Tikrovė Rytų išminčių akimis: Šri Aurobindas

aurobindoKalbant apie keliautojus į kitas tikroves, reikia paminėti indų mistiką, mąstytoją, poetą ir visuomenės aktyvistą Šri Aurobindą. Indijoje Šri Aurobindas gerbiamas taip pat kaip Gandis. Jis gimė 1872 metais labai žinomoje ir turtingoje šeimoje, mokėsi Anglijoje ir ten greitai išgarsėjo nepaprastais gabumais. Jis kalbėjo lotynų, anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis, mokėjo sanskritą ir turėjo fenomenalią atmintį. Sklido kalbos apie jo fantastišką sugebėjimą susikaupti – jis prasėdėdavo su knyga rankose nejudėdamas ir nekeisdamas pozos ištisą naktį ir tuo metu nieko daugiau nejausdavo ir nematydavo, jo netgi netrikdydavo vabzdžių įgėlimai. Grįžęs į Indiją, Šri Aurobindas įsijungė į nacionalistinį judėjimą, už tai netgi buvo nuteistas ir paskui sekamas britų policijos.

Antrąjame XX a. dešimtmetyje Šri Aurobindas pasinėrė į dvasinę veiklą. Iki to laiko religija jo nedomino, jis laikė save ateistu. Tačiau būdamas kalėjime, jis ėmė girdėti tada labai žinomo guru Vivekanandos balsą. Tai buvo mistinis, nepaaiškinamas potyris, kuris paskatino Šri Aurobindą pakeisti savo pažiūras. O paskui jis buvo liudytojas, kaip vienas jogas dvasinėmis galiomis išgydė jo brolį. Tada Šri Aurobindas susidomėjo meditacija ir – kaip pats vėliau tai vadino – vidinėmis kelionėmis, žmogaus sąmonės gelmėmis. Be to, jis ėmė keisti dvasingumo temai skirtą žurnalą pavadinimu Arya ir įkūrė savo ašramą.

Kai Šri Aurobindas pradėjo medituoti, jis susidūrė su viena problema, kuri iškyla praktiškai visiems pradedantiems medituotojams – kaip nutildyti savo vidinį balsą, nuraminti niekada nenutylantį protą ir pasiekti vidinės tylos būseną? Tai buvo nelengvas uždavinys. Tačiau Šri Aurobindas pasiryžo jį išspręsti ir pasukti gyvenimą kita kryptimi. Jis sako: “Jei norime rasti naują vidinį pasaulį, pirma turime palikti užnugaryje seną pasaulį”.

Nuraminti protą ir leistis į vidines keliones Šri Aurobindas mokėsi daug metų, tačiau kai tą tikslą pagaliau pasiekė, jis pasijuto lyg koks didis praeities keliautojas, atradęs naują žemę. Tai buvo viešpatija už laiko ir erdvės ribų, sudaryta iš begalės spalvotų virpesių, kurių apsuptyje gyvena bekūnės būtybės. Tų būtybių sąmonė tokia išvystyta, kad mes, žmonės, jų akivaizdoje esame lyg maži vaikai. Kaip pasakoja Šri Aurobindas, bekūnės būtybės yra labai plastiškos ir lengvai keičia savo skvarmą atsižvelgdamos į aplinkybes. Pavyzdžiui, krikščioniui jos atrodys kaip krikščionių pasaulio atstovės (gal kaip krikščionių šventieji), o hinduistui – kaip hindu dievybės. Tačiau tai nereiškia, kad jos žmones apgaudinėja – jos tik nori būti kuo artimesnės kiekvienai sąmonei.

O pirminė šių būtybių skvarma yra virpesiai. Knygoje “Apie jogą” (On Yoga) Šri Aurobindas rašo, kad jos “įkūnija tą dualumą, kurį yra atradęs šiuolaikinis mokslas”. Tai reiškia, kad jos gali būti ir kaip energija, ir kaip materija. Informaciją šioje viešpatijoje žmogus gauna iš karto didžiuliais kiekiais ir žinių po gabalėlį jam čia kaupti nereikia.

Dar Šri Aurobindas sako, kad daugumos žmonių protus “dengia mentalinis ekranas”, kuris neleidžia jiems pamatyti, kas slypi už materijos sferos, o jei kam pavyksta į ten žvilgtelėti, tas pamato, kad “viskas sudaryta iš įvairaus intensyvumo šviesos virpesių”. (…) Šri Aurobindas tvirtina, kad mūsų sąmonė irgi yra virpesiai ir kad visi regimieji materialūs objektai tam tikra dalimi yra sąmoningi. Kaip to įrodymą, Šri Aurobindas pateikia kai kurių garsių praeities ir dabarties jogų gyvenimo istorijas, kuriose esama epizodų, kai šie žmonės mintimis judindavo daiktus. Vakaruose šis reiškinys vadinamas psichokineze. Pasak Šri Aurobindo, psichokinezė yra dviejų sąmonių sąveikos rezultatas: žmogaus sąmonė paliečia daikto sąmonę ir ją paveikia. Holograminis modelis visiškai leidžia daryti tokią prielaidą. Jei mes žiūrime į kokį nors daiktą – akmenį šalia kelio ar smėlio kruopelytę savo delne – ir mums jis atrodo negyvas, tai reiškia, kad mus yra apėmusi iliuzija.

Šri Aurobindas taip pat kalba apie visumą ir jos fragmentus. Didžiojoje Dvasios viešpatijoje, jis sako, visoks susiskaidymas yra iliuzija, nes iš tikrųjų viskas tarpusavyje susiję. O fragmentacija ima rastis leidžiantis iš aukštesniųjų virpesių srities į žemesniųjų virpesių sritis. Deja, dauguma žmonių gyvena kaip tik tose žemosiose srityse, todėl yra linkę be paliovos skaidyti visumą į dalis – štai dėl ko jiems taip sunku patirti tikrą ir intensyvų džiaugsmą, meilę, palaimą. Aukštesniųjų virpesių sferoje šios būsenos yra norma.

Šri Aurobindas įsitikinęs, kad Visatoje negali būti netvarkos ir chaoso, visata turi polinkį į harmoniją ir dermę.

Supratęs, kad mūsų tikrovė yra nedaloma ir vientisa, Šri Aurobindas žengė dar vieną žingsnį į priekį – jis įsitikino, kad visos tiesos (mokslinės, religinės ir kitos) yra santykinės ir kad mūsų bandymai įsprausti Visatą į atskirų faktų rėmus iškraipo jos paveikslą ir galų gale atriboja mus nuo savo vidinio dieviškumo.

Šri Aurobindas sako: “Turime išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų, iš pasaulio ir idėjų spąstų… visa tai įkalina mūsų sielas skvarmų nelaisvėje, o mes turime iš skvarmų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo potyrio prie kito potyrio, nuo vieno nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik ribotos skvarmos, tik bandymai išreikšti tai, kas yra neišreiškiama”.

Į klausimą, kas galų gale yra tikrovė, kurią mes suvokiame, irk as yra visos jos skvarmos, kurias mes regime, Šri Aurobindas atsako, kad tai – nekintama šviesos masė. Bet ji tokia atsiveria tik nušvitusiojo akims.

Maiklas Talbotas. Holograminė Visata. Viena visų nepaaiškinamų reiškinių priežastis.

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt

aurobindo