Teosofija: Šviesa kelyje


mabelTai viena iš esminių teosofijos knygų. Dažniausiai teosofai rašo dideles knygas. Šią, trumpą ir esmingą, užrašė Mabel Kolinz, o plačiai paskelbė J.P.Blavatskaja – viena iš Teosofijos draugijos įkūrėjų XIX a. antrojoje pusėje.

Tai dvasiniai raktai, skirti žmonėms, iš tikro ieškantiems Kelio, tiems kurie veržiasi. Tokie šiame rašinyje atras gaires, paramą ir paskatinimą.

***

Taisyklės šios įrėžtos visiems mokiniams – priimk jas.

 Prieš tai, kai akys pamatys, jos turi tapti nepasiekiamos ašaroms.

Prieš tai, kai ausys išgirs, jos turi prarasti savo jautrumą.

Prieš tai, kai balsas galės kalbėti Mokytojams esant, jis turės netekti gebėjimo skaudinti.

Prieš tai, kai siela galės stoti prieš Mokytoją, jos pėdos turės būti apiplautos širdies krauju.

 1. Išrauk iš savęs puikybę.

2. Išrauk norą gyventi.

3. Išrauk patogumų troškimą.

4. Ir darbuokis, kaip dirba garbės ištroškusieji.

 Garbink Gyvenimą, kaip jį garbina tie, kurie trokšta gyventi. Būk laimingas, kaip laimingi tie, kurie gyvena laimei.

Ieškok savyje blogio šaknies ir ją išrauk. Ji gyva ir rezga vaisius ištikimo mokinio širdyje lygiai taip pat, kaip ir širdyje, norų pripildytoje.

 Tik stiprus gali ją išravėti. Silpnas turi sulaukti, kol ji prinoks, duos vaisių ir pati numirs. Šis ūglys gyvuoja ir skleidžiasi per daugelį amžių. Jis pražįsta, kai žmogus praeina per savo nesuskaičiuojamus gyvenimus. Tas, kuris siekia žengti galios keliu, turi išrauti tą dalyką iš savos širdies. Ir tada širdis ima plūsti krauju, ir visas gyvenimas pasirodo, lyg sugriautas. Šį išbandymą būtina išlaikyti: jis gali ateiti pirmame sunkumų kupinų laiptų, vedančių į (dvasinį) gyvenimą, laiptelyje, arba jis gali ateiti tik jų pabaigoje.

 Tačiau prisimink, mokiny, kad jis turi būti ištvertas ir surink tam visas savo sielos jėgas. Gyvenk ne dabartyje ir ne ateityje, gyvenk tik Amžinybėje. Ten – šis gausiai besiskleidžiantis ūglys pražįsti negali: jis žūva amžinojo suvokimo aplinkoje.

 5. Išrauk iš savęs atskirumo jausmą.

6. Išrauk norą jausti.

7. Išrauk troškimą augti (tobulėti).

8. Ir pasilik vienišu, nes niekas, kas įkūnyta, niekas, kas suvokia save atskiru; niekas, išskyrus Amžinąjį negali tau padėti.

 Stebėk savo pojūčius ir mokykis iš jų, nes taip prasideda savęs pažinimas; ir stok tvirtai ant pirmojo (suvokimo) kopėčių laiptelio.

 Išauk, kaip auga gėlelė, nesąmoningai, tačiau su karštu troškimu atverti savo sielą dangui. Tad reikia veržtis pirmyn, kad atvertum savo sielą Amžinybei. Amžinybė turi išskleisti tavo galias ir grožį, o ne norą išaugti. Pirmu atveju, tu vystysiesi švaros perpildytas; antru – jėgos tavo bus sukaustytos galingos aistros asmeniniam augimui.

 9. Siek tik to, kas tavo viduje.

10. Siek tik to, kas nepasiekiama.

 11. Nes tavo viduje yra pasaulio šviesa, Vienatos šviesa, kuri turi šviesti kelyje. Jei tu negali pamatyti jos savo viduje – beprasmiška ieškoti jos kitoje vietoje. Ji – ne tavyje, nes pasiekęs ją, tu prarasi save. Ji nepasiekiama, nes amžinai juda atsitraukdama. Tu įeisi į šviesą, tačiau niekada nepaliesi Liepsnos.

 12. Siek galios karštai.

13. Siek pasaulio aistringai.

14. Siek valdyti viską.

 15. Tačiau valdymas šis turi priklausyti tik tyrai sielai, iš to seka, visoms tyroms sieloms lygia dalimi, būvojant Vienatos dalimi, kuomet jos įžengs į vienovę. Siek tokio turėjimo, kuris gali tilpti tyroje sieloje, kad galėtų ji surinkti brangenybes tai gyvenimo dvasiai, kuri įžengė į vienovę, kuri ir yra tavo tikrasis Aš. Pasaulis, kurio tu turi siekti, yra tas niekuo nesutrikdomas, šventasis pasaulis, kuriame siela auga, kaip šventoji gėlelė ramiuose įlankos vandenyse. Ir ta galia, kurios mokinys turi siekti, suteikia jam menkystos pavidalą minios akyse.

 16. Ieškok kelio.

17. Ieškok kelio, atsitraukdamas vis giliau į save.

18. Ieškok kelio, žengdamas drąsiai išorėn.

 19. Neieškok jo viename aiškiame kelyje. Kiekvienam žmogui yra savas kelias, kuris rodos labiausiai trokštamu. Tačiau pasiekti „kelią“ negalima vien tik teisuolio gyvenimu, arba vien dvasiniu susitelkimu, arba karštu veržimuisi pirmyn, atsidavusiu darbu arba stropia gyvenimo stebėsena. Visa tai atskirai paėmus pastūmės mokinį tik per vieną laiptelį.

 Visi laipteliai turi būti praeiti iki pat kopėčių viršaus. Žmonių ydos: viena po kitos, jas įveikiant, tampa nueitais laipteliais. Žmonių dorybės – tai pat žingsniai pirmyn, be kurių negalima apsieiti. Tačiau jei pastarosios sukuria švarią aplinką ir laimingą ateitį, jos yra bergždžios paėmus atskirai: visa žmogaus prigimtis turi praeiti per darbo (su savimi) žaizdrą, jei yra pasiryžimas žengti į Kelią.

 Kiekvienas žmogus iš tiesų yra pats sau kelias. Tačiau tik tuomet, kai jis tvirtai įvaldo savo asmenybę bei savo pabudintos dvasinės valios jėgą, kai pripažįsta, jog asmenybė tai ne jis pats, o tas įrankis, kurį jis pats – milžiniško darbo – pagalba sukūrė savam naudojimui ir kurio pagalba, palaipsniui vystydamas savo sąmonę, jis pasieks gyvenimą virš asmeniškumo. Kuomet jis sužinos, kad tik tam būtavoja (egzistuoja) jo keistas ir sudėtingas, atskiras gyvenimas, tik tuomet jis Kelyje.

 Ieškok kelio, panirdamas į paslaptingas ir šviesą nešančias savo paties šventosios esmės gilumas. Ieškok jo, praeidamas įvairius išbandymus, panaudok tam reikalui visus savo pojūčius, kad suvoktum asmenybės augimą ir jį pažintum, kad suprastum savo artimo – tokios pat Dieviškosios dalelės, kaip ir tu, praeinančios savus išbandymus šalia tavęs – tamsumas ir grožį.

 Ieškok kelio, tirdamas būties dėsningumus, gamtos dėsnius ir amžinojo gyvenimo už mirties riboženklių, įstatymus: ir ieškok jo giliai, nulenkdamas sielą savo prieš spindinčią žvaigždę, kuri dega jo gilumose.

 Tuomet, kai tu sąmonėsi ir nusilenksi, žvaigždės šviesa įsidegs vis skaisčiau. Tuomet tu patirsi, kad kelio pradžia yra atrasta. O kuomet tu pasieksi jo pabaigą, ta šviesa netikėtai pavirs beribiu švytėjimu.

 20. Siek, kad gėlelė pražystų tyloje, kuri seka po griaustinio: ne anksčiau.

 Ji augs, kils, leis ūglius, lapus ir pumpurus, – kol griaudi griaustinis, kol tęsiasi kova. Tačiau ne anksčiau, nei visas žmogaus asmeniškumas ištirps ir išgaruos, ne anksčiau, nei jį sugers tas dieviškumas, kuris sukūrė jį kaip paprastą įrankį ypač svarbiems išbandymams, ne anksčiau, nei visa žmogaus prigimtis paklus savo Aukščiausiajam Aš, – ne anksčiau nei tada – gali išsiskleisti gėlelė.

 Tuomet stos tyla, panaši į tą, kuri tropikų šalyse seka paskui praskriejusią liūtį, kai gamta pradeda veikti tokiu greičiu, jog galima pamatyti tą jos kūrybą. Tokia tyla stos ir iškamuotai sielai. Ir gilioje tyloje įvyks tas paslaptingas „kažkas“, ir tai aiškiai parodys, jog kelias surastas.

 Vadink jį kokiais tik nori vardais, tai – balsas, kalbantis ten, kur nėra kam kalbėti, tai pasiuntinys be skvarmos (formos) ir turinio, tai – išsiskleidusi tavosios sielos gėlelė. To negalima išreikšti jokiais palyginimais. Tačiau galima jausti, trokšti, siekti to – gal būt net audrai siaučiant. Ši tyla gali trukti tik akimirką, o gali išsitęsti šimtmečius. Tačiau ir jai ateis pabaiga. Ir vis tik jos jėgą tu nusineši su savimi. Vėl ir vėl kova turi būti atlaikyta ir laimėta. Gamta gali nurimti tik laikinai.

 Visa, kas pasakyta – pirmosios iš taisyklių, įbrėžtų ant Pažinimo Šventyklos sienų.

Prašantys – gaus.

Siekiantys perskaityti – perskaitys.

Trokštantys žinoti – sužinos.

TEBŪNIE JUMS RAMYBĖ

Užrašė Mabel Kolinz

 Pirmą kartą pasklebta teosofų žurnale Lucifer, Volume I, 1887-8.

 ***

ČIA RASITE „ŠVIESA KELYJE“  RUSŲ KALBA:

sviesa_kelyje

ČIA YRA ANGLŲ KALBA.

***

mabel

Mabel Kolinz, 1851 – 1927.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia Dermė.

www.yogi.lt