažadintų!“ Bet nieko neįvyko. O aš kvėpavau vis sunkiau ir sunkiau. Aš baisiai išsigandau. Staiga prisiminiau Motiną ir pašaukiau: „Motina! Motina! “ Ir staiga aš vėl atsidūriau savo kūne – pabudau ir pajutau, kad mano kaklas yra nutirpęs.“*

Taigi po daugelio „nelaisvės“ ir pabudimo rėdų (ciklų), po daugybės sukrėtimų, kurie verčia protą atsiminti save ir atsiverti, o paskui vėl uždaryti, kad augtų po apvalkalu, jis galiausiai įgauna visiškai išbaigtą asmenišką sandarą, sulaužo savo išorinį apvalkalą ir įtvirtina savo laisvę. Ši laisvė, rašo Šri Aurobindas, „taps tokiu savaiminiu visos būtybės santykiu su kūniška sandara, kad mes ją jausime lyg kažką išorinio ir atskirto, pavyzdžiui, kaip rūbą, kurį mes dėvime, arba įrankį, kuris yra mūsų rankose. Gal net pradėsime jausti, kad kūno tam tikra prasme ir nėra – yra tik tam tikra dalinė mūsų gyvybinės stiprybės ir mūsų proto išraiška. Šie išgyvenimai yra ženklas, kad protas artėja prie teisingos išvados kūno atžvilgiu, kad klaidingą kūno pojūčių įtvirtintą ir valdomą protinį požiūrį pakeičia tikrasis žiūros taškas, tikrasis daiktų matymas.“

Tikrasis žiūros taškas yra dalykų matymas, kaip juos mato Šeimininkas, psichė, Dvasia mumyse. Kiekvieną kartą susidurdami su neįveikiama kliūtimi, pajutę kažkokį apribojimą ar užtvarą, galime būti tikri, kad rytojaus pergalė yra susijusi su jais, nes jei nepajustume kliūties, negalėtume jos įveikti. Esame sukurti tam, kad viską įveiktume ir įgyvendintume visas svajones, nes tai yra mumyse esančios Dvasios svajonės. Pasaulyje, kuriame mus vis stipriau ir stipriau, tarsi geležiniu tinklu yra supančioję įvairiausi ryšiai, pagrindinė mūsų svajonė greičiausiai yra noras ištrūkti į laisvę, tapti laisvam nuo savo kūno ir nepriklausyti nuo jokių riboženklių. Ir tada, įgijus laisvę, mums nebereikės jokių pasų, mes nebepriklausysime jokiai valstybei ir mums nebereikės jokių vizų, mes būsime pasaulio piliečiai. Mes galėsime pagaliau pasidžiaugti įgyta nuostabia gyvenimo begalybe [largeur] ir laisve: „O, begalybė …“, – sako „Rig Veda“.

 

Satpremas. „Šri Aurobindas arba Sąmonės kelionė“.

Aurobindo_Mother

*Čia reiktų padaryti tris pastabas. Pirmiausia yra gana linksma, jog jaunas žmogus dėl patirties stokos bandė sugrįžti „per kojas“ – nenuostabu, kad jis patyrė tokius sunkumus. Kaip taisyklė, išeinama iš kūno ir į jį sugrįžtama yra per Širdies ašį. Taip pat galima išeiti ir per viršugalvį, tačiau kažin ar galima būtų patarti šitokį būdą. Visam palikdami savo kūnus (Indijoje tai vadinama „ikča mritju“ kas reiškia laisvanoriška mirtis) jogai paprastai išeina iš kūno per viršugalvį. Antras dalykas, dera pažymėti, kad išėjimo iš kūno metu kūnas atšąla, o kraujo judėjimas sumažėja iki mažiausio; šis kūno temperatūros sumažėjimas gali iššaukti netgi visišką katalepsiją su visais išoriniais mirties požymiais, priklausomai nuo to, kiek sąmonė yra nutolusi nuo medžiaginio lygmens. Tokiu būdu, mes galime šiuo pavydžiu įsitikinti,- kai išeina sąmonė, išeina ir jėga, todėl, kad tai – vienas ir tas pats. Kada mes nualpstame (prarandame sąmonę) sąmonė irgi išeina, nes ne kiekvieną įtampą mes galime ištverti, o kadangi mes nesukūrėme susivokimo tilto tarp įvairių mūsų esybės būsenų, tai šis priverstinis sąmonės pasitraukimas bus suvoktas kaip tuštuma. Ir paskutinė mūsų pastaba: mes matome, kai jaunasis mokinys prisiminė Mokytoją, t.y. Motiną, šiuo atveju to atsiminimo užteko, kad dingtų pasimetimas, iššauktas baimės, būtų atstatyta tvarka ir, pagaliau, kad būtų atliktas teisingas veiksmas ir jis sugrįžtų į kūną. Galvodamas apie Motiną, jis iš karto nustatė save teisingiems virpesiams, kurie viską ir sutvarkė. Toks yra, bendrais bruožais, vienas iš apsigynimo, Mokytojo pagalbos mokiniui būdų.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Parašykite komentarą