Šri Nisargadatta: gyventi – vienintelis gyvenimo tikslas

nisargadatta_maharaj_19-scaled500„Tikrovėje nieko nevyksta. Saulė visada čia yra, jai nėra nakties. Tik „Aš esu kūnas“ minties aptemdytas protas nuolat verpia nesibaigiantį regimybių siūlą. (…) Pastangos taip pat yra vyksmo dalis. Kai neišmanymas tampa nelankstus ir kietas, kai charakteris išsikreipia, iš to kylanti pastanga sukelia neišvengiamą skausmą. Kai visiškai paklūstama prigimčiai, nėra jokių pastangų. Dvasinio gyvenimo sėkla auga tyloje ir tamsoje iki jai skirtos valandos.“/ Šri Nisargadatta Maharaj

Klausiantysis: Ką reiškia susimauti Jogoje? Kas Jogoje yra susimovęs (yoga bhrashta)?

Maharadž: Tai tik neišbaigtumo klausimas. Apie tą, kuris dėl kokios priežasties nebaigė savo Jogos, sakoma, kad jis susimovęs jogas. Tačiau tokia nesėkmė yra tik laikina, nes Jogoje negali būti pasidavimo. Mūšis visada laimimas, nes tai yra mūšis tarp tiesos ir netiesos. Netiesa negali laimėti.

K: Kam nepasiseka? Asmeniui (vyakti) ar savasčiai (vyakta)?

M: Klaidingas klausimas. Negali klausti apie nesėkmę – nei trumpame kelyje, nei ilgame. Tai panašu į kelionę ilgu ir duobėtu keliu svečioje šalyje. Iš nesuskaičiuojamos daugybės žingsnių tik paskutinis atveda į tikslą. Tačiau juk nevadini ankstesniųjų žingsnių nesėkmingais. Kiekvienas jų vedė arčiau tikslo – netgi kai sukdavaisi, kad aplenktum kliūtį. Tikrovėje kiekvienas žingsnis veda į tikslą, nes būti yra nuolat judėti, mokytis, atrasti – tokia yra tavo amžina lemtis. Gyvenimas yra vienintelis gyvenimo tikslas. Gyvenimas nesitapatina su sėkmėmis ir nesėkmėmis – pati tapimo tuo ar anuo idėja yra beprasmė. Savastis supranta, kad sėkmė ir nesėkmė yra sąlygiškos ir susijusios tarpusavyje – tai gyvenimo audinys. Mokykis iš abiejų ir ženk anapus. Jei dar neišmokai, kartok.

K: Ko turėčiau išmokti?

M: Gyventi be be susireikšminimo. Galėsi tai padaryti, kai pažinsi savo tikrąją būtį (swarupa) kaip nepalenkiamą, bebaimę ir pergalingą. Kai esi visiškai tikras, kad niekas negali tavęs varginti, išskyrus tavo paties vaizduotę, tu atmeti troškimus ir baimes, sąvokas ir idėjas. Tada gyveni, vadovaudamasis tik tiesa.

K: Kokia priežastis, kad kai kuriems žmonėms Joga pasiseka, o kitiems – žlunga. Ar tai priklauso nuo likimo, charakterio? O gal tai tiesiog atsitiktinumas?

M: Niekas niekada Jogoje nežlunga. Kalba čia eina tik apie brandos lygmenį. Pradžioje vyksmas lėtas, pabaigoje – greitas. Kai žmogus visiškai subrendęs, Savivoka yra kaip sprogimas. Ji įvyksta savaimingai arba nuo menkiausios užuominos. Greitas vyksmas nėra geresnis už lėtą. Lėtas nokimas ir greitas žydėjimas keičiasi tarpusavyje. Abu yra natūralūs ir teisingi.

Ir visa tai yra tik prote. Mano matymu, nieko išvis nevyksta. Tik didžiajame sąmonės veidrodyje paveikslai pasirodo ir prapuola, o atmintis kuria jų tęstinumą. Atmintis yra medžiagiška – sunaikinama, nykstanti, laikina. Ant tokių netvirtų pamatų mes statome asmeninės būties jutimą – silpną, pertraukiamą, sapnišką. Įsitikinimas „Aš esu šitai“ temdo nesikeičiančią tyro budrumo būseną. Taip patikime, kad esame gimę kentėti ir mirti.

K: Kaip vaikas negali neaugti, taip žmogus gamtos sutvertas tobulėjimui. Kam tada stengtis? Kur čia reikia Jogos?

M: Tobulėjimas vyksta visuomet. Viskas padeda tobulėti. Bet toks tobulėjimas vyksta neišmanume. Neišmanumas gali suktis vis platesniais ratais, tačiau vis tiek išlieka pančiais.

Galiausiai pasirodo Guru, moko ir įkvepia atlikti Jogą. Brendimas nutinka kaip pasekmė, kurioje neatmenamai ilga neišmanymo naktis išblanksta prieš išminties saulę.

Tačiau tikrovėje nieko nevyksta. Saulė visada čia yra, jai nėra nakties. Tik „Aš esu kūnas“ minties aptemdytas protas nuolat verpia nesibaigiantį regimybių siūlą.

K: Jei tai yra natūralaus vyksmo dalis, kam tada reikia pastangų?

M: Pastangos taip pat yra vyksmo dalis. Kai neišmanymas tampa nelankstus ir kietas, kai charakteris išsikreipia, iš to kylanti pastanga sukelia neišvengiamą skausmą. Kai visiškai paklūstama prigimčiai, nėra jokių pastangų. Dvasinio gyvenimo sėkla auga tyloje ir tamsoje iki jai skirtos valandos.

K: Mes sutinkame didžių žmonių, kurie pasenę suvaikėjo, pasidarė kovingi, smulkmeniški, keliantys vaidus ir piktdžiugiški. Kaip jie galėjo taip nusiristi?

M: Jie nebuvo tobuli jogai, visiškai įvaldę savo kūną. Arba gal jie per menkai prižiūrėjo savo kūnus, kad juos apsaugotų nuo nykimo. Neturėtum daryti išvadų, kol nesupranti visų veiksnių. Apskritai nereikėtų spręsti, kad kas nors yra žemiau ar aukščiau. Jaunatviškumas yra daugiau susijęs su gyvybingumu (prana) negu su išmintimi (jnana).

K: Nieko blogo žmogui senti, bet kodėl jis turėtų prarasti visą budrumą ir įžvalgos gebą?

M: Kol yra kūnas, sąmoningumas ir nesąmoningumas priklauso nuo smegenų būklės. Tačiau savastis yra už abiejų – už smegenų, už proto. Įrankio gedimas nepaveikia jo naudotojo.

K: Man sakė, kad nušvitęs žmogus neturėtų nieko daryti nesąmoningai. Jo elgesys turėtų būti pavyzdys kitiems.

M: Kas sukuria pavyzdį? Kodėl laisvas žmogus turėtų būtinai taikytis prie normų? Tą pačią akimirką, kai jis tampa nuspėjamas, jis jau nebegali būti laisvas. Jo laisvė – paklusti įvykių tėkmei. Jis pildo akimirkos reikmes. Laisvė daryti tai, kas patinka, iš tikrųjų yra pančiai. Daryti, ką privalai daryti, tai, kas teisinga – tai yra tikra laisvė.

K: Juk turi būti kažkoks būdas atskirti, kuris žmogus yra susivokęs. Jei atpažinti neįmanoma, tai kokia iš jo nauda?

M: Tas, kuris pažįsta save, dėl to neturi jokių abejonių. Jis nesirūpina, ar kiti atpažįsta jo būseną ar ne. Retas atskleidžia savo savivoką. Laimingi tie, kurie jį sutinka, nes susivokęs žmogus daro viską jų gerovei.

K: Kai apsižvalgai aplinkui, pritrenkia nereikalingo skausmo mastas. Žmonės, kuriems reikia pagalbos, jos nesulaukia. Įsivaizduokite didžiulę ligoninę, pilną vaitojančių nepagydomų ligonių. Jei jūs turėtumėte valią atimti jiems gyvybę ir pabaigti jų kankynę, argi taip nepadarytumėte?

M: Palikčiau jiems tai nuspręsti.

K: Bet jeigu jų likimas yra kentėti? Kaip galėtumėte įsikišti į likimą?

M: Jų likimas yra, kas atsitinka. Nėra jokio neišvengiamo likimo. Turi galvoje, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas nulemtas jo gimimo akimirką? Kokia keista idėja! Jeigu taip būtų, viską lemianti galia numatytų, kad niekam nereikėtų kentėti.

K: Kaip tuomet su priežastimi ir pasekme?

M: Kiekviena akimirka sutalpina visą praeitį ir sukuria visą ateitį.

K: Bet praeitis ir ateitis yra?

M: Tik prote. Laikas yra prote, erdvė yra prote. Priežasties ir pasekmės taisyklė taip pat yra mąstymo būdas. Tikrovėje visi yra čia ir dabar. Visi yra viena. Daugybė ir įvairovė yra tik prote.

K: Tačiau jūs juk norėtumėte palengvinti skausmą – netgi per nepagydomai sergančio kūno sunaikinimą.

M: Vėl tu žvelgi iš išorės, kai aš regiu iš vidaus. Nematau jokio kentėtojo. Aš esu kentėtojas. Pažįstu jį vidumi ir darau, kas yra teisinga – savaimingai ir be pastangų. Neseku taisyklių ir nekuriu taisyklių. Atsidavęs judu kartu su gyvenimu.

K: Tačiau jūs atrodote esąs labai praktiškas vyras, kuris puikiai valdo aplinką.

M: O koks turėčiau būti? Nevėkšla?

K: Tačiau jūs negalite daug pagelbėti kitiems.

M: Žinoma, kad galiu. Tu taip pat gali padėti. Kiekvienas gali pagelbėti kitam. Tačiau kančia visuomet atsinaujina. Tik pats žmogus gali sunaikinti skausmo šaknis. Kiti gali tik numalšinti skausmą, bet ne pašalinti jo priežastį, kuri yra pragaištinga žmonijos kvailybė.

K: Ar ši kvailybė kada nors užsibaigs?

M: Žmoguje – žinoma. Bet kurią akimirką. Žmonijoje – kokią mes ją pažįstame – po daugelio metų. Kūrinijoje – niekuomet, nes kūryba pati savaime randasi iš neišmanymo. Medžiaga savaime yra neišmanymas. Nesibaigiančio kentėjimo priežastis – ničnieko nežinoti. Net nežinoti, kad nežinai.

K: Mes girdėjome apie didžius Avatarus, pasaulio gelbėtojus.

M: Jie tikrai išgelbėjo? Juk jie atėjo ir išėjo, o pasaulis toliau kankinasi. Žinia, jie daug padarė ir atvėrė naujas erdves žmonijos prote. Tačiau šnekėti apie pasaulio gelbėjimą – tai jau pernelyg skambu.

K: Argi nėra jokio pasaulio išganymo?

M: Kurį pasaulį tu nori išganyti? Tavo paties atspindžių pasaulį? Pats jį ir gelbėk. Ar kalbi apie mano pasaulį? Parodyk man mano pasaulį ir aš su juo susitvarkysiu. Nesuvokiu jokio pasaulio, kuris būtų nuo manęs atskirtas, ir kurį esu laisvas gelbėti arba negelbėti. Kodėl taip rūpiniesi pasaulio gelbėjimu, kai visas pasaulis siekia išsigelbėti nuo tavęs? Išnyk iš pasaulio paveiksliuko ir pamatysi, ar liko ten kažkas, ką reiktų gelbėti.

K: Atrodo, kad jūs pabrėžiate, jog be jūsų pasaulis negalėtų būti. Todėl vienintelis dalykas, kurį galite padaryti – tai užbaigti žaidimą. Bet tai – jokia išeitis. Netgi jei pasaulis yra mano paties kūryba, žinojimas apie tai jo neišgelbės. Tai tebus paaiškinimas. Išlieka klausimas, kodėl aš sukūriau tokį nevykusį pasaulį ir ką galėčiau padaryti, kad jį pakeisčiau? Panašu, kad jūs siūlote užmiršti jį visą ir mėgautis savo šlove. Žinoma, jūs to nenorite pasakyti. Ligos ir jos priežasčių apibūdinimas neišgydo. Mums reikia tinkamų vaistų.

M: Paaiškinimas ir priežasties pamatymas ir yra vaistai nuo ligos, kurią sukėlė bukumas ir kvailybė. Jei liga atsirado dėl naudingų medžiagų trūkumo, ji yra išgydoma pradėjus vartoti tai, ko trūko. Taip ir gyvenimo ligą gydo tinkama išmintingo neprisirišimo davinys (viveka-vairagya).

K: Jūs negalite išgelbėti pasaulio, sakydamas pamokslus apie tobulybę. Žmonės yra tokie, kokie yra. Ar jie turi kankintis?

M: Kol jie yra tokie, kokie yra, iš kančios išsigelbėti neįmanoma. Atmesk atskirumo jutimą ir nebebus kovos.

K: Gali būti sakoma, kad atspausdintas pranešimas yra tik popierius ir dažai. Tačiau svarbiausia juk yra pats rašinys. Skaidydami pasaulį į pradus ir savybes, pamirštame patį svarbiausią – jo prasmę. Jūs sumenkinate viską iki sapno ir nekreipiate dėmesio į tai, kad vabalo ir poeto sapnai yra visiškai skirtingi. Žinoma, viskas yra sapnas. Tačiau ne visi sapnai yra lygūs.

M: Sapnai nėra lygūs, tačiau sapnuotojas – vienas. Aš esu ir vabalas, ir poetas tame sapne. Tačiau tikrovėje nesu nei tas, nei tas. Esu už visų sapnų. Esu šviesa, kurioje visi sapnai pasirodo ir pranyksta. Esu kartu ir sapno viduje, ir išorėje. Kaip žmogus, kuriam skauda galvą, žino skausmą, bet taip pat žino, kad ne jis yra skausmas, taip aš pažįstu sapną, save sapnuojantį ir save nesapnuojantį – viską tuo pačiu metu. Aš esu, kas esu – prieš sapną, per jį ir po jo. Tačiau tai, ką sapne matau, aš nesu.

K: Viskas priklauso nuo vaizduotės. Vienas įsivaizduoja, kad sapnuoja, kitas įsivaizduoja, kad nesapnuoja. Argi tai nėra tas pats?

M: Tas pats ir ne tas pats. Nesapnavimas kaip tarpas tarp dviejų sapnų yra sapnavimo dalis. Nesapnavimas kaip tvirta atrama ir belaikis įsitvirtinimas tikrovėje neturi nieko bendro su sapnavimu. Šia prasme aš niekuomet nesapnuoju ir nesapnuosiu.

K: Jei ir sapnas, ir išsigelbėjimas nuo sapno yra tik vaizduotėje, kur tada išėjimas?

M: Nėra jokio poreikio surasti išėjimą! Argi nematote, kad išėjimas taip pat yra sapno dalis? Visa, ką turi padaryti – pamatyti sapną kaip sapną.

K: Jei imsiuosi pratybų į viską žvelgti kaip į sapną, kur tai nuves?

M: Kad ir kur tai vestų, tai bus sapnas. Pati išėjimo iš sapno idėja tėra vaizduotė. Kam kur nors eiti? Tik suvok, kad sapnuoji sapną, kurį vadini pasauliu, ir nustok ieškoti išėjimų. Sapnas nėra tavo vargas. Tavo bėda ta, kad mėgsti vieną sapno dalį ir nemėgsti kitos. Mylėk visas arba nė vienos nestumk šalin. Nustok skųstis. Kai pamatysi sapną kaip sapną, viskas bus atlikta.

K: Ar sapnavimą sukelia mąstymas?

M: Viskas yra idėjų žaismė. Nuo idėjų laisvoje erdvėje (nirvikalpa samadhi) nėra nieko patiriama. Pamatinė idėja yra: „Aš esu“.

Ji suvirpina tyros sąmonės būseną, o tada seka nesuskaičiuojama daugybė pojūčių ir suvokimų, jausmų ir minčių. Jų visuma – tai Dievas ir jo pasaulis. „Aš esu“ lieka kaip stebėtojas, tačiau Dievo valia viskas vyksta.

K: Kodėl ne mano valia?

M: Tu vėl perskiri save į Dievą ir stebėtoją. Abu yra viena.

 

„Aš esu Tai“, pokalbiai su Sri Nisargadata Maharaj 

Vertė Gintaras Narajanas ir Ginta Gaivenytė

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

nisargadatta_maharaj_19-scaled500