Šri Nisargadatta apie Mokytojus

Maharaj„Miršta tai, kas keičiasi. Nekintamumas nei gimsta, nei miršta. Tai yra belaikis gyvenimo ir mirties stebėtojas. Negali to vadinti mirusiu, nes tai yra budru. Tačiau to negalima vadinti ir gyvu, nes tai nesikeičia.

Tai panašu į tavo diktofoną. Jis įrašo, jis atgamina įrašą – visiškai savaime. Tu tik klausaisi. Lygiai taip pat žiūrėk į viską, kas atsitinka – įskaitant mano kalbėjimą tau. Tai ne aš kalbu. Žodžiai pasirodo mano prote ir aš išgirstu juos sakomus.“ Šri Nisargadatta Maharaj

 Klausiantysis: Sakėte, kad labai daug panašių į Guru, bet tikrų Guru pasitaiko retai. Yra daug žiniuonių, kurie įsivaizduoja, kad yra susivokę. Tačiau jie tik pilni knyginių žinių ir yra geros nuomonės apie save. Kartais jie pribloškia, net sužavi, patraukia mokinius ir švaisto jų laiką beprasmėmis pratybomis. Po kiek metų, kai mokinys atsipeikėja, jis pamato, kad niekas nepasikeitė.

Kai jis dėl to skundžiasi savo mokytojui, jis gauna įprastą atsaką, kad jis nesistengė pakankamai stipriai. Visuomet kaltė krenta ant pasitikėjimo ir meilės mokinio širdyje trūkumo, kai tikrovėje kaltas yra Guru – tai jis galėjo nepriimti mokinių ir nepuoselėti jo vilčių. Kaip apsisaugoti nuo tokių guru?

Mokytojas: Kam taip rūpintis kitais? Guru gali būti bet kas – jei širdis tyra, o veiksmai yra iš tikėjimo, mokiniams nebus jokios žalos. Kai netobulėjama, kaltė tikrai yra mokinio tingumas ir saviugdos stoka. Kita vertus, jei mokinys nuoširdus ir išmaniai taiko sadhaną, jis tiesiog negali nesutikti labiau patyrusio mokytojo, kuris jį nuves toliau.

Tavo klausimas kyla iš trijų klaidingų prielaidų. Manai, kad žmogus turi rūpintis kitais, kad vienas gali įvertinti kitą ir kad mokinio tobulėjimas yra Guru užduotis ir atsakomybė. Tikrovėje Guru vaidmuo yra duoti nuorodas ir padrąsinti. Mokinys visiškai atsakingas už save.

 K: Mums sakė, kad pakanka visiško atsidavimo, Guru toliau pats atliks darbą.

M: Žinoma, kai yra visiškas atsidavimas, visiška laisvė nuo bet kokio rūpesčio dėl praeities, dabarties ir ateities, savo kūnišku ir dvasiniu saugumu, išaušta naujas gyvenimas. Jis pilnas meilės ir grožio. Tada Guru apskritai nėra svarbus, nes mokinys prakalė savigynos kiautą. Visiškas atsidavimas savaime yra išsilaisvinimas.

K: Kai mokinys ir jo mokytojas neatitinka vienas kito, kas tuomet vyksta?

M: Per laiką viskas susitvarkys. Galų gale, tikroji abiejų Savastis nėra veikiama komedijos, kuri vyksta laike. Jie išblaivės, subręs ir pakils į naują santykių lygmenį.

 K: Arba išsiskirs.

M: Taip, jie gali išsiskirti. Juk santykiai nėra amžini. Dvilypumas yra laikina būsena.

 K: Ar mus suvedė atsitiktinumas ir kitas atsitiktinumas gali nulemti, kad išsiskirsime ir nebesusitiksime? Ar mūsų susitikimas yra tam tikro Visatos plano, didesnės gyvenimo dramos dalelė?

 M: Tikrovė yra reikšminga, o tai, kas nereikšminga, jungiasi su tikrove. Jei mūsų santykiai man ir tau yra reikšmingi, tai negali būti atsitiktinumas. Ateitis daro tokią pačią įtaką dabarčiai, kaip ir praeitis.

 K: Kaip galiu atskirti, kuris yra tikras šventasis, o kuris – ne?

 M: Negali, kol dar aiškiai nepermatai, kas yra žmogaus širdyje. Pavidalai yra apgaulingi. Reikia švaraus ir neprisirišusio proto, kad matytum aiškiai. Kol gerai nepažįsti savęs, kaip gali pažinti kitą? O kai pažįsti save – tada esi kitas.

Palik kitus ramybėje ir tyrinėk save. Yra daugybė dalykų, kurių apie save nežinai – kas tu esi, kaip atsitiko, kad gimei? Ką dabar darai ir kodėl, kur tu eini? Koks yra tavo gyvenimo, mirties, ateities tikslas ir prasmė? Ar turi praeitį, ar turi ateitį? Kaip atsitiko, kad gyveni sumaištyje ir širdgėloje, kai visa tavo būtis kovoja už laimę ir ramybę? Tai yra esmingi klausimai ir į juos pirmiausia reikia kreipti dėmesį. Tau nėra nei poreikio, nei laiko gilintis į tai, kas yra žiniuonis, o kas nėra.

K: Aš turiu tinkamai pasirinkti savo guru.

M: Būk teisingas žmogus ir tave tikrai suras teisingas Guru.

 K: Jūs neatsakote į mano klausimą – kaip surasti tinkamą Guru?

M: Bet aš atsakiau į jūsų klausimą. Neieškok Guru, netgi negalvok apie tai. Patį savo tikslą paverski Guru. Galų gale, Guru ir yra ne kas kita, bet būdas užbaigti, jei ne pati pabaiga. Jis nėra svarbus.  Tau rūpi tik tai, ko tikiesi iš Guru. Taigi, ko tu tikiesi?

K: Tikiuosi, kad per jo Malonę tapsiu laimingas, galingas ir ramus.

M: Kokie norai! Kaip gali laiko ir erdvės ribotas asmuo, paprasčiausias kūnas- protas, pagautas tarp gimimo ir mirties, būti laimingas? Jau pačios sąlygos padaro laimę neįmanomą. Ramybė, galia, laimė niekada nėra asmeninės būsenos. Niekas negali įvardinti: „Mano ramybė“, „mano galia“ – dėl to, kad žodis „mano“ nurodo į išskirtinumą, kuris yra nesaugus ir trapus.

 K: Aš pažįstu tik savo sąlygotą buvimą. Nieko kito nėra.

M: Tačiau tu negali taip sakyti. Giliame miege nesi veikiamas sąlygų. Kaip noriai tu eini miegoti, koks ramus, laisvas ir laimingas esi užmigęs!

K: Nieko apie tai nežinau.

M: Įvardink tai neiginiais. Kai miegi, nesi skausme, nesi suvaržytas, nesi nerimastingas.

 K: Suprantu, ką sakote. Kai prabundu, žinau, kad esu, bet nesu laimingas. Miege aš esu, esu laimingas, tačiau to nežinau. Visa, ko man reikia – tai sužinoti, kad esu laisvas ir laimingas.

M: Tikrai taip. Taigi, eik vidun – į būseną, kurią galima palyginti su miegu prabudus, kurioje  suvoki save, bet ne pasaulį. Toje būsenoje tu žinai – be jokio abejonės šešėlio, kad savo buvimo šaknyse esi laisvas ir laimingas. Vienintelis vargas yra tas, kad esi pripratęs prie patirčių ir brangini prisiminimus. Tikrovėje viskas yra atvirkščiai – tai, kas prisimenama, niekada nėra tikra. Tikra yra dabar.

 K: Žodžius suprantu, tačiau tai netampa mano dalimi. Tai telieka prote kaip paveikslas, į kurį galiu žiūrėti. Ar mano Guru užduotis nėra įkvėpti tikrovę paveikslui?

M: Čia vėl viskas atvirkščiai. Paveikslas yra gyvas. Protas yra miręs. Kaip protas yra padarytas iš žodžių ir vaizdinių. Taip yra ir su kiekvienu atspindžiu. Protas uždengia tikrovę žodžiais ir tada skundžiasi. Sakai, kad reikia Guru, kad padarytų su tavim stebuklą. Tik žaidi žodžiais. Guru ir mokinys yra vienas dalykas – kaip žvakė ir jos liepsna. Kol mokinys nėra nuoširdus, jis negali būti vadinamas mokiniu. Kol Guru nėra visas meilė ir savęs davimas, jis negali būti vadinamas Guru. Tik tikrovė pritraukia tikrovę, o ne tai, kas netikra.

K: Galiu matyti, kad aš netikras. Bet kas mane pavers į tikrą?

M: Tie patys žodžiai, kuriuos ką tik pasakei. Sakinys: „Aš galiu matyti, kad esu netikras“ talpina viską, ko reikia išsilaisvinimui. Mąstyk apie jį, gilinkis, kaskis iki pat šaknų. Jis veiks. Galia yra žodyje, ne asmenybėje.

K: Kažko nesuprantu. Jūs sakote, kad reikia Guru. Tada kalbate, kad Guru gali tik duoti patarimą, o pastangos yra mano. Ar galite aiškiai pasakyti – ar įmanoma suvokti Savastį be Guru, ar rasti Guru yra būtina?

 M: Labiau būtina yra atrasti tikrą mokinį. Patikėk  – tikrų mokinių pasitaiko retai. Jie labai greitai pereina ten, kur nebereikia jokių Guru – randa savo tikrąją Savastį. Nešvaistyk laiko, mėgindamas suvokti, ar patarimas, kurį gauni, atsiranda iš paprasto sužinojimo, ar iš tikros patirties! Tiesiog sek tai su pasitikėjimu. Jei reikės kito Guru, gyvenimas pas jį ir nuves. Arba – atims iš tavęs visą išorinį vedimą ir paliks vieną su savo šviesa. Būtina suvokti, kad svarbus yra mokymas, o ne asmenybė ar Guru.

Štai gauni laišką, kuris tave prajuokina ar pravirkdo. Juk tai sukelia ne paštininkas. Guru tau dėsto tik geras žinias apie tavo tikrąją Savastį ir parodo kelią atgal į ją. Tam tikra prasme Guru yra kurjeris. Gali būti daug kurjerių, tačiau pranešimas vienas: būk, kas esi.

Galima tai pasakyti ir kitaip: kol nesuvoksi savęs, neatpažinsi, kas yra tavo tikras Guru. Todėl priimk jį tokį, koks yra, daryk tai, ką jis tau sako. Pasitikėk savo širdimi – ji tave įspės, jei kažkas pasisuks blogai. Jei įsimes abejonė, nekovok. Kabinkis į tai, kas yra neabejotina, o abejotinus dalykus tiesiog palik.

 K: Aš turiu Guru ir jį labai myliu. Tačiau nežinau, ar jis yra mano tikrasis Guru.

M: Stebėk save. Jei matysi save besikeičiantį ir augantį, tai reiškia, kad radai tinkamą žmogų. Jis gali būti gražus ar bjaurus, malonus ar nemalonus, girti ar barti – niekas iš šito nesvarbu, išskyrus esminį vidinio augimo patvirtinimą. Jei neaugi, tai gali būti tavo draugas, bet ne Guru.

 K: Sutikau išsimokslinusį europietį ir pasikalbėjau  apie Guru ir jo mokymą. Jo atsakas: „ Žmogus tikrai išprotėjęs, kad kalba tokias nesąmones“.

M: Nukreipk jį į save. Parodyk, kaip menkai jis save pažįsta, kaip labiausiai absurdiškus teiginius laiko šventa tiesa. Jam pasakyta, kad jis kūnas, jis gimė, mirs, turi tėvus, pareigas. Jis mokosi mėgti tai, ką mėgsta kiti, ir bijoti tai, ko bijo kiti. Būdamas paveldėjimo ir visuomenės kūriniu, jis gyvena atmintimi ir veikia pagal įpročius. Nepažindamas savęs ir savo tikrųjų poreikių, jis puoselėja klaidingus tikslus ir nuolat yra įsitempęs. Jo gyvenimas ir mirtis yra bereikšmiai ir skausmingi. Atrodo, kad jokios išeities nėra.

Tada pasakyk jam, kad yra išeitis, kuri yra visiškai lengvai pasiekiama – tik ne per pokalbius ar dar kokias kitokias idėjas, bet per išsilaisvinimą nuo visų idėjų ir gyvenimo būdų. Nepasakok jam apie guru ir jų mokinius – toks mąstymo būdas yra ne jam. Jo kelias yra vidinis ir jis bus vedamas vidinės šviesos. Paragink jį maištauti ir sulauksi jo atsako. Nemėgink priblokšti pasakojimais apie tai, kad kas nors yra susivokęs žmogus. Kol jis nepasitiki savimi, negalės pasitikėti ir kitu. O pasitikėjimas ateis su patirtimi.

 K: Kaip keista! Aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo be Guru.

 M: Tai priklauso nuo temperamento. Tu taip pat teisus. Tau pakanka garbinti Dievą giesmėmis. Tau nereikia geisti savivokos ar imtis sadhanos. Dievo vardas yra visas maistas, kurio tau reikia. Gyvenk juo.

K: Tačiau ar nuolatinis kelių žodžių kartojimas nėra tam tikra beprotybė?

M: Tai yra beprotybė, tačiau išlaisvinanti beprotybė. Visi kartojimai yra tamsos gunoje, tačiau Dievo vardo kartojimas yra kartu ir šviesa, ir tamsa  dėl savo aukštos paskirties. Dėl satva gunos buvimo, tamas guna susidėvės ir persikeis į visiško neprisirišimo, beaistriškumo, paleidimo, nešališkumo skvarmą. Tamsa taps tvirtu pagrindu, ant kurio bus gyvenamas darnus gyvenimas.

 K: Ar miršta tai, kas nekinta?

M: Miršta tai, kas keičiasi. Nekintamumas nei gimsta, nei miršta. Tai yra belaikis gyvenimo ir mirties stebėtojas. Negali to vadinti mirusiu, nes tai yra budru. Tačiau to negalima vadinti ir gyvu, nes tai nesikeičia.

Tai panašu į tavo diktofoną. Jis įrašo, jis atgamina įrašą – visiškai savaime. Tu tik klausaisi. Lygiai taip pat žiūrėk į viską, kas atsitinka – įskaitant mano kalbėjimą tau. Tai ne aš kalbu. Žodžiai pasirodo mano prote ir aš išgirstu juos sakomus.

K: Argi ne taip yra su visais?

 M: Kas tai neigia? Tačiau tu tvirtini, kad galvoji, kalbi, kai man tėra tik mąstymas ir kalbėjimas.

 K: Reikia apmąstyti abu atvejus. Arba aš surandu Guru, arba ne. Ką daryti kiekvienu atveju?

M: Tu niekada nesi be Guru, nes jis visuomet yra tavo širdyje. Kartais jis pasireiškia išorėje ir ateina pas tave kaip pakylėjantis ir perkeičiantis gyvenimo veiksnys – mama, žmona, mokytojas. Arba tai tiesiog lieka kaip vidinė traukia prie teisingumo ir tobulumo. Viskas, ko reikia – tai jam paklusti ir klausyti, ką jis sako. O jis tiesiog nori paprasto dalyko – kad išmoktum budriai žvelgti į save, susivaldyti, atsiduoti. Galbūt tai skamba sudėtingai, tačiau tai lengva, jei esi nuoširdus. Ir neįmanoma, jei toks nesi. Nuoširdumas yra būtinas, ir jo pakanka. Viskas priklauso nuo nuoširdumo.

 K: Kas paverčia žmogų nuoširdžiu?

 M: Nuoširdumo pamatas yra atjauta. Iš savo ir kitų kentėjimo atsiranda atjauta sau ir kitiems.

 K: Ar reikia kentėti, kad būčiau nuoširdus?

M: Nereikia, jei esi jautrus ir atsakai į kitų kančią. Taip atsitiko Budai. Tačiau jei esi negailestingas, tavo paties kentėjimas privers užduoti neišvengiamus klausimus.

K: Aš matau, kad kenčiu, tačiau nepakankamai. Gyvenimas nemalonus, bet dar pakenčiamas. Mano maži malonumai man atsveria mažus skausmus. Galų gale, laikausi geriau negu daugelis mano pažįstamų žmonių. Žinau, kad mano būklė yra prasta, kad bet kada mane gali ištikti neganda. Ar turiu laukti krizės, kuri mane užves ant kelio į tiesą?

M: Tą akimirką, kai pamatysi savo būklę kaip trapią, tapsi budrus. Taigi – būk budrus ir dėmesingas. Kelk klausimus, tyrinėk, atrask proto ir kūno klaidas, jas apleisk.

 K: Iš kur ateis galia? Aš panašus į paralyžiuotą vyrą degančiame name.

M: Netgi paralyžiuoti žmonės pavojaus akimirką kartais atgauna kojas! Tačiau tu nesi paralyžiuotas – tik taip įsivaizduoji. Ženk pirmąjį žingsnį ir atsidursi kelyje.

K: Jaučiu tokį prisirišimą prie kūno, kad tiesiog negaliu atsisakyti idėjos, kad esu kūnas. Tai kibs prie manęs tol, kol kūnas bus gyvas. Juk yra žmonių, kurie tvirtina, kad savivoka negalima, kol esame gyvi. Jaučiu, kad su jais sutinku.

M: Prieš sutikdamas ar nesutikdamas, imk ir patyrinėk pačią kūno idėją. Ar protas pasirodo kūne, ar kūnas – prote? Juk turiu būti protas, kad „Aš esu kūnas“ idėja būtų perduota. Kūnas be proto negali būti „mano kūnas“.

Kai suvoksi, kad kūnas priklauso nuo proto, protas – nuo sąmonės, o sąmonė – nuo budrumo, o ne atvirkščiai, tavo klausimas apie savivoką prieš mirtį bus atsakytas. Visai nėra taip, kad turi pirmiau išsilaisvinti nuo „aš esu kūnas“ idėjos, o tada suvokti Savastį. Yra kuo aiškiausiai atvirkščiai – tu  laikaisi to, kas netikra, nes nepažįsti tikra. Nuoširdumas, o ne tobulumas veda į susivokimą. Dorybės ir galios ateina su savivoka, o ne anksčiau.

„Aš esu Tai“, pokalbiai su Sri Nisargadata Maharaj, 84 skyrius.

Vertė Gintaras Narajanas ir Ginta Gaivenytė

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia Dermė (Darna).

www.yogi.lt

nisargadatta_maharaj_19-scaled500