Svamis Vivekananda: apie Vedantą ir gyvenimą

Ištraukos  iš svamio Vivekanandos knygos „Žiniana joga“.

Silpnumas, sako Vedanta, yra visų nelaimių pasaulyje priežastis, vienintelė visų kančių priežastis. Mes nelaimingi todėl, kad silpni. Mes vagiame, plėšiame, meluojame ir vykdome įvairiausius nusikaltimus, nes esame silpni. Ten, kur nėra nieko, kas mus darytų silpnus, ten nėra nei mirties, nei liūdesio. Mes nelaimingi, nes klystame. Atmeskite klydimus, ir visi rūpesčiai išnyks. tai aišku ir paprasta. Po įvairiausių filosofinių ginčų ir akrobatinės proto gimnastikos mes grįžtame atgal prie vienintelės religinės idėjos, pačios paprasčiausios, kokia tik gali būti pasaulyje.

Monistinė Vedanta – tai paprasčiausia forma, į kurią galima įvilkti tiesą.

Nieko neturiu prieš dualizmą daugumoje jo pasireiškimo formų; didžioji dalis to, kas ten yra, man patinka, tačiau aš prieštarauju prieš kiekvieną tokį mokymą, kuris įdiegia silpnumą. Kiekvienam vyrui, moteriai ar vaikui, kurie kažko mokosi, pasiūlyčiau klausimą: ar jūs tapote stipresni dėl šito? Ar jūs jaučiate, kad jėgų padaugėjo?

Nes žinau, kad tik tiesa suteikia jėgų, tik ji suteikia gyvenimą.

Niekas, išskyrus veržimasį į tiesą, nedaro mūsų stipriais, ir niekas nepasiekia tiesos, pakol netampa stiprus.

Todėl kiekviena sistema, silpninanti protą, daro žmogų prietaringą, verčia jį sustingti tamsoje ir trokšti įvairiausios kilmės skausmingų neįmanomybių ir paslapčių. Tokias teorijas aš smerkiu. Jos nenaudingos ir pavojingos  žmonėms. Jos niekada neveda į gera.

***

Žinokite, kad mintys ir žodžiai, kurie jus silpnina, – tai vienintelis blogis, koks egzistuoja šiame pasaulyje, ir jo  būtina vengti.

Jūs – tas švarus Vienatinis; jūs amžinai palaiminti. Bepročiai tie, sakantys jums, kad jūs esate nuodėmingi ir turite sėdėti kamputyje ir verkti. Beprotybė, amoralumas ir niekšybė tvirtinti, kad jūs nuodėmingi.

Jūs visi – Dievas. Ar nežiūrite jūs į Dievą, lyg į žmogų, ar nevadinate jo žmogumi? Suderinkite su tuo visą savo gyvenimą. jei žmogus ruošiasi atimti iš jūsų gyvenimą, nesakykite jam „ne“, nes tai jūsų paties ranka nori pasiimti jūsų gyvenimą. Kai padedate vargšams, nejauskite anei mažiausio išdidumo. pagalba vargšams – tai jūsų malda. Argi visa visata ne jumyse pačiuose? Kur yra kažkas, kas būtų ne jūs? Jūs – šios Visatos siela.

Jūs – saulė, mėnulis ir žvaigždės. Tai jūsų spindesys neša pasauliui šviesą. Ką jūs imsite nekęsti? Su kuo imsite kovoti?

Žinokite, kad jūs – tai JIS, ir nukreipkite visą savo gyvenimą, suvokiant tai, nes, iš tiesų, tik tas, kas besielgia šitaip, ateis į Šviesą ir daugiau nebešliaužios tamsoje.

***

Dvasios atžvilgiu tenka padaryti tokią išvadą: netgi materialusis pasaulis neatsirado iš nieko, o tuo labiau negalėjo iš nieko atsirasti dvasia. Reiškia, ji egzistavo visada; negalėjo būti laiko, kada ji neegzistavo. Jeigu toks laikas būtų buvęs, jeigu dvasia kada nors neegzistavo, iš kur tada atsirado laikas? Nes laikas juk dvasioje ir pasireiškia tik tada, kai dvasia nukreipia savo jėgą į protą ir protas ima mąstyti. Kai nebuvo dvasios, nebuvo, žinoma, ir minties, o be minties nėra laiko. Todėl kaipgi galima sakyti, kad dvasia egzistuoja laike, kai pats laikas egzistuoja tiktai dvasioje? Dvasia negimsta ir nemiršta: ji šiose fazėse tik atidengia save. Ji lėtai ir palaipsniui pasireiškia įvairiose formose, pradedant nuo žemesniųjų ir iki aukščiausiųjų ir įvairiose pakopose išreiškia savo didingumą. Priimdama kūno pavidalą, ji veikia per protą, juo suvokia išorinį pasaulį ir išmoksta jį suprasti, o išnaudojusi ir išsekinusi kūną ima kitą ir t.t.

Priartėjome prie įdomaus klausimo, vadinamo dvasios persikūnijimu. Kai kam kartais ši idėja įvaro siaubą ir žmonių prietarai šiuo atžvilgiu tiek stiprūs, kad net labiausiai sveikai galvojantys greičiau patikės, kad jie atsirado iš nieko ir po to su grynai materialistine logika pasistengs sukurti teoriją, kad atsirasdami iš nulio, jie egzistuos amžinai, negu įsivaizduos persikūnijimo galimybę. Tie, kurie atsirado iš nulio, žinoma, ir pasiliks nuliais, bet nei jūs, nei aš, nei niekas iš čia esančių neatsirado iš nulio ir nepavirs į nulį.

Mes egzistuojame amžinai ir nei po saule, nei virš jos nėra jėgos, kuri galėtų atimti man egzistenciją arba padaryti nuliu. Idėja apie persikūnijimą savyje neturi ne tik nieko baisaus, bet besąlygiškai reikalinga žmonių rasės moralinei gerovei. Ji yra vienintelė logiška išvada, prie kurios gali prieiti žmonės.

***

Svamis Vivekananda „Žiniana joga“

***


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Paminklas svamiui Vivekanandai Madrase, Indija.

R.G.Narajano nuotr.

Parašykite komentarą