Uždraustasis Tolstojus

Levas TolstojusMeilės palaima. Kreipimasis į brolius

Mieli broliai, padarykite tai savo pačių labui: suabejokite gyvenimu, kurį gyvenate ir kuris atrodo toks svarbus; supraskite, kad visi jūsų įsivaizduojami milijonų žmonių gyvenimo tvarkymo planai, jau nekalbant apie asmeninę šlovę, turtus ir pan., yra tik niekingos ir apgailėtinos smulkmenos, lyginant su siela, kurią atpažįstate savyje tą trumpą akimirką tarp gimimo ir mirties (…) Gyvenkite tik ta meile ir tai meilei, kurion esate kviečiami, ir tada pajusite, kad visas tas gėris, apie kurį galite tik svajoti, pasidaugins jums ir visiems žmonėms nesuskaičiuojamą daugybę kartų./ Levas Tolstojus

Mieli broliai, ypač tie, kurie dabar pas mus kovoja už vienokią ar kitokią niekam nereikalingą valstybės santvarką. Tau, mielas broli, nesvarbu kas toks būtum – caras, ministras, darbininkas, valstietis, – tau reikia vieno: nugyventi tą nenusakomai trumpą gyvenimo akimirką taip, kaip to nori tas, kas atsiuntė tave į gyvenimą.

Mes visi tą žinome, ir aš visada miglotai jutau, bet kuo ilgiau gyvenau, tuo aiškiau tai suvokiau; dabar, šiandien, kada pirmą kartą aiškiai – kaip gyvas žmogus jaučia rytdienos artėjimą – pajutau savaimingą mirties artumą, nebaisų, tarsi permainą, kuri taip pat savaiminė ir gera, kaip ir rytdiena, – dabar, tą pajutus, man pasidarė baisu ir, svarbiausia, keista galvoti apie tą siaubingai nepakenčiamą gyvenimą, kurį šiandien gyvena daugelis iš mūsų žmonių, gimusių meilei ir gėriui.

Kas mes, kokie mes? Juk tik niekingos, silpnos būtybės, vos akimirkai išnirusios iš nebūties į nuostabų ir džiugų gyvenimą, su dangumi, saule, miškai, pievomis, upėmis, paukščiais, gyvūnais, meile artimiesiems, savo sielai ir viskam, kas gyva, ir galinčios bet kurią akimirką išnykti…

Ir ką? Mes, tos būtybės, nesugalvojame nieko geresnio ir savo trumpą, neapibrėžtą, kiekvieną minutę galinčią nutrūkti gyvenimo akimirką atiduodame tam, kad, subjauroję žemę dešimtaukščiais namais, grindiniu, dūmais ir suodžiais, lįstume po žemėmis, užsikastume lūšnose, kastume akmenis ir geležį, tiestume geležinkelius, vežiojančius po visą pasaulį niekam nereikalingus žmones ir nereikalingas prekes, ir, svarbiausia, vietoje džiugaus, meilės kupino gyvenimo imtume nekęsti, bijoti, kankinti, kankintis, žudyti, kalinti, bausti mirtimi, mokytis žudyti ir žudyti vienas kitą.

Juk tai siaubinga!

Tie, kurie taip daro, sako, kad taip elgiasi, kad atsikratytų visko, kas bloga. Jie sako dar melagingiau – sako, jog jie taip daro, kad išvaduotų žmones iš blogio, kad jie, taip darydami, vadovaujasi meile žmonėms.

Mieli broliai, atsipeikėkite, apsižvalgykite, pagalvokite apie savo trapumą, trumpalaikiškumą, apie tai, kad per tą neapibrėžtą, trumpą gyvenimo laikotarpį tarp dviejų amžinybių, arba, greičiau, tarp dviejų ribų, kai laike ištirpsta gyvenimas, nežinantis didesnės palaimos nei meilė, – pagalvokite apie tai, kokia beprotystė nedaryti to, ką daryti jums būdinga, ir elgtis taip, kaip jūs elgiatės.

Jums, kurių protai nevalingai užtemdyti visuomenės nuomonės, atrodo, kad visa tai, ką darote, yra neišvengiama mūsų laikų žmonių gyvenimo sąlyga, kad tai, ką darote, galima pavadinti dalyvavimu pasaulio žmonijos gyvenime, kad jūs negalite nedaryti to, ką visi darė, daro ir galvoja, kad tai daryti būtina. Bet juk būtų gerai, kad tai, ką darote, sutaptų su jūsų sielos poreikiais, jeigu tai teiktų palaimą jums ir kitiems žmonėms. O šito juk nėra. Pasaulio gyvenimas, visos žmonijos gyvenimas, koks jis dabar yra, reikalauja iš jūsų pykčio, siūlo nemylėti vienų brolių dėl kitų, neteikia palaimos nei jums, nei kitiems.

„Bet mes dirbame ateičiai“, – dažnai atsako. Bet kodėl dabarties gyvenimą meilėje aukoti dėl mums nežinomo būsimo gyvenimo?

Argi ne akivaizdu, kad tai keistas ir pražūtingas prietaras. Žinau, neabejotinai žinau, kad meilės kupinas gyvenimas, nugyventas laikantis Dievo įstatymų ir savo širdies troškimų, suteikia palaimą kitiems, ir netikiu, kad kažkokie atsieti samprotavimai staiga privers mane atsisakyti tikro, neabejotino gėrio, pareigos, mano įstatymų… Dėl ko turėčiau taip daryti? Dėl papročio, įpročio, mėgdžiojimo.

Tegul tik kovotojas už „laisvę“ arba už „tvarką“ įdeda vieną šimtąją tų pastangų, tų aukų, kurias buvo numatęs įdėti kovai dėl savo tikslo, – tegu įdeda jas ne dėl kovos, kurios pasekmės neaiškios ir jas galima tik numanyti, o dėl meilės savyje ir kituose, ir jis iškart, tą pačią akimirką pamatys savo meilės vaisius ne tik jį apėmusiame didingame meilės džiugesyje, bet ir neišdildomuose pėdsakuose, kuriuos ši veikla paliks kituose žmonėse.

Mieli broliai, atsipeikėkite, išsivaduokite iš tos siaubingos paklydimo eigmės [inercijos] (paklydimo, kad gyvuliška kova būdinga žmonijai ir neveda jos į pražūtį) – ir jūs pažinsite džiaugsmą, palaimą ir gyvenimo šventę, kurios nesutrikdys niekas: nei kitų žmonių puldinėjimai, nes tie išpuoliai bus tik proga sustiprinti meilę, nei mirties baimė, nes meilei nėra mirties.

Mieli broliai, nedrįstu sakyti: „Patikėkit, patikėkit manimi“. Netikėkit, bet patikrinkit tai, ką sakau, bent vieną dieną išbandykit. Nors vieną dieną gyvendami tokiomis pat aplinkybėmis, kokios jus užklupo tą dieną, išsikelkite sau tikslą visose tos dienos reikaluose vadovautis tik meile. Ir aš žinau, kad, jei taip padarysite, jūs jau nebegrįšite prie seno, siaubingo, pražūtingo paklydimo.

Vieno prašau, mieli broliai: suabejokite, kad tas mums susiklostęs gyvenimas yra toks, koks turi būti (toks gyvenimas – iškrypęs gyvenimas), ir patikėkite, kad meilė yra jūsų gyvenimo paskirtis, esmė, palaima. Patikėkite, kad gėrio siekis, gyvuojantis kiekvienoje širdyje, ir nuoskauda dėl to, jog nėra taip, kaip turėtų būti, – kad šie teisėti jūsų jausmai yra ir gali būti patenkinti labai lengvai, jei tik šiandien žmonės nevadintų gyvenimu tų dalykų, kurie jį iškraipo.

Mieli broliai, padarykite tai savo pačių labui: suabejokite gyvenimu, kurį gyvenate ir kuris atrodo toks svarbus; supraskite, kad visi jūsų įsivaizduojami milijonų žmonių gyvenimo tvarkymo planai, jau nekalbant apie asmeninę šlovę, turtus ir pan., yra tik niekingos ir apgailėtinos smulkmenos, lyginant su siela, kurią atpažįstate savyje tą trumpą akimirką tarp gimimo ir mirties, ir kuri atskleidžia vis naujus jos poreikius. Gyvenkite tik ta meile ir tai meilei, kurion esate kviečiami, ir tada pajusite, kad visas tas gėris, apie kurį galite tik svajoti, pasidaugins jums ir visiems žmonėms nesuskaičiuojamą daugybę kartų.

Tik patikėkite meilės palaima, kuri visada atvira ir kviečia panirti į save.

1908 m., rugpjūčio 21 d.

P.S. Tą dieną, kai rašiau šį laišką, maniau, jog mirštu. Nemiriau, bet mano tikėjimas tuo, ką pasakiau, išliko toks pat, ir žinau, kad jis nepasikeis iki mirties, kuri, šiaip ar taip, netrukus mane užklups.*

*L.Tolstojus mirė 1910 metų lapkričio 20 dieną, praėjus 2 metams ir beveik 2 mėnesiams nuo šio laiško parašymo dienos.

Iš knygos: Uždraustasis Tolstojus.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Levas Tolstojus