Ieškotojas yra tas, kuris ieško savęs. Nustok klausęs visų klausimų išskyrus vieną: „Kas esu?“. Juk šiaip ar taip vienintelis dalykas, dėl kurio esi tikras, yra tai, kad esi. Kad „esu“ – neabejotina. Kad „esu tai“ – abejotina.

Stenkis sužinoti, kas esi iš tikrųjų.

Tam, kad sužinotum, kas esi, pirmiausia turi išsiaiškinti ir žinoti, kas nesi.

Atrask viską, kas nesi: kūną, jausmus, mintis, laiką, erdvę, šitą ir tą. Niekas, kas konkretu ar abstraktu, kas tavo suvokta, negali būti tu. Jau pats suvokimo veiksmas rodo, kad nesi tai, ką suvoki.

Kuo aiškiau suprasi, kad proto lygmenyje gali būti apibūdintas tik tuo, kas nesi, tuo greičiau liausies ieškojęs ir suvoksi, kad esi beribė būtybė.

Sri Nisargadatta Maharaj

***

Tiesa yra čia ir dabar

Klausėjas:

Noriu paklausti, kas yra tiesos įrodymas? Kiekvienos religijos, metafizinės ar politinės, filosofinės ar etinės, sekėjai yra įsitikinę, kad yra vienintelė tiesa ir kad visa kita yra klaidinga. Šį savo nepalaužiamą įsitikinimą jie laiko tiesos įrodymu. Jie sako: „esu įsitikinęs, vadinasi, tai turi būti tiesa“. Man atrodo, kad nei viena filosofija ar religija, nei viena doktrina ar ideologija, nesvarbu kokia išbaigta bebūtų, nesvarbu, kiek laisva būtų nuo vidinių prieštaravimų ir kiek jausmiškai patraukli, negali būti savo tiesos įrodymu. Jos yra kaip drabužiai, kuriais žmogus apsivelka ir kuriuos keičia priklausomai nuo laiko, aplinkybių ir madų. Taigi, ar gali egzistuoti tokia religija ar filosofija, kuri atspindėtų tiesą ir nepriklausytų nuo kieno nors įsitikinimų? Nei nuo raštų, nes jie juk irgi priklauso nuo kažkieno tikėjimo jais, ar ne? Ar yra tokia tiesa, kuri nepriklauso nuo tikėjimo, kuri nėra subjektyvi?

Maharaj:

O mokslas?

K:

Mokslas juda ratu – jis baigiasi ten, kur prasideda – pojūčiais. Patyrimai jo dėmesio centre, o patyrimai yra subjektyvus dalykas. Nerasi dviejų žmonių, kurie patirtų vienodus dalykus, nors ką patyrę galbūt ir apibūdintų vienodais žodžiais.

M:

Ieškok tiesos už proto ribų.

K:

Mokytojau, pakankamai daug kartų buvau transo būsenoje. Bet koks narkotikas nebrangiai ir greitai gali sukelti tokią būseną. Netgi paprasta samadhi būsena, kurioje atsiduriama atliekant kvėpavimo ir protinius pratimus, mažai tesiskiria. Samadhi būna trijų rūšių: deguonies, anglies dvideginio ir savaiminė samadhi, sukeliama kartojant tam tikrą teiginį ar minčių grandinę. Monotonija turi migdantį poveikį. Vis dėlto, nepaisant samadhi puikumo, negaliu priimti jos kaip tiesos įrodymo.

M:

Samadhi yra anapus patyrimų. Tai jokiomis savybėmis nepasižyminti būsena.

K:

Stokojama patyrimų dėl neatidumo. Jie vėl pasirodo sutelkus dėmesį. Užmerkęs akis, šviesos buvimo nepaneigsi. Toli nenukeliausim, jei aiškinsim tikrovę neigiamomis būsenomis. Jau pats neigimas talpina savy tvirtinimą.

M:

Iš dalies esi teisus. Bet argi nematai, kad prašai tiesos įrodymo nepaaiškinęs, apie kokią tiesą kalbi ir koks įrodymas tave tenkintų? Gali įrodyti bet ką, jei tik tiki savo įrodymu. Bet kas įrodys, kad tavo įrodymas yra teisingas? Lengviausiai galiu įtikinti tave, kad žinai tik tai, kad esi – kad esi vienintelis prieinamas visko įrodymas. Bet aš netapatinu paprasčiausio buvimo su tikrove. Buvimas tetrunka akimirką ir egzistuoja tik laike ir erdvėje, o tikrovė yra kintanti ir viską persmelkianti.

K:

Mokytojau, nežinau, kas yra tiesa ir kas gali ją įrodyti. Neverskite manęs ieškoti atsakymų savo išgalėmis. Neįstengiu. Čia jūs esate tas, kuris žino tiesą, ne aš.

M:

Atsisakai laikyti paliudijimus tiesos įrodymais: nevertini kitų patyrimų, atmeti išvadas, padarytas remiantis sutampančiais daugybės nepriklausomų liudininkų pareiškimais, taigi, turi man pasakyti, koks įrodymas tave tenkintų ir kaip patikrini, ar įrodymas yra pagrįstas?

K:

Tiesą sakant, nežinau, ką galima laikyt įrodymu.

M:

Net ir savo patyrimų?

K:

Nei savo patyrimų, nei netgi buvimo. Jie priklauso nuo mano buvimo sąmoningu.

M:

O nuo ko priklauso tavo buvimas sąmoningu?

K:

Nežinau. Anksčiau būčiau sakęs: nuo mano kūno. Dabar suprantu, kad kūnui tenka ne pirminis, o antrinis vaidmuo ir jis negali būti laikomas buvimo įrodymu.

M:

Džiaugiuosi, kad atmetei mintį, kad esi kūnas, nes tai pagrindinis klaidų ir kentėjimo šaltinis.

K:

Atmečiau tą mintį tik protu; pajautimas, kad esu konkretus žmogus, vis dar su manimi. Galiu pasakyti, kad esu, bet, kas esu, nepasakysiu. Žinau, kad gyvenu, bet nežinau, kas yra tas, kuris gyvena. Kad ir kokiais žodžiais tai beišreikščiau, susiduriu su nežinomybe.

M:

Pats tavo buvimas yra tikrovė.

K:

Akivaizdu, kalbame apie skirtingus dalykus. Aš nesu kažkoks abstraktus buvimas. Aš esu žmogus, ribotas ir žinantis savo ribas. Aš esu tikrovė, bet pati netikroviškiausia tikrovė. Nėra nieko, ką galėčiau pastatyti ant savo trumpalaikio buvimo žmogumi.

M:

Tavo žodžiai išmintingesni nei tu pats! Kaip žmogaus, tavo buvimas trumpalaikis. Bet ar tu tik žmogus? Ar apskritai esi žmogus?

K:

Kaip man atsakyti? Mano buvimo pajautimas įrodo tik tai, kad esu; jis neįrodo nieko, kas nepriklausytų nuo manęs. Aš esu sąlygiškas – tiek reliatyvumo kūrinys, tiek jo kūrėjas. Visiškos tiesos absoliutus įrodymas – kas tai ir kur jį rasti? Ar gali vien tik pajautimas, kad esu, būti tikrovės įrodymas?

M:

Žinoma, ne. „Esu“ ir „pasaulis yra“ yra susiję ir sąlyginiai. Jie atsiranda dėl proto polinkio primesti vardus ir skvarmas.

K:

Vardus ir skvarmas, mintis ir įsitikinimus, bet ne tiesą. Jei ne jūs, būčiau pripažinęs visko, įskaitant tiesą, sąlygiškumą ir išmokęs gyventi, vadovaudamasis prielaidomis. Bet sutikau jus ir išgirdau jus kalbant apie Absoliutą, pasiekiamą ir stipriai trokštamą. Mano dėmesį patraukė tokie žodžiai, kaip ramybė, palaima, amžinybė, nemirtingumas. Jie kvietė į išsilaisvinimą nuo skausmo ir baimės. Mano įgimti instinktai – malonumų ieškojimas ir smalsumas, sukilo, pradėjau tyrinėti tą platumą, kurią atvėrėte. Viskas, atrodo, taip viliojančiai ir visai natūraliai man kyla klausimas: ar tai pasiekiama? Ar tai tikra?

M:

Tu esi lyg vaikas, sakantis: „Įrodyk, kad cukrus saldus, tik tada paragausiu“. Saldumo įrodymas glūdi burnoje, ne cukruje. Kad sužinotum, kad cukrus saldus, turi paragauti. Nėra jokio kito būdo. Žinoma, pradedi klausdamas: Ar tai cukrus? Ar saldus? Pasikliauji mano patikinimu, kol paragauji. Tik tada išgaruoja visos abejonės ir tavo žinios tampa pirminėmis ir nepalaužiamomis. Neprašau, kad tikėtum manimi. Pasitikėk manim tiek, kad pradėtum. Kiekvienas žingsnis patvirtina arba paneigia save. Atrodo, kad nori, kad tiesos įrodymas būtų svarbiau už tiesą. O kas gi bus įrodymo įrodymas? Matai, pradėjai judėti atgal. Kad liautumeis, turi nustoti prašęs įrodymų ir pripažinti, tik akimirkai, kad kažkas yra tiesa. Net nesvarbu ką. Tai gali būti Dievas arba aš, arba tu pats. Bet kuriuo atveju turi pripažinti kažką esant tiesa. Jei veiksi, nors akimirkai, vadovaudamasis tiesa, kurią pripažinai, labai greitai žengsi žingsnį tolyn. Tai lyg kopimas į medį nakčia – pasieksi kitą šaką tik užsikoręs ant žemiau esančios. Moksle tai vadinama eksperimentiniu požiūriu. Kad įrodytum teoriją, atlieki eksperimentą remdamasis tų, kurie atliko eksperimentą anksčiau nei tu, paliktais veikimo nurodymais. Dvasiniuose ieškojimuose tie eksperimentai, kuriuos kiekvienas turime atlikti, vadinami joga.

K:

Yra tiek daug jogos rūšių; kurią pasirinkti?

M:

Žinoma, kiekvienas džnanis siūlys savo paties pasiekimų kelią, nes jį geriausiai pažįstą. Tačiau daugelis jų yra labai liberalių pažiūrų ir pritaiko savo patarimus prie klausiančiojo poreikių. Visi keliai veda tave link proto apvalymo. Užterštas protas užstoja tiesą. Tyras protas yra permatomas. Per jį galima lengvai ir aiškiai matyti tiesą.

K:

Atleiskite, bet panašu, kad man nepavyksta perteikti savo sunkumo. Klausiu apie tiesos įrodymą, o man nurodomi būdai, kaip ją pasiekti. Tarkim, kad remiuosi tais būdais ir pasiekiu tam tikrą nuostabiausią ir trokštamiausią būseną. Kaip man žinoti, kad mano būsena tikra? Kiekviena religija prasideda nuo tikėjimo ir žada tam tikrą ekstazę. Ar ekstazė tikra, ar ji tik tikėjimo produktas? Nes jeigu tai tik sukurstyta būsena, man to nereikia. Pavyzdžiui, krikščionybė teigia, kad Jėzus yra mūsų Išganytojas, tikėkit ir būsit išgelbėti nuo nuodėmių. Kai paklausiu nuodėmę darančio krikščionio, kaip dabar čia yra, kad, nors ir tiki Kristumi, nebuvo išgelbėtas nuo nuodėmės, gaunu tokį atsakymą: mano tikėjimas nėra tobulas. Ir vėlgi atsiduriame užburtame rate – be tobulo tikėjimo nėra išgelbėjimo, be išgelbėjimo nėra tobulo tikėjimo, vadinasi nėra išgelbėjimo. Nustatomos neįgyvendinamos sąlygos, o mes kaltinami, kad jų nevykdome.

M:

Nesuvoki, kad tavo dabartinė būdraujanti būsena yra nežinojimas. Tavo klausimas apie tiesos įrodymą kyla iš tikrovės nežinojimo. Tapatiniesi su savo jutiminėmis ir psichinėmis būsenomis sąmonėje, „aš esu“ taške, tuo tarpu tikrovės netiesiogiai nepasieksi, su ja ryšio neužmegsi, jos nepatirsi. Priimi dvilypumą taip užtikrintai, kad to net nepastebi, o man įvairovė ir skirtingumas nereiškia atskyrimo. Įsivaizduoji, kad tikrovė yra nesusijusi su vardais ir skvarmomis, o man vardai ir skvarmos yra nuolat kintančios tikrovės išraiškos, o ne kažkas su ja nesusijusio. Prašai tiesos įrodymo, o man viskas, kas egzistuoja, yra tas įrodymas. Tu atskiri egzistavimą nuo buvimo, o buvimą nuo tikrovės, o man visa tai yra viena. Kad ir kaip būtum įsitikinęs savo būdravimo būsenos tikrumu, netvirtini, kad ji yra nuolatinė ir nekintanti, kaip kad aš tvirtinu kalbėdamas apie savąją. Vis dėlto nematau skirtumo tarp mūsų, išskyrus vieną: tu įsivaizduoji dalykus, o aš ne.

K:

Pirmiausiai sakai, kad netinkamai klausiu apie tiesą. Tada kaltini mane dėl vaizduotės. Ką tu laikai vaizduote, man yra tikrovė.

M:

Kol neištyrei. Nekaltinu tavęs dėl nieko. Prašau tavęs tik vieno – kelk išmintingus klausimus. Užuot ieškojęs tiesos, kurios nežinai, įrodymo, peržvelk turimus to, ką manai, kad žinai, įrodymus. Suprasi, kad užtikrintai nieko nežinai – tiki gandais. Kad žinotum tiesą, turi pats patirti.

K:

Mirtinai bijau samadhi ir kitų transo būsenų, nesvarbu, kas jas sukeltų. Svaigalai, rūkymas, karščiavimas, narkotikai, kvėpavimas, dainavimas, kratymasis, šokis, sukimasis, meldimasis, lytiniai santykiai

ar pasninkavimas, mantros ar svaiginanti abstrakcija gali išstumti mane iš būdravimo būsenos ir leisti man patirti kažką nepaprastą, nes nepažįstamą. Bet pradingus priežasčiai, išnyksta ir poveikis – lieka tik atsiminimas, neduodantis ramybės, bet nykstantis.

Meskime šalin visus būdus ir padarinius, nes padariniai susaistyti būdų. Iškelkim naują klausimą. Ar gali tiesa būti rasta?

M:

Kur yra tiesos buveinė, kur galėtume eiti jos ieškoti? Ir kaipgi suprasi, kad ją suradai? Kokiu pagrindu vertinsi ją? Sugrįžai prie savo pradinio klausimo: kas yra tiesos įrodymas? Kažkas negerai su pačiu klausimu, nes tu jį vis kartoji ir kartoji. Kodėl klausi apie tai, kas yra tiesos įrodymas? Ar tik ne dėl to, kad, visų pirma, nežinai, kas yra tiesa, ir bijai, kad gali būti apgautas? Įsivaizduoji, kad tiesa yra daiktas pavadinimu „tiesa“ ir kad ją, jei ji tikra yra naudinga turėti. Vadinasi, bijai būti apgautas. Nori nusipirkti tiesą, bet nepasitiki pirkliais. Bijai klastočių ir pamėgdžiojimo.

K:

Nebijau būti apgautas. Bijau apsigauti.

M:

Bet tu juk apgaudinėji save nežinodamas savo tikrųjų motyvų. Prašai tiesos, o iš tiesų tik ieškai nusiraminimo, kuris nori, kad tęstųsi amžinai. Visgi niekas, jokia proto būsena negali tęstis amžinai. Laike ir erdvėje visuomet yra ribos, nes laikas ir erdvė patys yra riboti. O ten, kur nėra laiko, žodis „amžinai“ neturi jokios reikšmės. Tas pats ir su „tiesos įrodymu“. Ten, kur nėra dvilypumo, viskas yra išbaigta, yra savo paties įrodymas, reikšmė ir tikslas. Ten, kur viskas yra viena, nereikia jokių patvirtinimų. Įsivaizduoji, kad pastovumas yra tiesos įrodymas, kad tai, kas tęsiasi ilgiau yra kažkokiu būdu tikriau. Laikas tampa tiesos matu. O kadangi laikas egzistuoja mūsų prote, protas tampa teisėju ir pats savyje ieško tiesos įrodymo – užduotis, visiškai neįvykdoma ir beviltiška!

K:

Mokytojau, pasakytumėt, kad nėra tiesos, kad viskas reliatyvu, sutikčiau su jumis. Bet jūs vis tvirtinate, kad yra tiesa, tikrovė, tobulas žinojimas, todėl klausiu: Kas tai ir kaip jūs žinote? Ir kas gi paskatins mane ištarti: Taip, mokytojas buvo teisus?

M:

Laikaisi įsikibęs noro gauti įrodymą, paliudijimą, autoritetingą šaltinį. Vis dar įsivaizduoji, kad kažkas turi parodyti pirštu į tiesą ir pasakyti tau: „Pažvelk, čia yra tiesa“. Taip nėra. Tiesa nėra pastangų rezultatas, kelio galas. Ji yra čia ir dabar, pačiame jos ilgėjimesi ir ieškojime. Ji arčiau nei protas ir kūnas, arčiau nei jausmas, kad esu. Nematai jos, nes žiūri per toli nuo savęs, ne į savyje slypinčią esybę. Sudaiktinai tiesą ir reikalauji įprastinių įrodymų ir patikrinimų, kurie yra tinkami tik daiktams ir mintims.

K:

Iš to, ką jūs sakote, suprantu tik tiek, kad tiesa yra aukščiau mano supratimo ir kad neturiu teisės kalbėti apie ją.

M:

Ne tik kad turi teisę, bet ir pats esi tiesa. Tiesiog netiesą laikai tiesa.

K:

Atrodo lyg sakytum: neprašyk tiesos įrodymų. Rūpinkis tik netiesa.

M:

Tiesa atrandama įžvelgus netiesą. Gali žinoti, kas yra netiesa. O tiesa gali tik būti. Žinios yra susijusios su tuo, kas žinoma. Tam tikru požiūriu, žinios yra tapačios nežinojimui. Kur nėra nežinojimo, kur reikia žinių? Patys savaime nei nežinojimas, nei žinios neegzistuoja. Tai tik proto būsenos, kurios ir vėlgi yra tik judėjimo sąmonėje, kuri savo esme yra nekintanti, išraiška.

K:

Ar tiesa egzistuoja proto lygmeny ar už jo ribų?

M:

Nei ten, nei ten. Ir ten, ir ten. To nepavyks išreikšti žodžiais.

K:

Šitai ir girdžiu visą laiką – neišreiškiama žodžiais (anirvachaniya). Nuo to netampu išmintingesnis.

M:

Tikrai, šitaip dažnai dangstomas visiškas nežinojimas. Protas gali veikti pagal savo paties sukurtas sąlygas; jis tiesiog negali peržengti savęs. To, kas nėra nei jutiminis, nei protinis, bet visgi be kurio niekas jutiminis ar protinis negali egzistuoti, juose nėra. Suprask, kad protas turi savo ribas. Kad peržengtum tas ribas, turi leistis į tylą.

K:

Ar galime sakyti, kad veiksmas yra tiesos įrodymas? Jo negalima išreikšti žodžiais, bet jį galima parodyti.

M:

Nei veikimas, nei neveikimas. Tai daugiau nei šie du.

K:

Ar gali kada žmogus pasakyti: „Taip, tai tiesa“? Ar jis tėra apribotas netiesos atmetimu? Kitais žodžiais tariant, ar tiesa yra grynas neigimas? O gal kuriuo nors metu neigimas tampa teigimu?

M:

Tiesos neapibūdinsi, bet ją gali patirti.

K:

Patirtis yra subjektyvi – ja nepasidalinsi. Jūsų patirtis manęs neveikia.

M:

Tiesą galima patirti, bet ji nėra vien tik patyrimas. Žinau ir galiu tai perduoti, bet tik jei atsiversi tam. Atsiverti reiškia nenorėti nieko kito.

K:

Esu pilnas troškimų ir baimių. Ar tai reiškia, kad neturiu teisės į tiesą?

M:

Tiesa nėra nei apdovanojimas už gerą elgesį, nei prizas už tam tikrų išbandymų įveikimą. Jos negalima sukurstyti. Tiesa – tai pirminis, negimęs, labai senas viso, kas yra, šaltinis. Turi teisę, nes esi. Tau nereikia nusipelnyti tiesos. Ji priklauso tau. Tiesiog liaukis bėgti nuo jos bėgdamas jai iš paskos. Sustok, nurimk.

K:

Mokytojau, jei norite, kad kūnas ir protas nurimtų, pasakykite, kaip tai padaryti. Stebėdamas save matau kūną ir protą, veikiamus kažko, ko negaliu suvaldyti. Paveldimumas ir aplinka visiškai mane užvaldžius. Galingasis „esu“, pasaulio kūrėjas, gali būti kuriam laikui narkotikų numalšintas, o lašelio nuodų – visam laikui.

M:

Vėlgi laikai save kūnu.

K:

Net jei pripažinčiau, kad iš kaulų, mėsos ir kraujo sudarytas kūnas nesu aš, vis vien likčiau su subtiliu iš minčių ir jausmų, atsiminimų ir vaizduotės susidedančiu kūnu. Jei pripažinčiau, kad nesu ir tai, vis vien likčiau su sąmone, kuri taip pat yra tam tikras kūnas.

M:

Esi visiškai teisus, bet čia nesustok. Skverbkis už viso to. Nei sąmonė, nei jos centre esantis „esu“ nėra tu. Tavo tikroji esmė yra visiškai neturinti savimonės, visiškai laisva nuo savęs tapatinimo su bet kuo, dideliu, vos pastebimu ar transcendentiniu.

K:

Galiu įsivaizduoti save esantį už viso to. Bet kokį įrodymą turiu? Kad būčiau, turiu kažkuo būti.

M:

Viskas atvirkščiai. Kad būtum, turi nebūti niekuo. Galvoti, kad esi kažkas, reiškia mirtį ir pragarą.

K:

Skaičiau, kad senovės Egipte buvo rengiamos tam tikros misterijos, kuriose, pasitelkus narkotines medžiagas ar burtažodžius, žmonės buvo išprašomi iš savo kūnų ir iš tikrųjų galėdavo patirti, kad stovi išorėje ir žiūri į savo pačių išsekusius pavidalus. Tai turėjo įtikinti juos, kad egzistuoja gyvenimas po mirties, ir sukurstyti jų susirūpinimą savo galutiniu likimu, o tai buvo labai pelninga valstybei ir šventyklai. Savęs tapatinimas su asmeniu, turinčiu kūną, išliko.

M:

Kūnas sudarytas iš maisto taip, kaip protas iš minčių. Matyk juos tokius, kokie jie yra. Nesitapatinimas, kai jis natūralus ir savaiminis, yra išsilaisvinimas. Tau nereikia žinoti, kas esi. Užtenka žinoti, kas nesi. Niekada nesužinosi, kas esi, nes kiekvienas atradimas atskleidžia kitas plotmes, kurias reikia užkariauti. Nežinomybė neturi ribų.

K:

Ar tai reiškia, kad nežinojimas tęsis amžinai?

M:

Tai reiškia, kad nežinojimo niekada nebuvo. Tiesa slypi ieškojime, o ne tame, kas atrasta. O ieškojimui nėra nei pradžios, nei pabaigos. Abejok ribomis, ištrūk iš jų, numatyk sau akivaizdžiai neįmanomų užduočių – būtent taip.

 

Iš knygos: Sri Nisargadatta Maharaj „I am that“

Vertė Vajra Yogini

KNYGOS DALYS „AŠ ESU TAI“ LIETUVIŲ IR ANGLŲ KALBOMIS ČIA - AŠ ESU TAI

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt