Stebėtojo (savistabos) reikšmė pratybose

   Stebėtojo (savistabos) praktika yra nepaprastai reikšmingas dalykas. Be savistabos visos kitos praktikos gali pasirodyti bevertės. Pateikiame ištraukas iš rašomos R.G.Narajano knygos darbiniu pavadinimu „Jogų pasaulėžiūra“.

Priešybių egzistavimas sukuria mums žinomą pasaulio vaizdą. Tai mūsų žaidimų aikštelė. „Kur tik dvejybė atsiranda, ten vienas kitą uodžia, vienas kitą regi, vienas kitą girdi, vienas kitam kalba, vienas kitą mąsto, vienas kitą žino. Tačiau kai visa kas jam tapo Atmanu, kuo gi ir ką jis uos, kuo gi ir ką regės, kuo gi ir ką girdės, kuo gi ir kam kalbės, kuo gi ir ką mąstys, kuo gi ir ką pažins? Kuo gi pažins jis tą, kuriuo jis viską žino? Kuo jis pažįstantį pažins, brangioji?“ (Brihadaranjaka Upanišada 2.4.14).

Gyvenimas pasireiškia įvairiomis formomis, civilizacijos kuriasi ir žlunga, žmonės gimsta ir miršta. Nuolatinis vyksmas niekada nesustoja. Jei įsivaizdotume save, lyg super būtybę, gyvenančią tūkstantmečius ir stebinčią žmonių gyvenimą iš paukščio skrydžio – šis sparčiai besikeičiantis pasaulis atrodytų lyg spalvotas kaleidoskopas. Atskiro žmogaus vadinamos „problemos“ – tik akimirksnį trunkantis vėjelio dvelktelėjimas. Tačiau gyvendami čia ir dabar neturėtume propaguoti susitaikymo ir primityvaus buitinio fatalizmo. Nes, pasak S.K.Čarterdži, dvasinės aukštumos pasiekiamos tik savo prigimties apvalymu. Šio apvalymo siekiama nesavanaudiška veikla ir ego arba savanaudiškumo panaikinimu. „Gyventi šitame pasaulyje, bet jam nepriklausyti“, sakoma Antrajame laiške Korintiečiams (10:3).

Tuo pačiu, ši gyvenimo įvairovė visiškai nereiškia, kad yra teisinami kažkieno netinkami poelgiai. Jogo sąmonės santalka yra už jų, už proto. Tiesiog Stebėtojas (ši būsena jogoje vadinasi Sakshi-bhava, o stebėtojas – Sakshi-Bhūtam) „Jis pasidaro kaip vanduo [skaidrus], vienatinis Stebėtojas, nedvejas…“ (Brihadaranjaka Upanišada 4.3.32.) stebi pasaulį jo įvairias manifestacijas ir neveikia (kalbama apie vidinę būseną, išoriniai veiksmai gali būti patys įvairiausi).

Stebėtojo būsena jogos pasaulėjautoje yra labai svarbus faktorius. Šią pajauta visuomet yra su mumis, tačiau pervesti tai į praktikos lygmenį yra gana sunku. Nes žmogus labai rimtai yra save susiejęs su kūnu ir protu. Jis įsivaizduoja esąs kūnu. Šį sąmonės atsiejimą sunku atlikti ir dvasiniams ieškotojams, dažnai išliekančiais minčių ir jausmų belaisvėje. Taip ir verda vargšeliai, savo išoriniuose apvalkaluose (nuomonės, vertinimai, mintys, fantazijos, jausmai ir kt.) lyg barščiuose.

Evangelijoje pagal Tomą parašyta: „Jėzus pasakė: Būkite praeiviais“ (47). Stebėtojas visada čia, nes tai tikroji mūsų prigimtis. Žmogus nėra vien tik fizinis kūnas ir protas. Reikia tiesiog deramai atsipalaiduoti ir užmegzti ryšį su savo Aukštesniąja prigimtimi. Viskas labai paprasta, tačiau kartu ir sudėtinga.

Yra TAS, kuris žino, jog egzistuoja. Tai pirminis suvokimas už visų minčių ir emocijų. Šis pojūtis AŠ ESU yra amžinas. Jis yra kievieno iš mūsų (jiva) pirminė reikšmė. Šis pojūtis yra mūsų Guru ir kelrodė žvaigždė. Jis nekinta. Išėjimo knygoje Dievas pasakė Mozei „AŠ ESU, KURIS ESU“. (Išėjimo 3:14). Kitaip tariant, AŠ ESU ESATIS (Я Есмь Сущий).

Dievo vardas yra AŠ ESU. Toks yra ir mūsų prigimtinis vardas.  Tai ir yra  Stebėtojas (Sakshi Bhutam). Šis Stebėtojas aiškiai atsispindi sąmonės veidrodyje tik esant ramybės būsenai. Kai bent šiek tiek aprimsta sąmonės modifikacijos – mintys, jausmai, prisiminimai – sąmonės gilumoje galime pajusti tylų Stebėtoją…

Kai suvokiamas ir patirtimi pajuntamas Stebėtojas, kuris buvo čia ir dabar visada, neišvengiamai kinta žmogaus požiūriai į pasaulį ir žmones. Kintant požiūriams, keičiasi ir pats pasaulis. Visa, ką matome aplink, pagimdė žmonių mintys. Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad Žmogaus genijus sugalvojo materialius daiktus, įstatymus, valstybines sistemas, demokratiją ir net religijas. Jei mintis nesavanaudiška, tyra – ji tarnauja žmonėms ir jų gerovei. Savanaudiškumas, kaip pagrindinis vidinis motyvas, gėrio atnešti negali. Negalima pakeisti apreikšto pasaulio reiškinių, nepakeitus minčių ir požiūrių savyje. Kaip rašė Paramhansa Jogananda savo žymiojoje „Jogo autobiografijoje“, „žmogus yra siela, o ne organizacija, ir tik vidinės jo reformos gali garantuoti išorinių sėkmę“. Todėl raktas į materialinę ir dvasinę gerovę glūdi žmonių protuose.

Suvokiant sąvają Dieviškojo instrumento paskirtį, kyla klausimas apie minčių prigimtį. Stebėtojas negalvoja ir nevertina. Jis tik liudija Šviesą. Ir tą mes pajuntame intuicijos pagalba. Kas gi yra protas? Ar jis veikia visiškai savarankiškai? Protas yra mintys. Panaikinus minčių atsiradimą, nebėra ir proto. Medituojant ir stebint savo mintis tampa akivaizdu, jog valios pagalba sukontroliuoti minčių tėkmę yra neįmanoma. Galima jas stebėti. Jos atsiranda ir išnyksta lyg kino ekrane. Stebėtojas jas stebi ir suvokia, jog Esatis yra atskira nuo minčių funkcionavimo. Ekrane gali pasirodyti įvairūs prisiminimai, nuoskaudos, džiaugsmai ir pan. Tai tam tikras sudėtingas aparatas. Tačiau jis veikia sau, Stebėtojo tai visiškai neliečia.

Tačiau jei žmogus stipriai identifikuojasi su savuoju EGO, fiziniu kūnu, mintys tampa labai svarbios. Lygiai taip pat tampa svarbios ir aplinkinių žmonių mintys apie mus. Šiame gyvenimo teatre įsijaučiame į vaidmenį. Tuomet tampa tiesiog neįmanoma suvokti, jog apreikštojo pasaulio modelyje nėra nieko pastovaus ir nekintamo, viskas priklauso nuo požiūrio taško. Nekinta tik Stebėtojas.

Šioje būsenoje, pasak didžiojo Krija jogo Lahirio Machasajos proproanūkio Šibendu Lahiri „tu išeini iš priešybių koridoriaus. Tada malonumas – ne tavo, skausmas – ne tavo, pasibjaurėjimas – ne tavo, baimė ne tavo, didvyriškumas – ne tavo, pyktis – ne tavo, draugiškumas – ne tavo, pergalė ir pralaimėjimas – ne tavo. Šioje lygaus proto būsenoje gėris ir blogis neturi su manimi nieko bendra. Kada jausmingumas šioje proto būsenoje yra apmarintas badu, juslės apreiškia Param (noumeną arba kitą realybę, transcendenciją, kartais apibrėžiamą tiesiog žodeliu TAI – aut.past.) taip neutralizuodamos Stebėtoją „AŠ“".  Tai dar vadinama „ne-proto“ būsena.

Taip minėtasis Šibendu Lahiri verčia ir komentuoja Patandžalio paskutinę (IV.34) Sutrą apie Kaivalją arba Išsivadavimą: „Kai asmenybė tampa nuliu, prasideda procesas, kurio pasėkoje žmogus pasijaučia esąs palaimos aplinkoje. Šio proceso pabaiga yra begalinės natūralios būsenos atsiradimas. Šioje būsenoje žmogus egzistuoja harmonijoje su Proto Energija. Asmenybė (ego) – daiktavardis. Jis turi baigtis, kad prasidėtų šventas procesas – veiksmažodis. Ir pagaliau, viskas baigiasi sprogimu – amžinosios natūralios būsenos atsiradimu, surištos su energija, kuri supranta. Po to daugiau nevyksta jokio proto judėjimo.“

Todėl mums yra labai svarbus kiekvieno atskiro žmogaus požiūris: ar jis priima priešybes ar aktyviai ir visiškai įsitraukęs „žaidžia“ tame žaidimų kambaryje, ar vis dėlto nukreipia žvilgsnį vidun ir bando suvokti aplinką per savo vidinį „AŠ Esu“. Šis pojūtis „AŠ Esu“ yra vienintelis dalykas, kuriuo galime būti tikri, būdami čia ir dabar. Jei gyventume taip, kaip aprašyta Šventuosiuose raštuose – blogis liktų tik latentine galimybe.

Apibūdindami jogą kaip Stebėtojo santykį su išoriniu pasauliu, turime konstatuoti, kad idealus Stebėtojas nėra „iš šio pasaulio“,  joks gėris ir joks blogis jo nepaliečia. „Minties ramybe jis sunaikina gerus ir blogus darbus, Nurimęs Pats Savy jis džiaugias laime amžina.“ (Maitri Upanišada 6.20). Nes amžinasis pojūtis „AŠ ESU“, pagrindinis mūsų sąmonės požymis, yra už laiko ir erdvės ribų, jis niekada negimė ir niekada nemirs.

Galima gilintis į ligų atsiradimo priežastis, tirti eterinius ir astralinius pasaulius, studijuoti įvairių energijų poveikius, tačiau jogui tai nereikšmingos tarpinės stotelės. Tai visiškai nereiškia, kad kažką jis darys atmestinai. Tačiau Stebėtojas, kuris, kaip minėta, „nėra iš šio pasaulio“ neturi jokių prisirišimų ir žino Galutinės Stotelės vardą. Ši stotelė nėra tikslas, nes tikslas irgi yra proto sukurta koncepcija ir prisirišimas. Tiesiog yra Kelias ir yra jo pabaiga. Nuėjęs šį kelią jogas supranta, kad jokio kelio ir jokios pabaigos nėra … ir pradžios nėra…

O kelio koncepciją kuria avidjos (nežinojimo) aptemdytas protas, arba  – tam tikro lygmens mokymams (tiesiog taip reikia). Kelias būvoja priekalnėse, aukštikalnėse keliai išnyksta. Tuomet ateina Tikrasis Žinojimas – ir protas yra visiškoje pusiausvyroje, gėris ir blogis lyg išnyksta, lyg anihiliuoja, ištirpdo vienas kitą – ir amžina šviesa spindi visu ryškumu.

Katha Upanišadoje yra parašyta: „Kai regintis išvysta šį aukso spalvos Kūrėją, Viešpatį, Purušą – pačias Brahmano įsčias, tai, nusipurtęs visą gėrį blogį ir nesuteptas, jis, kuris Žino, pasiekia aukščiausią Vienį“. (vertė A.Beinorius). Dievas čia apibūdinamas kaip Šviesa, nes ribotas protas neturi priemonių pažinti Tai (Tat). Todėl Biblijoje yra parašyta: „Dievas yra šviesa ir joje nėra jokios tamsos“.

R.G.Narajanas  „Jogų pasaulėžiūra“

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Parašykite komentarą