Šri Nisargadatta: viskas vyksta savaimingai

nisargadatta_maharaj_19-scaled500 “Laikykis požiūrio, kad pasaulis ir savastis yra viena ir tobula. Tik tavo požiūris yra klaidingas ir jį reikia keisti. Šis kaitos vyksmas ir yra tai, ką vadinate sadhana. Tai prasideda tuomet, kai pasibaigia tingumas ir visa galia nukreipiama valymuisi, kad galėtų ateiti aiškumas ir geranoriškumas.

 Tikrovėje tai yra neišvengiamo augimo ženklai. Nebijok, nesipriešink, neatidėliok. Būk, kas esi. Nieko nereikia bijoti. Pasitikėk ir mėgink. Bandyk nuoširdžiai. Leisk tikrajam buvimui lipdyti tavo gyvenimą. Nepasigailėsi.“ Šri Nisargadatta

Klausiantysis: Ar jnani – išminčius miršta?

Mokytojas: Jis yra anapus gyvenimo ir mirties. Tai, kas mums atrodo neišvengiama – gimti ir mirti, – jam pasirodo tik kaip judesio apraiškos tame, kas nejuda. Tai tėra pokyčiai nekintamume, o jų pabaiga vyksta amžinume. Išminčiui akivaizdu, kad niekas negimė ir niekas nemirs, niekas nesitęsia ir niekas neišlieka. Visa yra, kaip yra – anapus laiko.

K: Sakote, kad žiniuonis yra anapus. Anapus ko? Anapus žinojimo?

M: Žinojimas turi savo kilimo ir įsitvirtinimo ratą. Sąmonė ateina į būtį ir išeina anapus būties. Tai galima kasdien stebėti. Mes visi žinome, kad kartais esame sąmoningi, o kartais – ne. Kai nesame sąmoningi, tai mums atrodo kaip tamsa ar migla. Tačiau jnani – išminčius visuomet suvokia save nei kaip sąmoningą, nei kaip nesąmoningą, bet kaip gryną budrumą – kaip visų trijų proto būsenų ir jų turinių stebėtoją.

K: Kaip prasideda šis stebėjimas?

M: Išminčiui niekas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kaip druska ištirpsta vandenyje, taip viskas ištirpsta tyroje būtyje. Išmintis visuomet neigia tai, kas netikra. Pamatyti netikrą kaip netikrą ir yra išmintis. Anapus yra tai, kas neišreiškiama žodžiais.

K: Manyje yra įsitikinimas: „Aš esu kūnas“. Sutinku, kalbu iš neišmanymo. Tačiau būsena, kai save imame jausti kaip kūną, kaip kūną – protą ar net kaip gryną protą – kada ji prasideda?

M: Tu negali kalbėti apie sąmonės pradžią. Pačios pradžios ir pabaigos idėjos yra sąmonėje. Jei nori prasmingai prabilti apie pradžią, turi atsidurti anapus sąmonės. Jau tą akimirką, kai tai nutiks, suvoksi, kad tokio dalyko nėra ir niekada nebuvo. Tėra vienintelė tikrovė, kurioje nė vienas „dalykas“ neturi savo atskiro buvimo. Kaip bangų neįmanoma atskirti nuo vandenyno, taip visi buvimai yra įsišakniję vienoje būtyje.

K: Akivaizdu yra tai, kad čia ir dabar klausiu, kada kyla jausmas „Aš esu kūnas“? Gimstant? O gal – tik šįryt?

M: Dabar.

K: Tačiau aš prisimenu, kad toks jausmas buvo ir vakar!

M: Vakardienos prisiminimas taip pat yra dabar.

K: Bet aš tikrai būnu laike. Turiu praeitį ir ateitį.

M: Tai yra, ką įsivaizduoji irgi yra dabar.

 K: Juk turi būti kokia nors pradžia.

M: Dabar.

K: O kaip tada su pabaiga?

 M: Tai, kas neturi pradžios, negali ir baigtis.

K: Tačiau aš sąmoningai suvokiu savo klausimą.

 M: Į klaidingą klausimą nėra atsakymo. Jis tegali būti atpažintas kaip klaidingas.

K: Man tai yra tikra.

M: Kada tau tai atrodo tikra? Tik dabar.

 K: Taip, dabar man tai tikra.

 M: Kas yra tikro tavo klausime? Tai proto būsena. Jokia proto būsena negali būti tikresnė negu pats protas. Ar protas yra tikras? Tai tėra būsenų rinkinys, visos jos – laikinos. Kaip laikinų būsenų seka gali būti laikoma tikrove?

K: Kaip karoliukai ant siūlo, įvykiai visada seka įvykius.

 M: Jie visi kybo ant pagrindinės idėjos: „Aš esu kūnas“. Tačiau netgi tai yra laikina proto būsena. Ji ateina ir nueina, kaip visos kitos būsenos. Buvimo kūnu ir protu regimybė yra tik todėl, kad jos neištiri. Nenoras tyrinėti yra siūlas, ant kurio prote kybo visos būsenos.

Tai – kaip tamsa uždarame kambaryje. Atrodo, ji ten yra. Tačiau kai atveri kambarį, kur ji pasideda? Niekur nepasideda, nes jos čia ir nebuvo. Visos proto būsenos, visi vardai ir būties pavidalai auga iš neklausinėjimo, netyrinėjimo, įsivaizdavimo, patiklumo. Teisinga sakyti „Aš esu“, bet sakyti „Aš esu tai“ jau nurodo į tyrinėjimo stoką, proto silpnumą ar gilų įmigį.

K: Jei visa yra šviesa, tai kaip atsiranda tamsa? Kaip gali būti tamsa viduryje šviesos?

M: Viduryje šviesos nėra jokios tamsos. Savęs užmarštis yra tamsa. Kai susitelkiame į kitus dalykus, į ne-save, taip save užmirštame. Tai nėra neįprasta. Bet kodėl užmirštame Savastį, nesaikingai tenkindami prisirišimus? Išmintis įsitvirtina tada, kai tu niekada nepamiršti Savasties, kaip amžinybėje esančio šių dviejų šaltinio: paties patyrėjo ir jo patirties.

K: Mano dabartinėje būsenoje mintis „Aš esu kūnas“ ateina savaime. O idėja „Aš esu tyras buvimas“ tėra prote – kaip tiesa, bet nepatirta.

M: Taip, pratybos – sadhana susideda iš nuolatinio savęs kaip tyros būties prisiminimo, nebuvimo kažkuo įvardintu ar įvardintų dalykų suma. Netgi įvardintų dalykų visuma, kuri ir sudaro Visatą. Visa tai yra prote, netgi kūnas yra daugybės jutiminių patirčių sujungimas prote – kiekviena patirtis taip pat yra ir proto būsena. Jei sakai: „Aš esu kūnas“, tai tą įrodyk.

K: Štai jis yra.

M: Tik tada, kai apie jį galvoji. Ir kūnas, ir protas ir pertraukiamos būsenos. Šių mirksnių visuma sukuria buvimo vaizdinį. Tyrinėk, kas laikinume yra visuomet. Rask tikrą netikrovėje. Tai yra sadhana.

K: Tiesa ta, kad aš apie save mąstau kaip apie kūną.

 M: Žinoma, galvok apie save. Tik kam tau reikia tos minties apie kūną? Tai juk tėra virtinė jutimų, patirčių, atminčių ir apibendrinimų. Kūnas yra abstrakcija, kurią sukuria mūsų polinkis ieškoti vienovės įvairovėje – kas iš esmės nėra klaidinga.

K: Man sakė, kad galvoti „Aš esu kūnas“ yra proto negalia.

 M: Kam tokios šnekos? Tokie pasakymai tik kuria rūpesčius. Savastis yra visko šaltinis ir viskam – galutinis tikslas. Nieko nėra išorėje.

K: Jei mintys apie kūną visiškai užvaldo, argi tai nėra klaidinga?

M: Nėra nieko klaidingo mintyse apie kūną, netgi idėjoje „Aš esu kūnas“. Tik apriboti save vien tik kūnu yra klaida. Tikrovėje visas buvimas, kiekvienas jo pavidalas, yra mano sąmonės viduje. Negaliu pasakyti, kas esu, nes žodžiai gali apibūdinti tik tai, kas aš nesu. Aš esu ir todėl viskas yra. Bet aš esu už sąmonės ir dėl to sąmonėje negaliu pasakyti, kas esu. Tačiau aš esu. Klausimas „Kas aš esu?“ neturi atsakymo. Jokia patirtis negali į jį atsakyti, nes savastis yra už patirties.

K: Tačiau vis tiek klausimas „Kas aš esu“ turi turėti kokią nors vertę.

 M: Jis neturi atsakymo įprastoje sąmonėje ir dėl to padeda pereiti anapus įprastos

sąmonės.

K: Dabarties akimirką aš esu čia. Kas tame yra tikro, o kas čia netikra? Prašau, nesakykite man, kad mano klausimas klaidingas. Abejojimas mano klausimais niekur manęs nenuves.

M: Tavo klausimas nėra klaidingas, jis – nereikalingas. Sakei: „Čia ir dabar aš esu“. Čia ir sustok, nes tai tikra. Nepaversk akivaizdaus dalyko klausimu. Čia ir yra tavo klaida. Esi nei žinantis, nei nežinantis, nei protas, nei medžiaga. Nemėgink savęs apibūdinti proto ir medžiagos sąvokomis.

***

K: Kaip keistai dirba jūsų protas!

M: Tai tu keistas, o ne aš. Aš esu normalus. Esu sveikas. Matau dalykus tokius, kokie jie yra, dėl to jų nebijau. O tu tikrovės bijai .

K: Kodėl turėčiau?

M: Tai tavo paties savęs nepažinimas tave verčia bijoti ir netgi nuslepia nuo tavęs tai, kad bijai. Nemėgink nebijoti. Pirmiausiai sugriauk neišmanymo sieną.

Žmonės bijo mirti, nes jie nežino, kas yra mirtis. Jnani mirė dar prieš savo mirtį, jis pamatė, kad ten nėra ko bijoti. Tą akimirką, kai pažįsti savo tikrąją būtį, nieko nebebijai. Mirtis tau suteikia laisvę ir galią. Jei nori būti laisvas nuo pasaulio, privalai mirti pasauliui. Tada Visata yra tavo, ji tampa tavo kūnu, išraiška ir įrankiu. Laimė būti visiškai laisvam yra visiškai neapibūdinama. Kita vertus, tas, kuris bijo laisvės, negali mirti.

K: Jūs turite omenyje – tas, kuris negali mirti, negali gyventi?

M: Gali sakyti ir taip. Prisirišimas yra pančiai, neprisirišimas yra laisvė. Trokšti yra vergauti.

K: Ar tai reiškia – jei jūs išsigelbėjate, tai ir pasaulis yra išgelbėtas?

M: Pasauliui, kaip visumai, nereikia išsigelbėti. Žmogus daro klaidas ir kuria kančią. Kai visa tai suvokiama išminčiaus sąmonėje, tai susitvarko. Tokia jau jnani prigimtis.

K: Mes stebime tai, kas vadinama dvasiniu tobulėjimu Savanaudis žmogus tampa religingas, valdo save, nudailina savo mintis ir jausmus, atlieka dvasines pratybas, suvokia savo tikrąją būtį. Ar šis tobulėjimo vyksmas yra valdomas priežastingumo, ar tiesiog atsitiktinis?

M: Iš mano požiūrio taško viskas vyksta savaime ir spontaniškai. Tačiau žmogus įsivaizduoja, kad jis pluša, siekdamas tikslo. Jo protas sutelktas į tikslą ir jis stengiasi dėl jo.

K: Grubus ir neišsivystęs žmogus nedirbs be atlygio. Argi nėra teisinga pasiūlyti jam kokį nors paskatinimą?

M: Jis ir pats sau susikurs paskatas. Jis nežino, kad augimas yra sąmonės prigimtyje. Jis tobulės, keisdamas motyvus. Vaikysis Guru, kad būtų išpildyti jo troškimai. Kai pagaliau jis suras nivritti – sugrįžimo kelią, tada apleis visas paskatas, nes jo susidomėjimas pasauliu jau baigėsi. Jis nieko nenori – nei iš kitų, nei iš savęs. Jis miršta viskam ir tampa Viskuo. Jis nenori nieko ir nedaro nieko – tai yra tikra kūryba! Nuostabu stebėti, kaip širdyje atsiranda ir pranyksta visata.

K: Didžiausia kliūtis vidinėms pastangoms yra nuobodulys. Mokiniui tampa nuobodu.

M: Tamas ir radžas – sąstingis ir nerimastingumas veikia kartu, užgniauždami sattva – darną. Tamas ir radžas gunos turi būti nugalėtos anksčiau, nei pasirodys sattva. Tada ji skleisis savaime. .

K: Argi visai nereikia stengtis?

M: Kai pastangų reikės, pastangos pasirodys. Kai pastangų nebuvimas taps būtinas, taip ir nutiks. Tau nereikia raginti gyvenimo. Tiesiog plauk su juo ir visiškai atsiduok dabarties akimirkos užduočiai, kuri yra numirti dabar į dabar. Nes gyvenimas yra mirimas. Be mirties negali būti gyvenimo.

Laikykis požiūrio, kad pasaulis ir savastis yra viena ir tobula. Tik tavo požiūris yra klaidingas ir jį reikia keisti. Šis kaitos vyksmas ir yra tai, ką vadinate sadhana. Tai prasideda tuomet, kai pasibaigia tingumas ir visa galia nukreipiama valymuisi, kad galėtų ateiti aiškumas ir geranoriškumas.

Tikrovėje tai yra neišvengiamo augimo ženklai. Nebijok, nesipriešink, neatidėliok. Būk, kas esi. Nieko nereikia bijoti. Pasitikėk ir mėgink. Bandyk nuoširdžiai. Leisk tikrajam buvimui lipdyti tavo gyvenimą. Nepasigailėsi.

Šri Nisargadatta Maharaj „Aš Esu Tai“. 33 skyrius.

Vertė Ginta Gaivenytė

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt

nisarg

Parašykite komentarą