Šri Nisargadatta: Gyvenimas yra Aukščiausiasis Guru

nisargadatta_maharaj_19-scaled500 Tu nesi atskiras. Laimė, kuria negali dalintis, yra netikra. Trokšti verta tik to, kuo galima dalintis./ Šri Nisargadatta

Klausiantysis: Atvykome iš tolimo krašto – vienas iš mūsų yra britas, kitas – amerikietis. Mūsų gimtinė byra ir mes, jauni žmonės, esame tuo susirūpinę. Pagyvenę žmonės tikisi mirti savo mirtimi, bet jaunesni neturi tokios vilties. Kai kurie iš mūsų gali atsisakyti tapti žudikais, tačiau niekas negali būti užtikrinti, kad nebus nužudyti. Ar mes galime tikėtis, kad pasaulis susitvarkys, kol būsime gyvi?

Mokytojas: Kas tave verčia galvoti, kad pasaulis prapuls?

K: Naikinimo įrankiai tampa neįtikėtinai galingi. Mūsų veiklumas tapo naikinantis ir griauna mūsų socialines ir kultūrines vertybes.

M: Kalbi apie dabartį, bet taip buvo visur ir visada. Tačiau jaudulį kelianti padėtis gali būti laikina ir vietinio masto. Ji gali pasibaigti ir tai bus užmiršta.

K: Gresiančios katastrofos mastas neįtikėtinai didelis. Mes gyvename sprogimo židinyje.

M: Kiekvienas žmogus kenčia vienas ir miršta vienas. Skaičiai nėra svarbūs. Tiek pat mirties yra tada, kai žūsta milijonai, ir tada, kai žūsta vienas.

K: Gamta nužudo milijonus, tačiau tai manęs nebaugina. Ten gali būti tragedija arba paslaptis, bet nėra žiaurumo. Man kelia siaubą žmogaus sukelta kančia – naikinimas ir siaubimas. Gamta yra nuostabi ir kai kuria, ir kai naikina. Tačiau žmogaus veiksmai – žemi ir beprotiški.

M: Taip. Taigi, visai ne kančia ir mirtis yra tavo bėda, o jų šaknyse glūdinti beprotybė ir šykštumas. O argi šykštumas taip pat nėra beprotybės pavidalas? O beprotybė – argi ji nekyla iš neteisingai naudojamo proto? Visi gamtos ir dvasios lobiai prieinami tam, kuris protą naudos teisingai.

K: O kaip teisingai naudoti protą?

M: Netinkamas naudojimas prasideda iš baimės ir godulio. Tinkamas naudojimas – tai tarnystė gyvenimui, tiesai, grožiui.

K: Lengva pasakyti, sunku padaryti. Meilė tiesai ir žmogui, geranoriškumas – tai juk tokia prabanga! Mums reikia meilės, kad susitvarkytų pasaulis, tačiau kas ją suteiks?

M: Gali amžinai ieškoti išorėje tiesos ir meilės, išminties ir geranoriškumo. Gali ieškoti žmonėse, gali kreiptis į Dievą. Tačiau viskas bus veltui, nes pradėti nuo savęs – tai nepakeičiama taisyklė.

Negali pakeisti atspindžio, kol nepakeisi veido. Pirmiausiai suvok, kad pasaulis tėra tavo atspindys ir nustok ieškoti atspindžių kaltės. Su protu ir jausmais susitvarkyk pats. Kūniškos apraiškos eis iš paskos. Tu tiek daug kalbi apie pertvarkas – ūkio, visuomenės, politines. Palik ramybėje pertvarkas. Tyrinėk pertvarkytoją. Kokį pasaulį gali sukurti žmogus, kuris yra kvailas, godus ir beširdis?

K: Jei lauksime, kol pasikeis širdis, tai nieko nesulauksime. Jūs esate tobulybės gynėjas – tačiau taip ginate ir neviltį. Kai visi bus tobuli, pasaulis bus tobulas. Koks beprasmis tiesos išrėžimas!

M: Aš to nesakau. Tik sakau, kad tu negali pakeisti pasaulio, kol nepasikeitei pats. Nesakau, kad pasikeisti turi visi. Pakeisti kitus nėra nei reikalinga, nei įmanoma. Tačiau tu gali pasikeisti. Tada atrasi, kad kitų pakeisti visai nereikia. Pakeisdamas paveikslėlį, tu keiti ir filmą. Nekovok su kino ekranu!

K: Kaip jūs galite būti taip dėl savęs užtikrintas? Iš kur žinote, kad sakote tiesą?

M: Nėra taip, kad aš esu užtikrintas dėl savęs. Esu užtikrintas dėl tavęs. Visa, ko tau reikia – nustoti ieškoti išorėje to, kas randama tik viduje. Susitvarkyk regėjimą prieš veikdamas. Tu kenti dėl nesupratingumo. Nutyrink protą ir širdį, gyvenk su pasišventimu – tai yra tiesiausias kelias į tavojo pasaulio pokyčius.

K: Tiek daug šventųjų ir mistikų gyveno ir mirė, tačiau manojo pasaulio jie nepakeitė.

M: Kaip jie galėjo? Tavo pasaulis nėra jų pasaulis. Jų pasaulis nėra taviškis.

K: Tačiau juk yra faktų pasaulis, kuris bendras visiems.

M: Šneki apie daiktų pasaulį, sutvertą iš medžiagos ir agnos? Netgi jei tikrai būtų toks bendras daiktų ir jėgų pasaulis, tai yra ne tas pasaulis, kuriame įprastai gyvename. Mūsiškis yra idėjų ir jausmų pasaulis – pilnas aistrų ir pasibjaurėjimų, vertinimo skalių ir paskatų – visa tai yra proto pasaulis.

Gamtinės mūsų reikmės labai nedidelės. Mūsų vargai – visai iš kitos srities. Troškimų, baimių ir klaidingų idėjų sukeltas bėdas galima išspręsti tik prote. Turi nukariauti savo paties protą ir dėl to pirmiausia privalai išeiti anapus jo.

K: Išeiti anapus proto – ką tai reiškia?

M: Juk tu esi anapus kūno – argi ne? Juk neskiri viso dėmesio, kad sektum savo virškinimą, kraujo tėkmę ar tuštinimąsi. Tai vyksta savaime. Lygiai taip pat savaimingai turi dirbti protas – nereikalaudamas jokio dėmesio. Taip neįvyks tol, kol protas nesugebės veikti be klaidų. Daugybę laiko mes praleidžiame susitelkę į kūną ir protą, nes šie visada šaukiasi pagalbos. Skausmas ir kančia yra tik kūne, o protas šaukiasi dėmesio.

Jei nori išeiti anapus kūno, turi būti sveikas. Jei nori išeiti anapus proto, tavo protas turi veikti nepriekaištingai. Tu negali palikti betvarkės ir žengti kitapus. Netvarka susigrąžins atgal. „Susirink savo šiukšles“ – tokia yra visuotinė taisyklė. Teisinga taisyklė.

K: Ar man bus leista paklausti, kaip jūs žengėte anapus proto?

M: Tai buvo mano Guru malonė.

K: Koks buvo tos malonės pavidalas?

M: Jis man pasakė, kas yra tiesa.

K: Ką jis jums pasakė?

M: Jis man pasakė, kad esu Aukščiausiasis Suvokimas.

K: Ką jūs su tuo darėte?

M: Pasitikėjau juo ir tą prisiminiau.

K: Tai ir viskas?

M: Taip, aš prisiminiau jį, aš prisiminiau, ką jis sakė.

K: Jūs tikrai tvirtinate, kad to užteko?

M: Kas daugiau turi būti padaryta? Prisiminti Guru ir jo žodžius – to užtenka. Mano patarimas tau yra dar paprastesnis – tiesiog prisimink save. „Aš esu“. To užteks, kad išgydytum protą ir žengtum anapus jo. Tiesiog pasitikėk. Aš tavęs neklaidinu. Kodėl turėčiau? Negi man ko nors iš tavęs reikia? Tiesiog linkiu tau gero, tokia jau mano prigimtis. Kodėl turėčiau klaidinti?

K: Kodėl savęs prisiminimas turėtų atvesti į Savivoką?

M: Todėl, kad tai yra ne kas kita, bet dvi tos pačios būsenos pusės. Savęs prisiminimas yra prote, Savivoka yra už proto. Vaizdas veidrodyje yra atspindys to veido, kuris yra anapus veidrodžio.

K: Pakankamai aišku. Bet koks viso to tikslas?

M: Jei nori padėti kitiems, pačiam turi jau nebereikėti pagalbos.

K: Aš tik noriu būti laimingas.

M: Būk laimingas, kad skleistum laimę.

K: Tegu kiti patys pasirūpina savimi.

M: Tu nesi atskiras. Laimė, kuria negali dalintis, yra netikra. Trokšti verta tik to, kuo galima dalintis.

K: Teisingai. Bet ar man reikia Guru? Tai, ką man sakote, yra paprasta ir įtikina. Aš tai prisiminsiu. Tačiau tai jūsų nepaverčia mano Guru.

M: Esminis dalykas yra ne garbinti asmenybę, o kiek giliai ir užtikrintai atsiveri šiai užduočiai. Gyvenimas pats yra Aukščiausiasis Guru. Būk dėmesingas jo pamokoms ir paklusk jo nurodymams. Kai tu suasmenini jų šaltinį, turi išorinį Guru. Kai klausaisi paties gyvenimo, Guru yra viduje.

Prisimink, būk smalsus, tyrinėk. Gyvenk tuo, mylėk tai. Stiebkis į tai ir su tuo. Padaryk savais Guru žodžius. Nesvarbu, ar jis išorinis ar vidinis. Sudėk į tai visas jėgas, taip gausi visa. Aš taip dariau. Visą laiką paskyriau Guru ir tam, ką jis pasakė.

K: Pagal profesiją esu rašytojas. Ar jūs galite asmeniškai man duoti patarimų?

M: Rašymas yra ir talentas, ir gebėjimas. Augink savo talentą, lavink savo gebėjimus. Norėk to, ko verta norėti ir daryk tai geranoriškai. Kaip minioje išsirenki savo kelią tarp žmonių, taip turi atrasti savo kelią tarp įvykių, neprarasdamas savo tikrosios krypties. Jei esi nuoširdus, tai lengva.

K: Taip dažnai jūs minite nuoširdumo būtinybę. Tačiau mes neturime vienos valios. Mes esame sudaryti iš daugybės troškimų, poreikių, instinktų. Jie ropoja vienas ant kito, kartais valdo vienas, kartais – kitas, bet niekada tai ilgai netrunka.

M: Nėra jokių poreikių, yra tik troškimai.

K: Valgyti, gerti, apsirengti, gyventi – tai ne poreikiai?

M: Geismas gyventi yra pagrindinis geismas. Visa kita priklauso nuo jo.

K: Mes gyvename, nes privalome.

M: Mes gyvename, nes geidžiame per jutimus besireiškiančio buvimo.

K: Šis visuotinis dalykas negali būti neteisingas.

M: Aišku, tai nėra neteisinga. Savoje vietoje ir savu laiku niekas nėra neteisinga. Bet jei tave domina tiesa ir tikrovė, turi kelti klausimus apie kiekvieną dalyką savo gyvenime. Jei jutiminę ir protinę patirtį laikai būtina, tu siaurini savo tyrinėjimą iki patogumo ieškojimo.

K: Aš ieškau laimės, ne patogumo.

M: Kokią laimę tu žinai už proto ir kūno patogumo ribų.

K: Argi ten yra kokia nors kita?

M: Pats atrask. Abejok kiekvienu užsidegimu, nepateisink nė vieno troškimo. Kai būsi tuščias nuo to, ką turi – kūne ir prote laisvas nuo bet kokio susirūpinimo savimi, tada atsiversi atradimui.

K: Pagal Indijos dvasines tradicijas užtenka paprasčiausiai gyventi šalia šventojo ir pasitikėti, kad tai nuves į išsilaisvinimą. Daugiau nieko nereikia. Kodėl jūs neįkuriate ašramo, kad žmonės galėtų gyventi šalia jūsų?

M: Tą akimirką, kai sukursiu įstaigą, tapsiu jos įkaitu. Iš tikrųjų aš esu visiems prieinamas. Bendras stogas ir maistas žmonių prie manęs nepriartins. „Gyventi šalia“ nereiškia kvėpuoti tuo pačiu oru. Tai reiškia pasitikėti ir paklusti. Neleisti, kad prapultų geri mokytojo ketinimai. Laikyk Guru savo širdyje ir prisimink jo nuorodas – toks yra įsitvirtinimas tiesoje. Kūniškas artumas mažiausiai svarbus. Pašvęsk savo gyvenimą, kad jis būtų tavo atsidavimo ir meilės mokytojui išraiška. Toks yra gyvenimas vienoje buveinėje su Guru.

 

Šri Nisargadatta Maharaj „Aš Esu Tai“. 32 skyrius.

Vertė Ginta Gaivenytė

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt