Pateikiame ištrauką iš Ramačarakos knygos „Hatha joga. Fizinės gerovės filosofija“. Vanduo turi milžinišką reikšmę žmogaus sveikatos būklei. O be deramos sveikatos neįmanomos nei fizinės, nei dvasinės praktikos, nei platesnis suvokimas. Vienas iš geros savijautos ir sveikatos garantų yra pakankamo vandens kiekio vartojimas. Deja, dar daugelis žmonių to nesupranta. Gerdami daug kavos ar arbatos įsivaizduoja, jog tai yra tie skysčiai, kurie reikalingi organizmui. O kava ir arbata atvirkščiai padeda šalinti vandenį iš organizmo. Juk ne šiaip sau Rytuose prie puodelio kavos patiekiama ir vandens. Jogos praktikos taip pat gali pakenkti, jas atliekant be deramo vandens kiekio organizme.
Vanduo turi didžiulę reikšmę kasdieniniame jogo gyvenime. Jis jį geria ir naudoja išorės higienai. Jis naudoja jį, kad išsaugoti savo sveikatą ir žino vandens kainą, kai organizmo funkcijos pažeistos ligos ir reikia atkurti normalią būseną. Šioje knygoje dar ne kartą bus paliestas vandens panaudojimo klausimas. Mums norisi papasakoti skaitytojams apie vandens svarbą ir patarti visada tai prisiminti. Juolab, kad septyniems žmonėms iš dešimties šio patarimo reikia. Nevenkite klausimo apie vandenį – jis turi milžinišką reikšmę mūsų gyvenime.
…
Normalus suaugęs žmogus per parą prakaito pavidalu išgarina nuo 0,5 iki 1 litro vandens; žmonės dirbantys fizinį darbą, jo išskiria dar daugiau. Esant sausam orui galima pakelti didesnį karštį, nei esant drėgnam, nes pirmuoju atveju prakaitas greičiau garuoja ir sukelia odos atvėsimą.
Tam tikras vandens kiekis išgarinamas per plaučius. Didelį vandens kiekį pašalina žmogaus šalinimo organai: suaugęs žmogus gali išskirti iki 1,5 litro šlapimo per parą. Todėl bendras skysčių kiekis organizme turi būti papildytas, kad fizinė mašina dirbtų normaliai.
Vanduo reikalingas organizmui dėl keleto priežasčių. Viena iš jų, kaip jau buvo minėta, – nereikalingų produktų pašalinimo reguliavimo procesas, kuris nuolat vyksta kūne dėl cheminio deguonies poveikio, kuris patenka iš išorės per plaučius, kur sąveikauja su anglimi, išskiriama iš maisto. Šis įsisavinimas vyksta milijonuose plaučių ląstelių ir sukuria šilumą. Vanduo, cirkuliuojantis organizme, reguliuoja įsisavinimo procesą, kad šis nebūtų pernelyg intensyvus.
Be to, organizmas panaudoja vandenį kaip nešėją. Vanduo teka arterijomis ir venomis, išnešioja kraujo kūnelius ir maisto elementus į skirtingas kūno vietas naujų ląstelių kūrimui, kaip mes jau aprašėme. Be skysčių patekimo kraujo kiekis turėtų neišvengiamai sumažėti. Grąžinant kraują venomis jo skystoji dalis įsiurbia atliekas, kurios kitaip nunuodytų organizmą, ir kraujas neša tai į inkstus, į odos poras ir plaučius, per kuriuos nuodingos medžiagos ir atliekos yra išmetamos iš organizmo. Be pakankamo skysčio kiekio šis darbas negalėtų būti atliktas taip, kaip tai sugalvojo gamta. Ir kas labai svarbu, be pakankamo vandens kiekio perdirbto maisto liekanų – organizmo šlakų – negalima būtų padaryti skystais tiek, kad jie praeitų per storąją žarną ir išeitų iš kūno. Jogai žino, kad devyniais atvejais iš dešimties chroniško vidurių užkietėjimo priežastimi tampa būtent vandens trūkumas organizme ir kad to galima išvengti, grįžus prie natūralaus įpročio gerti gryną vandenį. …
Žmonės, vartojantys mažai skysčių, kenčia nuo kraujo trūkumo, jiems pasirodo visi mažakraujystės požymiai: blyškumas, anemija. Tokių žmonių oda beveik visada sausa ir karšta, jie labai mažai ir retai prakaituoja. Jie atrodo ligoti ir primena sudžiuvusį vaisių, reikalaujantį skysčių, kad taptų gyvais ir sveikais. Beveik visada tokie žmonės kenčia dėl virškinimo sutrikimų, kas, savo ruožtu, iškviečia šimtus ir tūkstančius kitų negalavimų, kaip mes pamatysime kituose skyriuose. Tiesioji žarna pas juos labai užteršta ir organizmas priverstas nuolat įsiurbti į save susikaupusias atliekas, tuo pačiu jis bando nuo jų išsilaisvinti kvėpavimo pagalba (dėl ko atsiranda blogas burnos kvapas), perteklinio prakaitavimo ir šlapimo išskyrimo pagalba. Apie tai visai nemalonu kalbėti, tačiau būtina vadinti daiktus savais vardais, kad atkreipti į tai deramą skaitytojo dėmesį. Ir visi šie nemalonumai – tik pagalvokite! – atsiranda dėl vandens trūkumo organizme. Jūs, taip besirūpinantys kūno išorės švara, prisiminkite, kad jo negalima palikti užterštu viduje.
Visi žmogaus organai reikalauja vandens. Kūnui reikalingas nuolatinis laistymas ir jeigu jis nepakankamas, kūnas pradeda kentėti kaip laukas, paliktas be vandens. Kiekvienai ląstelei, audiniui ir organui reikalingas vanduo, kad išsaugoti normalią būseną. Vanduo viską ištirpina, jis padeda organizmui įsisavinti ir paskirstyti gaunamas iš maisto maistingąsias medžiagas, jis taip pat perneša kenksmingus organizmui produktus. Dažnai sakoma: „Kraujas yra gyvenimas“, ir jeigu tai teisinga, kaip dera pavadinti vandenį, juk be jo kraujas pavirstų dulkėmis.
…
Aukščiau buvo pasakyta, kad per inkstus per parą praeina 1,5 litro šlapimo, kuris išsineša su savimi iš organizmo ištirpintas atliekas ir nuodingas chemines medžiagas. Oda per tą laiką išskiria nuo 0,5 iki 1 litro vandens kaip prakaitą ir garavimą. Be to, prie šito kiekio reikia pridėti nežymų kiekį vandens …, išskiriamą kvėpavimo metu per plaučius. Taip pat tam tikras vandens kiekis yra pašalinamas su ekskrementais. Ir visiškai nežymi dalis – išeina iš organizmo ašarų ir kitų sekrecijos produktų pavidalu. Kiek gi reikia vandens, kad papildyti šias atsargas? Imkime ir paskaičiuokime. Tam tikras vandens kiekis patenka į organizmą su maistu, ypač su tuo, kuris turi daug vandens. Tačiau šis kiekis yra nedidelis, palyginus su tuo, ko reikia organizmo apsivalymui. Autoritetingi mokslininkai padarė išvadą, kad sveikas suaugęs žmogus, vyras ar moteris, per dieną turėtų suvartoti 2 – 2,5 litro vandens, kad kompensuoti šią netektį. Jeigu šis kiekis nepristatomas organizmui, jis pradeda imti skystį iš savo paties organų ir audinių ir žmogus pradeda „džiūti“, tuo pačiu visos fizinės kūno funkcijos yra pažeidžiamos, o mechanizmai netenka valomosios ir sutepamosios materijos.
Du litrai – 12 stiklinių vandens! Tai derėtų prisiminti tiems, kas išgeria ne daugiau nei dvi-tris stiklines ir mano, kad gerti daugiau yra kenksminga. Ir nenuostabu, jei tokie žmonės pradeda kentėti nuo įvairių fizinių negalavimų, jeigu jų virškinimas sutrinka, atsiranda mažakraujystė, nervingumas ir kitos ligos. Jų kūnai užsipildo įvairiais nuodais, kuriuos gamta tiesiog negali pašalinti per inkstus ir odą, todėl, kad į kūną nepatenka vanduo. Nenuostabu, jei tiesioji žarna prisipildo kenksmingų nuodijančių organizmą atliekų, ir gamta negali jų pašalinti, nes nėra pakankamo vandens kiekio. Nenuostabu, jei išsivysto mažakraujystė, – iš kur gamta paims kraujo, jei nėra skysčių jį sudarančių? Nederėtų taip pat stebėtis, jei žmogaus nervai esant tokiai būsenai tampa ne geriausios būklės. Vargšė gamta daro viską, ką beišgali, net tais atvejais, kai žmogus neprotingai ignoruoja jos įstatymus. Ji stengiasi, kad fizinė mašina nesustotų galutinai, tačiau vandens atsargos organizme yra per mažos, ir gamta pripažįsta savo bejėgiškumą. Ji stengiasi mažą vandens kiekį priversti daryti didelio kiekio darbą ir, žinoma, turi pasitenkinti tuo, kad viskas daroma pusėtinai.
Jogai nebijo vandens ir kiekvieną dieną vartoja jo reikiamą kiekį. Jų nebaugina, kad jie „atskies“ kraują, kad mano „išdžiūvę“ žmonės. Gamta greitai ir sparčiai pašalins iš organizmo vandens perteklių. Jogai negeria „atšaldytų gėrimų“, tai – civilizacijos sukurti nenatūralūs produktai; jie geria maždaug 20 laipsnių Celcijaus vandenį. Jie geria, kada nori gerti, ir turi normalų troškulio pojūtį, o „išdžiūvę“ žmonės jo neturi. Jie geria dažnai, tačiau, pastebėtina, kad niekada negeria daug vandens vienu kartu. Jie „nepila“ į save vandenį, nes mano, jog tai nenatūralu ir kenksminga. Jie geria nedideliais kiekiais, tačiau dažnai ir visos dienos metu. Darbo metu jie šalia savęs pasistato talpą su vandeniu ir laikas nuo laiko padaro gurkšnelį ar du.
Kas daugelį metų nesivadovavo gamtos instinktais ir beveik užmiršo apie natūralų įprotį gerti vandenį, tam reikalinga treniruotė, kad susigrąžinti sau šį gebėjimą. Net nedidelė praktika greitai duos rezultatus – žmogus suformuos vandens poreikį ir po kurio laiko jam grįš natūralus troškulio jausmas. Galima patarti netoli savęs laikyti vandens stiklinę ir laikas nuo laiko gurkštelėti vieną ar du gurkšnelius, tuo pačiu prisimenant, dėl ko jūs tai darote. Sakykite sau; „Aš pristatau vandenį kūnui, kuris jam būtinas organų darbui, ir tai suteiks man sveikatą ir jėgą ir pavers mane stipriu, sveiku, artimu gamtai žmogumi“.
Jogai mano, kad vanduo gali būti kenksmingas tik tuo atveju, jei jo daug gerti valgant ir todėl jie geria labai mažai vandens valgydami ir tik tam, kad suminkštinti maistą skrandyje, tačiau ir čia reikėtų elgtis atsargiai, nes sumažės skrandžio sulčių veiksmingumas.
Aukščiau kalbėjome apie daugelį naudingų vandens savybių. Dera dar pasakyti, kad vandenyje yra didelis pranos (gyvybinės energijos) kiekis, kurios dalis yra paimama iš vandens ir įsisavinama organizmo. Dažnai žmogus jaučia poreikį išgerti gurkšnelį vandens. Tai liudija, jog gamta reikalauja pranos atsargų papildymo, o todėl, kad lengviausia jos gauti būtent iš vandens, todėl gamta sukuria žmogui tokį poreikį. Kiekvienas iš mūsų gali prisiminti atvejus, kai šalto vandens stiklinė paveikė atgaivinančiai, suteikė jėgų ir energijos ir padėjo atgaivinti nutrauktą darbą. Todėl neužmirškite apie vandenį, kada jaučiate, kad jus įveikia nuovargis. Kartu su teisingu ir natūraliu kvėpavimu vandens gurkšnis į žmogaus kūną įlies energiją greičiau, nei koks kitas būdas.
Rydami vandenį, stenkitės kurį laiką jį palaikyti burnoje. Liežuvio ir burnos nervai pirmieji įsisavins praną. Toks gėrimo būdas ypatingai pravartus, kai žmogus jaučiasi nusikamavęs. Tai visada dera prisiminti.
Ramačaraka „Hatha joga. Fizinės gerovės filosofija.“
***
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt