Šri Aurobindo: Aukštasis ir žemasis žinojimas

aurobindo Žinojimo Jogos esmė yra Tyrojo Sąmoningumo priėmimas, t.y. dieviškumo priėmimo būsenos atsiradimas. Jogas panyra į Tyrąją Sąmonę ir tampa josios įvaldytu, būdamas tapatus jai savo dieviškosios Tikrovės atspindėjime. Šis priėmimas yra ne koks nors atsietas dalykas, tolimas mūsų esamam gyvenimui, – šis priėmimas vyksta Jogo įprastame gyvenime. Šitaip vyksta Tyrojo Sąmoningumo priėmimas pasaulyje, priėmimas dieviškumo savo paties viduje, taip pat visuose daiktuose ir visose būtybėse. Tai reiškia vienybės su Sąmone priėmimą ir padedant visam tam, tapsmą vieniu su visuotinumu, su Visata ir visa kūrinija; priėmimą vidumi begalinės įvairovės vienovėje, – vienovės, o ne atskyrimo ir išskaidymo pagrindu.

Tai Sąmonės, kaip asmenybės ir kaip beasmeniškumo, priėmimas, Jos švarume, laisvame nuo savybių, bet tuo pačiu visose Jos savybėse, laike ir už laiko ribų, Jos veikime ir Jos tyloje, baigtinėje ir begalinėje. Tai reiškia priėmimą ne tik Jos švariąjame aš, bet ir visuose aš; ne tik Esu, bet ir Gamtoje; ne tik dvasioje, bet ir viršprote, prote, gyvenime ir kūne. Jos priėmimą tuo pat metu ir visame kame – dvasia, protu, gyvybine ir medžiagine sąmone. Ir visa, kas paminėta, taip pat turi būti Jos priimta, – taip, kad visas mūsų buvimas būtų vienovėje su Tyruoju Sąmoningumu – Jo veikiama ir nukreipiama pilnatve. Kadangi Sąmonė yra vienovė, mūsų medžiaginei sąmonei tai reiškia vienovę su siela ir daiktinės Visatos prigimtimi; mūsų gyvenimui – vienovę su visu likusiu gyvenimu; mūsų protui – vienovę su Visatos protu; mūsų dvasiai – susitapatinimą su visuotine dvasia. Tai – vienijimosi su Sąmone būsena absoliute ir Jos atradimas visuose reiškiniuose.

Visų antra, – tai yra tapsmas tyru savo buvime ir dievišku prigimtyje. Dieviškumas yra Sat-čit-ananda (žinojimas-sąmonė-palaima), todėl mūsų buvimas yra pakylėtas iki tyrojo buvimo, mūsų sąmonė iki – tyrosios sąmonės, mūsų agna – iki tyrosios agnos, mūsų džiaugsmas – iki tyrojo buvimo džiaugsmo.

Klausimas yra ne tik kad pakylėtume save iki šio buvimo lygmens, bet ir kad išsiplėstume jame, įsilietume į jį visu savo paprasčiausiu buvimu, nes ši būsena turi būti atrasta visuose mūsų buvimo lygiuose ir visose mūsų esybės dalyse, – taip, kad mūsų protinis ir gyvybinis bei medžiaginis gyvenimas visiškai ir pilnai užsipildytų Tyrojo Sąmoningumo prigimtimi. Mintijantis protas turėtų virsti tyrojo žinojimo valios žaidimu, mūsų protinės sielos gyvenimas – tyrosios meilės ir džiaugsmo žaidimu, mūsų gyvybingumas – tyrojo gyvenimo žaidimu, mūsų medžiaginis buvimas – skvarma tyrąjai medžiagai skleistis. Šis Tyrosios Sąmonės virsmas turėtų būti pasiektas, kaip mūsų atsivėrimo dieviškąjam Žinojimui ir dieviškajai Anandai/Meilei savo Pilnatvėje, kaip mūsų pakylėtumo į Žinojimą ir Meilę bei nuolatinio buvimo juose išdavos.

Nors mes ir gyvename medžiaginio pasaulio lygmenyje, įprastame ir į įšorės reiškinius nukreiptame gyvenime, protas ir siela yra pasinėrę bei užsiėmę medžiaginio gyvenimo užsiėmimais, tačiau ši mūsų gyvenimo kryptis išorėn nėra griežtai apribota. Įmanoma savo vidinę sąmonę pakylėti iš vieno Dvasios ir Medžiagos (Purušos ir Prakriti) santykių lygio į kitą, ir netgi pavirsti iš protinės būtybės, kurioje vyrauja daiktinė siela ir prigimtis – į būtybę, kurioje vyrautų pažinimo arba palaimos prigimtis. Vidinio gyvenimo pakylėjimo pagalba mes galėtume perkeisti visą mūsų išorinį gyvenimą ir vietoje to, kuriame vyrauja daiktiškumas, mes įgytume gyvenimą, kuriame pirmenybė būtų skiriama dvasiai, su visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis. Gyvenimą, kuriamą pagal buvimo švarumą, su nesibaigiančios sąmonės suvokimu galutinėje Tyrojo Sąmoningumo agnoje, dieviškajame džiaugsme ir dvasios palaimoje.

Toks yra tikslingumas: peržvelgėme Jogos būdo esmę. Ir dar mums reikia glaustai prisiliesti prie vienos šio klausimo pusės, kuri dar nebuvo apibūdinta. Integralinės (Bendrinės) Jogos austuvoje (sistemoje) pagrindine ašimi turi būti viso gyvenimo priėmimas, kaip Jogos dalis. Tačiau šios čia pateiktos žinios, atrodo ne taip, kaip mes paprastai suprantame gyvenimą. Jos mums atrodo lyg žinios už įprasto gyvenimo ribų.

Yra dvejos žinių rūšys: pirmoji rūšis yra toji, kuri ieško, mėgina suprasti matomus tik grynai išorinius būties pasireiškimus. Ir antroji – tai žinios, kurios veržiasi suprasti būties tiesą iš vidaus, jų šaltinyje ir jų tikrovėje dvasinės saviraiškos keliu.

Paprastai, tarp jų yra daroma aštri atskirtis ir tikimasi, jog kai mes prieiname prie aukštojo žinojimo, Tyrojo Sąmoningumo pažinimo, tuomet tas kitas, žemiškasis/pasaulietinis žinojimas, mūsų daugiau nebedomina, jis neturi prasmės ir mūsų neliečia. Bet iš tikrųjų abi šios žinių rūšys yra vieno reiškinio/medalio pusės, į kurį mes ir veržiamės. Visos žinios yra be išimties žinios apie Dievą, be jokių tarpininkų, per Prigimtį/Gamtą ir jos darbus. Pradžioje žmonija privalėtų ieškoti šių žinių per išorinį gyvenimą, nes iki tol, kol protas nebus išvystytas iki reikiamo lygmens, dvasinės žinios tikrovėje bus neįmanomos, ir atitinkamai šiam dvasinio žinojimo išsivystymui galimybės minėtam priėmimui tampa pilnesnėmis ir turtingesnėmis.

Mokslas, menas, filosofija, etika, psichologija, žinios apie žmogų ir jo praeitį, pats veikimas – visa tai yra priemonės, kurių pagalba mes ateiname į Dievo darbų ir kūrinių Gamtoje ir gyvenime pažinimą. Iš pradžių gamtos ir gyvybės sukūrimas pagauna ir užburia mus, bet pagal tai, kaip mes einame vis gilyn ir gilyn ir įgyjam vis plačiau aprėpiantį žvilgsnį ir patirtį, šie patyrimai mus anksčiau ar vėliau pastato veidu į veidą su Dievu. Įvairios mokslo šakos, įskaitant ir fizikos mokslą, nežiūrint visų jų vystymosi apribojimų, galų gale turėtų pasiekti begalybės, visuotinumo, dvasios dieviškojo proto ir valios suvokimą daiktinėje Visatoje. Dar lengviau prie šito veda psichikos tyrinėjimai, kurie turi reikalų su aukštesniais ir subtilesniais lygmenimis ir mūsų būties jėgomis, nustatančiais ryšius su esmėmis ir reiškiniais iš kitų pasaulių, nematomais ir nejuntamais mūsų kūno organais, tačiau kurių buvimas yra patvirtinamas mūsų jautriuoju protu ir pojūčiais.

Menas veda į tą patį. Grožiui jautrus žmogus, užpildytas Gamtos, giliai pasinėręs į gamtą per jausmus grožiui, galų gale turi prieiti prie dvasinių jausmų ir priimti ne tik begalinį gyvenimą, bet ir begalinį buvimą jame. Užpildytas ir pasinėręs gyvenimo grožin, žmogus galiausiai prieina prie dieviškumo, visuotinumo ir dvasingumo žmonijoje pajautos. Filosofija besidominti daiktų esmėmis turi pasiekti pagrindinę Esmę, visų šių esmių Esmę ir ištyrinėti jos prigimtį, priemones ir veikimo būdus. Pagaliau šitaip etika pasiekia gėrio dėsnį, kuris pats siekia Dieviškojo dėsnio, priklausydamas nuo būties dėsnio Valdovo prigimties.

Psichologija veda į gyvų būtybių proto ir sielos pažinimą tam, kad suvoktume vieną sielą ir protą visuose daiktuose ir būtybėse. Istorija ir mokslas apie žmogų, kaip ir Gamtos istorija, veda į amžinosios ir visuotinės Agnos ir Buvimo suvokimą, kurios mintys ir valia veikia per Visatos ir žmogaus atgają. Šis skvarbumas verčia mus kurti ryšius su Dieviškąja Galia, ir pasireiškiančia per mūsų veiksmus. Protas padeda suvokti ir suprasti, jausmai – jausti, norėti ir gerbti, o valia nukreipia save į tarnavimą Dieviškumui, be kurio Gamta ir Žmogus negalėtų gyvuoti ir judėti, ir tai vyksta tik padedant sąmoningumui, su kurio vienintelio pagalba galime priartėti prie mūsų aukščiausiųjų galimybių.

Ir būtent šiuo metu pasirodo Joga. Jos poveikis prasideda nuo sukauptų žinių, jausmų, ir veiksmų panaudojimo tam, kad Tyrasis Sąmoningumas būtų priimtas. Nes Joga yra sąmoningas ir pilnatvės kupinas veržimąsis į vienybę su Tyruoju Sąmoningumu, palyginti su kuriuo visas kitas veržimąsis atrodo tik kaip nemokšiškumas ir nesąmoningumas. Pradžioje Jogas atskiria save ateinančių iš žemesniojo žinojimo veikimo ir būdų. Jei žemesnysis žinojimas priartėja prie Tyrojo Sąmoningumo netiesiogiai, o per išorinį veikimą, jis niekuomet neįžengia į slaptąją šventovę. Joga kviečia mus tenai per vidinį pasaulį ir pasiekia Jį tiesiogiai: kol kažkas siekia pažinimo per protą ir susipažįsta su dieviškumu pro uždangą, Jogas siekia suvokimo per tiesioginį patyrimą , peržengdamas uždangą ir pamatydamas pilną vaizdinį. Kur žengiantysis pirmuoju būdu tik nujaučia Tyrosios Sąmonės buvimą ir įtaką, Jogas įžengia į šį patyrimą tiesiogiai ir esti dabartyje, pripildydamas save jos įtaka. Kur pirmuoju būdu žengiantysis tik nujaučia jos veiksmus ir per juos įgauna truputį Prašviesėjimo, išvysdamas tik trumpą Tikrovės blyksnį, Jogas atpažįsta savo vidinį buvimą Tikrovėje ir jau iš ten tiesiogiai mato veiksmų pasekmes. Todėl Jogos poveikio būdai yra kitokie, nei Žemesniojo žinojimo būdai.

Žinojimo Jogos būdo esmė yra dėmesio nukreipimas į vidų. Kol vyksta išorinių reiškinių ir daiktų apžiūrinėjimas, atsitinka suvokimo peržengimas pro įvairių pasireiškimų paviršių ir tampa matoma viena amžina tikrovė visame kame. Žemesnysis žinojimas yra užimtas išoriniais pasireiškimais ir veiksmais, – taigi pirmoji būtinybė aukštesniajam – pasitraukti nuo to į Tikrovę, kurioje glūdi giluminiai pasireiškimai, Buvimas ir Galia, kylantys iš sąmoningo buvimo, kurio pasekmės jie patys ir yra.

Tai atliekama trimis judesiais, kurie vienas kitam yra reikalingi, jie tik vienas kito pagalba esti išbaigti – tai išsigryninimas, susikaupimas ir atpažinimas.

Išsigryninimo tikslas – kad visa protinė būtybė taptų lyg švariu veidrodžiu, kuriame galėtų atsispindėti dieviškoji tikrovė, lyg švariu indu ir kanalu, per kurį dieviškoji dabartis ir dieviškoji įtaka galėtų leistis, lietis be jokių trukdžių, užsipildyti subtilia medžiaga, kurią tyroji prigimtis galėtų užvaldyti, suteikti naują skvarmą ir naudoti ją dieviškiems poreikiams išpildyti. Mat protinės būtybės buvimas dabartyje atspindi tik sumaištį, atsiradusią iš protinio ir kūniškojo pasaulio matymo. Šiuo keliu protas praleidžia tik neišmanančios žemesniosios prigimties, pilną trukdžių ir nešvaros netvarką, trukdančią veikti aukštajam žinojimui. Ir tokiu būdu visi mūsų būties pavidalai yra iškreipiami, jie tampa netobulais, neprieinamais aukščiausiajai įtakai ir yra nukreipiami į neišmanymą ir žemąjį naudojimą. Toks neišmanymas netgi matomą pasaulį atvaizduoja melagingai, nesugebėdamas atspindėti Tyrosios Sąmonės.

Susikaupimas yra būtinybė. Pirmiausia dera nukreipti visą valią ir protą nuo įvairiakrypčio šokinėjimo nuo vieno prie kito daikto/reiškinio, kuris taip jam yra būdingas. Žmogaus protas ir valia seka išblaškytų minčių judėjimą, bėga paskui daugybinius norus, žingsniuodami pojūčių pėdsakais ir išoriniais protiniais atliepimais į įvykį ar reiškinį. O mes turime įtvirtinti valią ir mintis ties amžinumu ir tikrumu, esančiu už viso to, ir šis dalykas reikalauja nepaprastai daug pastangų ir susikaupimo ties tuo vieninteliu tašku. Taip pat susikaupimas būtinas tam, kad praplėštume uždangą, kuri buvo užklota tarp mūsų įprasto matymo bei tarp mūsų tiesos. Nes išorinis žinojimas gali būti įgytas pačiu papraščiausiu, įprastiniu dėmesiu ir priėmimu, bet vidinis gi žinojimas yra paslėptas ir aukštesnioji, šventoji tiesa gali būti pasiekta tik pilnutiniu proto susikaupimu ir nukreipimu į reiškinį, pilnutiniu valios sukaupimu į siekimą. Ir kai ši būsena jau sykį yra pasiekta, dera išlaikyti ją meistriškai ir užtikrintai bei sujungti save su tuo buvimu. Nes aukštesniojo žinojimo atpažinimas – būtina sąlyga tam žinojimui įgyti ir jį įvaldyti.

Nė vieno iš paminėtų dalykų neišeitų pasiekti žemesniojo žinojimo pagalba. Iš tikrųjų, jis įtakoja paruošiamajį vyksmą, bet tik iki tam tikro taško ir tik iki tam tikro lygio. Ten, kur jo veikimas užsibaigia – prasideda Jogos veikimas ir Joga perima mūsų brendimą Tyrojo Sąmoningumo link bei suranda priemones Žinojimo išbaigimui. Kiekvienas veržimąsis į Žinojimą, jeigu jis nėra iškreiptas per daug žemišku kryptingumu, veda į buvimo tobulumą, išsigryninimą ir jautrumą. Atitinkamai mūsų tapsmui vis išmintingesniais, mes pasiekiame visos mūsų prigimties jautresnį veikimą, kuris tampa labiau tinkamas aukštesnių minčių, tyresnės valios, mažiau medžiaginės tiesos, didesnės vidinės įtakos atspindėjimui ir priėmimui.

Išmintis ne tik išgrynina priežastį ir nukreipia ją ryšiams su visuotinumu ir begalybe, bet turi gebėjimų suvaldyti prigimtį ir sukurti išmintingą ramybę; ir ši ramybė yra augančio tyrumo ir gebėjimo valdyti save ženklas. Užsipildymas Visatos grožiu, jos grožiniais pavidalais turi begalinę jėgą taurinant ir jautrinant prigimtį ir savuose aukščiausiuose pasireiškimuose yra galinga išsigryninimo jėga.

Netgi proto įprotis mąstyti moksliškai, be didelio susidomėjimo vykstantis Visatos dėsnių tyrinėjimas, ne tik kad išgrynina gebėjimą svarstyti ir stebėti, bet ir suteikia, nesant kitų prieštaravimų, kylančių iš kitų kilčių, pastovų, nuoseklų kilimą ir išgryninantį poveikį moralinei ir protinei prigimčiai, kuri iki šiol nebuvo pakankamai pastebėta ir įvertinta.

Proto sutelkimas ir valios ugdymas tiesos priėmimui ir gyvenimui tiesoje, taip pat yra patvirtinanti išdava, kad šie nuolatiniai užsiėmimai yra būtini; ir galiausiai jų aukščiausiame poveikyje, jie veda pirmiausia į protinį, o paskui ir į atspindintįjį Tyrosios tikrovės priėmimą/suvokimą, kurios aukščiausias lygis yra tokiam lyg ir numanomam susitapatinime su Ja. Bet visa tai negali prasiveržti toliau tam tikro taško. Nuoseklus visos gyvos būtybės išsigryninimas turint tikslą gebėti subendrintai atspindėti ir priimti į save Tyrosios Sąmonės tikrovę, gali būti atliktas tik tam tikru Jogos būdu. Visiškas susikaupimas esant šioje tikrovėje turėtų perkeisti išblaškytą susikaupimą, kylantį iš žemesniojo žinojimo. Neaiškus ir neveiksmingas susitapatinimas, kuris tik ir tegalėtų kilti iš žemesniojo žinojimo, turėtų būti pakeistas pilnu, artimu, prigimtiniu ir gyvu apsijungimu, kurį sukuria Joga.

Nepaisant viso to, Jogas savame kelyje bei savo pasiekimuose neatskiria nuo savęs ir neišmeta žemesniojo žinojimo būdų. Tai įvyksta nebent tik tais atvejais, kai šie būdai įgauna kraštutinio asketizmo ar misticizmo pavidalus, atmesdami kitokias pasaulio buvimo dievišku apraiškas. Jogas atskiria save nuo tokių dalykų savo užduočių galingumu ir aukštumu ir savųjų būdų, atitinkančių siekiamybės tikslus, darnumu. Tačiau ši Joga ne tik kad prasideda nuo tokių žemesniųjų būdų, – Jogas kurį laiką net ir naudoja juos, kaip savo pagalbines priemones. Todėl tai yra įrodymas, kaip stipriai etinės mintys ir patirtys – ne tiek išorinis, kiek vidinis elgesys – įtakoja pasiruošimą Jogos būdo taikymui, kurio tikslas yra tyrumo siekis.

Ir vėl gi, visas Jogos poveikio būdas yra psichologinis. Šis būdas galėtų būti pavadintas baigtinėmis tobuliausio psichologinio žinojimo pratybomis. Filosofijos duomenys yra tas pagrindas, nuo kurio prasideda Tyrojo Sąmoningumo išsipildymas per būties dėsnius. Tik šis būdas gali sukelti protinį supratimą, kurį ir suteikia visa filosofija iki tokio lygmens, kuris perkeltų žmogaus suvokimą už minčių į tiesioginį matymą ir už paprasto supratimo į išsipildymą ir priėmimą. Visa ta filosofija dažniausiai pasilieka neaiškia ir tolima, o Joga šį suvokimą padaro juntamu ir atneša šį išsipildymą į gyvą artumą ir dvasinį aiškumą. Estetinis ir jausminis protas ir grožio pavidalai yra naudojami Jogoje ir padeda susikaupimui ir yra išaukštinti netgi Žinojimo Jogoje, taip pat kaip pagrindinės priemonės Meilės Jogoje, kaip kad gyvenimas ir veikimas yra pagrindinės priemonės Darbų/veiksmo Jogoje. Dievo stebėjimas gamtoje, stebėjimas ir tarnavimas Dievui žmoguje ir gyvenime, žmogaus ir pasaulio praeityje, dabartyje ir ateityje, – yra lygios dalys, iš kurių Žinių Joga gali turėti naudos, kad užbaigtų Tyrojo Sąmoningumo visame kame išsipildymą. Tiesiog tada viskas būna nukreipta viena kryptimi, nukreipta į Sąmoningumą ir užsipildo dieviškumo idėja, nesibaigiančiu, bekraščiu Visatos buvimu – taip, kad viskas, kas nukreipta į išorę, tampa jausmingu, apgalvotu pasinėrimu į žemesniuosius pasireiškimus ir pavidalus, užleidžiančiu vietą vienatiniam Tyrojo Sąmoningumo įsigalėjimui. Ir po šios būsenos pasiekimo visos patirtys išlieka. Jogas ir toliau mato ir pažįsta Sąmonę jos išbaigtume ir esti Tyrosios Sąmonės veikimo pasaulyje kanalu.

Tokiu būdu, Jogo žinioje ir toliau išlieka pasaulio pažinimo ir šio gyvenimo priėmimo galimybės. Tokiu būdu jis mato Sąmonę visame kame, mato aukščiausiąją tikrovę ir jo veiksmų ketinimai yra padėti žmonijai pažinti Tyrąjį Sąmoningumą ir panirti į aukščiausiąją tikrovę. Jis mato Dieviškumą moksliniuose duomenyse, filosofijos išvadose, grožio skvarmose ir ir Gėrio pasireiškimuose, gyvenimo veikime, mato Dievą pasaulio praeityje ir jo pasekmėse, dabartyje ir jos galimybėse, ateityje ir jos didžiajame vystymiesi. Visame tame – atskirai ar bendrai – jis gali įnešti savo prašviesėjusį matymą ir savo išlaisvintos dvasios jėgą. Žemesnysis žinojimas buvo laiptelis, nuo kurio jis pakilo į Aukščiausiąjį; aukščiausias apšvietė jo žemesnįjį žinojimą ir taip priskyrė jį sau, kaip savo paties dalį, tegul ir savuoju žemesniuoju …ir savo labiau išoriniu spindėjimu.

Šri Aurobindo. Jogos sintezė.

Picture_Visos 014

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt