E.Levis: Transcendentinė magija

 Vakarietiška jnana (žiniana-žinyčia) joga paprastai buvo vadinama Magija. Tai visiškai ne ta vadinama „magija“ su primityviais būrimais ir kvailu raganavimu. Tai dvasinis mokslas, savo ištakas menantis dar Senovės Egipte, reikalavęs iš Pašvęstojo į jo paslaptis aukštos moralės ir daugelio kitų savybių. Žinojimo sistema, atsakanti į ontologinius būties klausimus ir žengianti už proto. Įvairus žinojimas ir metodai – tik starto aikštelė šiam žengimui. Būtina pabrėžti, jog visa, kas buvo ir yra Rytuose – buvo ir yra Vakaruose. Buvo ir yra dabar.  Čia pateikiamos ištraukos iš XIX a. autoriaus Eliphas Levi knygos „Transcendentinės magijos doktrina“ (1850 m.). Ši knyga 2006 metais išleista ir lietuvių kalba.

***

 Taip, egzistuoja vienatinis, visa apimantis, amžinas mokymas, stiprus kaip aukščiausias protas, paprastas kaip visa, kas didinga, suprantamas kaip visa, kas universalu ir absoliučiai teisinga; ir šis mokymas buvo visų kitų mokymų tėvas.

 …

 Paskutinė pergalė, kurią žmogus gali pasiekti prieš mirtį – tai nugalėti troškimą gyventi, bet ne nusivylimu, o daug aukštesne viltimi, gimusia iš tikėjimo grožiu ir garbe, kaip tai supranta visas pasaulis.

 Išmokti nugalėti save – reiškia išmokti gyventi, ir stoicizmo griežtumas nebuvo tuščias pasipuikavimas laisve. Nusileisti prigimties jėgoms – tai plaukti kolektyvinio gyvenimo srovėje, būti antrinių priežasčių vergu. Priešintis prigimčiai ir ją nugalėti – reiškia sukurti sau individualų ir amžiną gyvenimą, išsilaisvinti iš gyvenimo permainingumo bei mirties. Žmogus, kuris pasiruošęs geriau numirti nei išsižadėti tiesos bei teisingumo, iš tikrųjų gyvas, nes jis nemirtingas savo sieloje. Visų senovės įšventinimų tikslas buvo rasti arba suformuoti tokius žmones. Pitagoras vertė savo mokinus praktikuoti tylėjimą ir įvairius susilaikymus, Egipte kandidatus išbandydavo keturiais elementais. Mes žinome, kokius žiaurius išbandymus patiria fakyrai ir braminai, norintys pasiekti laisvos valios ir dieviškos nepriklausomybės karalystę.

 Siekiant ką nors padaryti, reikia žinoti, ką nori padaryti, arba bent jau tikėti kuo nors tai žinančiu. Tačiau argi aš galiu rizikuoti gyvybe ir aklai sekti tuo, kuris pats nežino, kur eina? Nereikia įžūliai žengti į aukštųjų žinių kelią, bet jeigu jau pradėjai eiti – reikia eiti iki galo arba žūti: abejoti – reiškia išprotėti, sustoti – patirti nuopuolį, žengti atgal – tai žengti į bedugnę.

 „Iš tikrųjų mirtis negali būti absoliuti pabaiga, kaip ir gimimas nėra reali pradžia. Gimimas įrodo ankstesnį žmogaus egzistavimo faktą, nes iš nieko neatsiranda nieko, ir mirtis įrodo nemirtingumą, nes būtis taip pat negali nustoti egzistuoti. Būtis ir nebūtis – dvi absoliučiai nesutaikomos idėjos, besiskiriančios tik tuo, kad nebūties idėja, t.y. gryno neigimo idėja, kyla iš pačios būties idėjos, be to, nebūties neįmanoma net suvokti kaip absoliutaus jos neiginio;  o tuo tarpu būties idėja niekada negali būti net lyginama su nebūties idėja. Teigti, kad pasaulis atsirado iš nebūties, reiškia pasakyti absurdišką mintį. Viskas, kas egzistuoja, atsirado iš to, kas buvo. Vadinasi, viskas, kas yra, neišvengiamai kada nors egzistavo.

Nuosekli formų kaita atsiranda kintant judėjimui. Gyvenimo reiškiniai nesunaikindami keičia vienas kitą. Viskas kinta, bet nežūva. Saulė nemiršta, kai pasislepia už horizonto; net pačios nepastoviausios formos nemirtingos ir amžinai egzistuoja jų buvimo, šviesos kombinacijos su pirmosios substancijos molekulių sudedamosiomis jėgomis, priežasties nekintamume. Todėl formos išlieka astraliniame fluide ir išminčiaus valios gali būti ištrauktos bei atkurtos…

Kūnus valdantis dėsnis analogiškas ir proporcingas dvasias valdančiam dėsniui; o dvasias valdantis dėsnis – Dievo paslapties, t.y. kūrimo paslapties, pasireiškimas.

Kai aš sakau: „Būtis egzistuoja“, teigiu, kad niekas neegzistuoja.

Pirmieji išminčiai, ieškoję priežasčių priežasties, regėjo pasaulyje gėrį ir blogį; jie stebėjo tamsą ir šviesą, lygino žiemą su pavasariu, senatvę su jaunyste, gyvenimą su mirtimi ir pasakė: „Pirmapradė priežastis yra malonė ir griežtumas. Ji teikia gyvybę ir griauna“.

„Vadinasi, egzistuoja du priešingi principai: gėris ir blogis?“- sušuko Manio mokiniai. Ne, du visuotiniai pusiausvyros principai nėra priešingi, nors tokie atrodo, nes vienatinė išmintis sustato juos vieną priešais kitą. Gėrį – iš dešinės, blogį – iš kairės, bet aukščiausia malonė virš jų abiejų, ir ji priverčia blogį tarnauti gėrio triumfui ir gėrį – blogio ištaisymui.

 Harmonijos principas – vienovė…

 …

 Pirminė sąjunga tarp krikščionybės ir magų mokslo, jeigu ji bus įrodyta, turės didžiulę reikšmę … būtinai privers susitaikyti mokslą ir dogmą, protą ir tikėjimą, nepaisant to, kad iki šiol toks susitaikymas laikomas neįmanomu.

 …

 Parodyti šviesą naktiniams paukščiams – tai paslėpti ją nuo jų, nes ji apakins juos ir taps jiems tamsesnė už tamsą.

 …

 Norint pasiekti Sanctum Regnum, t.y. magų mokslą ir galybę, reikia keturių dalykų: mokymusi nušviesto proto, prieš nieką nesustojančios drąsos; niekieno nenugalimos valios ir niekuo nesugadinamo, niekuo neapsvaiginamo kuklumo.

 Žinojimas (lot. scientia) – absoliutus ir visiškas tiesos radimas. Todėl visų amžių išminčiai bijojo šio absoliutaus ir gąsdinančio žodžio. Priskirdami sau žinojimą, jie bijojo prisiskirti svarbiausią Dievybės privilegiją ir pasitenkindavo veiksmažodį „žinoti“ pakeitę žodžiu, išreiškiančiu pažinimą, ir žodį „žinojimas“ – gnosticizmu (lot. gnosis), išreiškiančiu tik intuityvaus pažinimo idėją.

 Iš tikrųjų, ką žino žmogus? Nieko, tačiau jam neleista ko nors nežinoti. Jis nieko nežino ir pašauktas viską sužinoti.

Eliphas Levi. Transcendentinės magijos doktrina. (1850 m.).

 –
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt