Šri Nisargadatta: į laisvę veda supratimas

nisargadatta_maharaj_19-scaled500Prieš priimdamas Dievą, privalai priimti save – tai dar baugiau. Pirmieji žingsniai į savęs priėmimą nėra nė trupučio malonūs, nes tai, ką matai, nėra laimingas reginys. Reikia drąsos, kad judėtum toliau. Padeda tyla. Žvelk į save visiškoje tyloje – nemėgink savęs apibūdinti. Žvelk į būtybę, kuria tiki esantis, ir prisimink – nesi tai, ką matai. „Tai aš nesu – o kas aš esu?“ yra savityros judesys. Nėra kito kelio į išsilaisvinimą, visi kiti būdai tėra atidėliojimas. Visiškai atmesk tai, kas nesi, kol tikroji Savastis išsireikš savo nuostabiuoju niekumu, savo „ne-dalykiškumu“./ Šri Nisargadatta

Klausiantysis: Daugelyje šalių specialiųjų tarnybų pareigūnai atlieka tam tikras pratybas, kurių tikslas – išgauti prisipažinimą iš jų aukos ir, jei reikia, pakeisti jo asmenybę. Įteisintais fiziniais veiksmais, moraliniu spaudimu ir įtikinėjimu senoji asmenybė palaužiama ir jos vietoje įdiegiama nauja. Taip „tiriamas“ žmogus daugybę kartų girdi kartojant, kad jis yra valstybės priešas ir savos šalies išdavikas. Ateina diena, kai kažkas jame tarsi sulūžta ir jis visiškai įsitikina, pradeda jaustis priešu, maištininku, kuris nusipelno bausmės. Šis vyksmas žinomas kaip smegenų plovimas.

Mane pribloškė, kad religinės ir jogos pratybos yra labai panašios į „smegenų plovimą“. Tie patys kūno ir proto apribojimai, atskirtis vienatvėje, galingas nuodėmės jutimas, neviltis ir troškimas išsigelbėti per išpirkimą ir atsivertimą, priimant naują savęs vaizdinį. Toks pats nustatytų formulių kartojimas: „Dievas yra geras, Guru (partija) žino, tikėjimas mane išgelbės“. Taip vadinamose jogos ar religinėse pratybose veikia tas pats mechanizmas. Protas verčiamas susitelkti į tam tikrą idėją, atmetant visas kitas. Susitelkimą sustiprina griežta tvarka ir skausminga askezė. Kai mokama savo gyvenimu ir laime, tokia aukšta kaina sudaro įspūdį, kad turi būti pasiekta kažkas ypatingai svarbaus.

Šis sukurtas atsivertimas, akivaizdus ar paslėptas, religinis ar politinis, etinis ar socialinis, gali atrodyti tikras ir ilgalaikis. Tačiau jame yra dirbtinumo pojūtis.

Mokytojas: Esi teisus. Tiek daug sunkumų patyręs protas išmušamas iš vėžių. Jo būklė nepatikima – kur tik bepasuktų, pakliūna į dar sudėtingesnius spąstus.

K: Tuomet kam patariama atlikti pratybas (sadhaną)?

M: Kol neįdėsi begalinių pastangų, tol nebūsi įsitikinęs, kad pastangos niekur nenuveda. Netikra savastis taip pasitiki savimi, kad nepasiduoda, kol neištinka visiška neviltis. Paprasčiausio žodinio įtikinimo nepakanka. Tik nepaneigiami dalykai gali parodyti, kad sukurtas savivaizdis yra nieko vertas.

K: Smegenų plovikas mane paverčia bepročiu, o Guru neva grąžina į sveiką protą. Pats būdas yra toks pats. Tačiau paskata ir tikslas – visiškai skirtingi. Galbūt panašumai yra tik žodiniai.

M: Kvietimas ar pasmerkimas kentėti savyje talpina žiaurumą, o žiaurumo vaisiai negali būti saldūs. Gyvenime būna tam tikrų aplinkybių, neišvengiamai skausmingų, su kuriomis susidurti būtina. Tačiau yra ir tam tikrų aplinkybių, kurias tu sukuri – tyčia ar kaip tik norėdamas kažką atstumti. Iš jų turi taip pasimokyti, kad pamoka nebūtų pakartota.

 K: Atrodo, turime kentėti, kad išmoktume nugalėti skausmą.

M: Skausmas turi būti iškęstas. Nėra tokio dalyko kaip skausmo nugalėjimas ir tam nereikia jokių pratybų. Treniravimasis ateičiai ir tam tikro požiūrio kūrimas yra baimės ženklas.

K: Kai žinosiu, kaip sutikti skausmą, būsiu nuo jo laisvas, jo nebijosiu ir dėl to būsiu laimingas. Taip atsitinka ir kaliniui. Jis priima savo bausmę kaip teisingą ir tinkamą, taip susitaiko su kalėjimo ir valstybės autoritetais. Visos religijos nedaro nieko kita, tik pamokslauja apie priėmimą ir pasidavimą. Esame raginami, kad pripažintume kaltę, jaustume atsakomybę už pasaulio blogį ir rodytume į save kaip į vienintelę to priežastį.

Mano bėda ta: nematau didelio skirtumo tarp smegenų plovimo ir sadhanos. Skirtumas tik tas, kad sadhanos atveju žmogus nėra įkalintas kūniškai. Tačiau privalomo savęs įtikinėjimo veiksnys yra abiejuose.

M: Kaip jau sakei, panašumai yra paviršiniai. Neprivalai praryti šio kabliuko.

K: Sere, panašumai nėra paviršiniai. Žmogus yra sudėtinga būtybė, jis kartu gali būti ir kaltintojas, ir kaltinamasis, ir teisėjas, ir prižiūrėtojas, ir bausmės vykdytojas. „Savanoriškoje“ sadhanoje nėra tiek jau daug savanoriškumo. Žmogų judina jėgos, kurios yra už jo jėgų ir gebėjimo valdyti. Aš galiu pakeisti savo protinius judesius ne ką daugiau negu kūniškus, išskyrus skausmingas ir užsitęsusias pastangas – kas vadinama Joga. Viskas, ko klausiu jūsų, yra: ar Mokytojas sutinka, kad joga skatina žiaurumą?

M: Sutinku, kad tokia Joga, kokią apibūdini, yra žiaurumas. Niekada negyniau jokio žiaurumo pavidalo. Mano kelias visiškai nežiaurus. Būtent tai ir turiu galvoje: ne-žiaurus. Pats ir atrask, ką tai reiškia. Paprasčiausiai sakau: tai yra ne-žiauru.

 K: Aš nenusikalbu. Kai Guru manęs prašo medituoti šešiolika valandų visą likusį gyvenimą, negaliu to padaryti be ypatingo žiaurumo sau. Ar toks Guru yra teisus, ar jis klysta?

M: Niekas tavęs nepasmerkia medituoti šešiolika valandų per dieną, nebent jausiesi pats norįs tai daryti. Tai gali būti būdas pasakyti tau: „Lik su savimi, nepasimesk tarp kitų“. Mokytojas palauks, bet protas yra nekantrus. Tai ne mokytojas, tai protas yra žiaurus ir išsigandęs savo paties žiaurumo. Tai, kas ateina iš proto, yra sąlygiška, nereikia apie tai kalbėti kaip apie visuotinę taisyklę.

K: Jei nepasijudinsiu, niekas nepasikeis. Jei judu, turiu būti žiaurus. Ką tuomet galiu padaryti, kad nebūčiau nei tinginys, nei žiaurus?

M: Taip, yra kelias, kuris nėra nei žiaurus, nei nejudrus, ir dar ypač galingas. Tiesiog žvelk į save kaip esi. Matyk save kaip esi, priimk save kaip esi ir gilinkis į tai, kas esi. Žiaurumas ir ne-žiaurumas apibūdina tavo požiūrį į kitus. Savastis ryšyje su savimi nėra nei žiauri, nei ne-žiauri. Ji tik arba suvokia save, arba nesuvokia. Jei savastis atpažįsta save, visa, kas daroma, bus teisinga. Jei neatpažįsta, visa, kas daroma, bus klaidinga.

K: Ką turite galvoje sakydamas: „Pažįstu save taip, kaip esu“?

M: „Aš esu“ yra prieš protą. „Aš esu“ nėra mintis prote. Protas atsitinka man, o ne aš atsitinku protui. Kai laikas ir erdvė yra prote, aš esu už laiko ir erdvės, amžinas ir visur esantis.

K: Jūs čia rimtai? Tikrai teigiate, kad esate visur ir visais laikais?

M: Taip, rimtai. Man tai yra akivaizdu – taip, kaip tau akivaizdi yra judėjimo laisvė. Įsivaizduok, kad medis klausia beždžionės: „Ar jūs rimtai šnekate, kad galite judėti iš vietos į vietą?“ Beždžionė atsako: „Taip, tikrai“.

K: Ar jūs taip pat esate laisvas nuo priežastingumo? Galite daryti stebuklus?

M: Pasaulis savaime yra stebuklas. Aš esu už stebuklų – esu visiškai normalus. Su manimi viskas atsitinka taip, kaip turi būti. Aš nesikišu į kūriniją. Kokia man nauda iš mažų stebuklų, kai didžiausi stebuklai vyksta visą laiką? Visa, ką išties matai, visuomet yra tavo paties buvimas. Gilinkis į save, ieškok vidujai – savęs atradime nėra nei žiaurumo, nei ne-žiaurumo. Sunaikinti tai, kas netikra, nėra žiaurumas.

K: Kai užsiimu savityros pratybomis ar žvelgiu vidun, vis dar yra idėja, kad tai mane kaip nors praturtins. Vadinasi, vis dar bėgu nuo to, kas esu.

M: Visiškai teisingai. Tikra savityra visada yra apie ką nors, o ne dėl ko nors. Kai tyrinėju, kaip ką nors gauti ar kaip ko nors išvengti, iš tikrųjų netyrinėju. Jei noriu ką nors sužinoti, turiu tai priimti – visiškai.

K: Taip, kad pažinčiau Dievą, turiu priimti Dievą – kaip tai baugu!

M: Prieš priimdamas Dievą, privalai priimti save – tai dar baugiau. Pirmieji žingsniai į savęs priėmimą nėra nė trupučio malonūs, nes tai, ką matai, nėra laimingas reginys. Reikia drąsos, kad judėtum toliau. Padeda tyla. Žvelk į save visiškoje tyloje – nemėgink savęs apibūdinti. Žvelk į būtybę, kuria tiki esantis, ir prisimink – nesi tai, ką matai. „Tai aš nesu – o kas aš esu?“ yra savityros judesys. Nėra kito kelio į išsilaisvinimą, visi kiti būdai tėra atidėliojimas. Visiškai atmesk tai, kas nesi, kol tikroji Savastis išsireikš savo nuostabiuoju niekumu, savo „ne-dalykiškumu“.

K: Pasaulyje vyksta greiti ir esminiai pokyčiai. Jungtinėse Valstijose mes tai galime matyti labai aiškiai, nors tai ir vyksta kitose šalyse. Iš vienos pusės, didėja nusikalstamumas, iš kitos – kur kas daugiau ir tikro šventumo. Kuriasi bendruomenės, kai kuriose gyvenimas darnus ir asketiškas. Atrodo, lyg blogis naikintų patį save – kaip ugnis, kuri sudegina degalus. O gėris, gyvenimas, puoselėja pats save.

M: Kol skirstai įvykius į gėrį ir blogį, gal tu ir teisus. Bet iš tikrųjų, gėris tampa blogiu, o blogis tampa gėriu tik dėl jų pačių pilnatvės.

K: O kaip su meile?

M: Kai meilė pavirsta į geismą, ji tampa naikinanti.

K: Kas yra geismas?

M: Prisiminimas – įsivaizdavimas – ateities numatymas. Tai yra ir jutiminė, ir žodinė priklausomybės skvarma.

K: Ar brahmačarija, susilaikymas nuo kūniškų santykių jogui privalomas?

M: Suvaržytas ir užspaustas gyvenimas nėra Joga. Protas turi būti laisvas nuo troškimų ir atsipalaidavęs. Tai ateina iš supratimo, o ne iš ryžto, kuris yra ne kas kita, tik kitas atminties pavidalas. Suvokiantis protas yra laisvas nuo troškimų ir baimių.

K: Kaip galėčiau susivokti?

 M: Padės meditavimas – tai reiškia, dėmesio skyrimas. Visiškai suvok savo bėdą, pažvelk į ją iš visų pusių, stebėk, kaip ji veikia tavo gyvenimą. Tada palik tai ramybėje. Nieko daugiau negali padaryti.

K: Ar tai mane išlaisvins?

M: Tu esi laisvas nuo to, ką perpranti. Išoriniai laisvės pavidalai pasirodys su laiku, bet išties jie jau yra čia. Nesitikėk tobulybės. Išraiškose nėra tobulybės. Dalys turi susidurti. Jokia bėda nėra visiškai išsprendžiama, tačiau tu gali atsitraukti nuo jos į tokį lygį, kurioje ji tiesiog neveikia.

 

„Aš esu Tai“, pokalbiai su Sri Nisargadata Maharaj, 100 skyrius.

Vertė Gintaras Narajanas ir Ginta Gaivenytė

Nisargadatta_Maharaj

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia Dermė (Darna).

www.yogi.lt