Virsmų knyga: protėvių darnos paslaptis

jonines Nuo rašytinės būtovės pradžios iki šiol medžiaginės žmonių bendruomenės raidai, gamybos, technologijų, įvairių mokslo sričių pažangai nuėjus labai toli, žmonija, deja, nesukūrė nei, darnaus pasaulio, nei visuotinio gėrio. Atvirkščiai, matome vis skaudesnius praradimus, jaučiame medžiagiškojo ir dvasinio pasaulio aižėjimą.

Turtingumas ir skurdas

Mąstydami apie ateitį, gal neatsitiktinai atsigręžiame į praeitį. Ir „Aušros“ gadynėje Tėvynės žadintojai tvirtumo sėmėsi iš amžių glūdumos. Ten – Lietuvos šaknys, mūsų stiprybė.

Praeityje – šimtmečių išmintis ir patirtis, joje regime Esmę. Esmė – tai sunkiai apčiuopiama, silpnoji būties šerdis, kurios atminimas, išlaikymas virsta stiprybe. Kitaip sakant, ateitį kuriame augindami Esmei – tiems gyvybės syvams – naują skvarmą, naujas jos apraiškas, naują gyvenimo būdą. Esmės ir pavidalo santykis nulemia mūsų Vydiją (vidinę kultūrą). Kuo daugiau Esmės, tuo daugiau žmonių gyvenime gaivumo, o išviršinės gyvenimo apraiškos (išorinė kultūra) mažiau ryškios. Ir priešingai, kuo mažiau Esmės, tuo daugiau išoriškumo ir tuo rėksmingesnės, tuštesnės gyvenimo apraiškos.

Protėvių pasaulėjautos gelmė

Jau senokai suvokta, kad tautos, turėjusios mažą išoriškai matomą kultūrą ir anksčiau laikytos „nekultūringomis“ ar net visai „laukinėmis“, turėjo kitokią, vadinamąją pagrindo arba provaizdžio Vydiją (vidinę kultūrą). Lyginant su daugeliu išnykusių pilietijų (civilizacijų), senoji lietuvių kultūra neryški ir pasižymi neišvešėjusiomis medžiagiškojo gyvenimo apraiškomis. Rodos, ji paliko mums tiek nedaug – dainas, padavimus, pasakas, sakmes, juostų raštus, papročius, apeigas… Tačiau, priimant širdimi ir žvelgiant dvasios akimis, ji mums paliko labai daug – tą gyvybingąją būties pusę. Tarp įvairių tautų ji tarsi rado kitą buvimo būdą, padėjusį jai įveikti visas amžių negandas. Aistiškosios būties versmė, nors ir gerokai nusilpusi, išliko. Ir šiandien dažnas savyje tebesinešiojame, pasak O. Milašiaus, rusenančią Amžinąją Ugnį, kartais nežinodami, kad ją turime. Nors jau išrauti iš gyvosios tradicijos, gyvename blėstančiu, bet vis dar gyvybingu buvusios, dažniausiai jau sąmoningai nesuvokiamos Vydijos spinduliavimu.

Šiuolaikių būdų ribotumas

Pirmieji mūsų senosios vydos, tikybos, papročių tyrėjai ir vertintojai daugiausia buvo svetimtaučiai. Daugelio jų požiūris į lietuvių kultūrą buvo niekinamas – „pagoniška“. Tik vėliau, jau XIX a., buvo pradėti bešališkesni ir moksliniais būdais grindžiami aistiškos Vydijos tyrimai. Tačiau jie rėmėsi materialistine pasaulėžiūra ir vystymosi (evoliucijos) teorija, dirbtinai pritaikyta tikybos bei vydos sričiai. Į kultūros reiškinius buvo žiūrima kaip į besivystančius nuo paprastų iki sudėtingų, o XX a. pradžioje tautosakos tyrimas racionalizuojamas ir persmelkiamas pozityvizmo dvasia. Ilgainiui tyrimo būdai keitėsi, susikūrė semiotika ir struktūralizmas, bet esmė liko ta pati – nepajėgumas suprasti dvasinės Vydijos reiškinių. Senųjų vydijų apraiškos neapibrėžtos, joms būdingas daugiasluoksnis simbolizmas, todėl materialistiškai mąstant jas paaiškinti sunku, net neįmanoma, arba galima tik iki tam tikros „profanum“ ribos. Ir tik dabar pradedama suvokti, kad pozityvizmas išgujo šventumą, sumenkino visas senąsias vertybes.

Senovę galime matyti kitaip

Naujo požiūrio į tautosaką, „naujo, teisingo žodžio“ reikalingumą pabrėžė A. J. Greimas, kalbėdamas „Kalevalai“ skirtame tarptautiniame renginyje. Kad būtų galima atkurti senąją Vydiją, suvokiamą kaip kažką vientisa, reikia, pasak A. J. Greimo, pajusti, „koks buvo vienos ar kitos kultūros ritmas, pasakyčiau, šventasis alsavimas.“

Iš visų plačiau tyrinėjusių aisčių Vydiją bene vienintelis Vydūnas žvelgė į ją tarsi iš jos pačios gelmės. Nepriskirdamas jai siaurai suvokto ir dirbtinai į  tikybos sritį perkelto evoliucionizmo (t. y. požiūrio, kad tikėjimai vystėsi iš paprastų pavidalų– animizmo, fetišizmo – į vis sudėtingesnius) bei pirminių (derlumo, vaisingumo, apsaugos ir pan.) poreikių, Vydūnas, tarsi grįždamas į senąją lietuvių tikybą ir vydą, žvelgė į ją išminties kupinu vidiniu žvilgsniu. Tačiau jo mintys liko beveik nepastebėtos.

Kalendorinių švenčių esmė

Senoviniai lietuvių papročiai, apeigos, ritualai pabrėždavo svarbias gyvenimo tėkmės kaitos, virsmų akimirkas, iš kurių pačios svarbiausios, lemiančios žmogaus, šeimos, genties būties nenutrūkstamą tąsą, buvo trys – gimimas, vedybos ir mirtis. Pastebėtina, kad šie lemtingiausi virsmai lietuvių savimonėje buvo glaudžiai susiję. Jų papročiuose yra daug panašumų, net tapatumo. Virsmu pagrįsti ne tik minėti svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, bet ir kalendorinės šventės, taip pat ir žemės ūkio darbų rėda (arimas, sėja, pjūtis, lino kančia) bei namų apyvokos darbai (verpimas, audimas, duonos kepimas ar sviesto mušimas). Virsmo suvokimu, leidžiančiu visus gamtos ir žmogaus būties įvykius išgyventi kaip vientisą neatskiriamai susijusių vyksmų grandinę, buvo pagrįsta visa senoji lietuvių vyda.

Vykstanti permaina – virsmas  – yra ir kalendorinių švenčių pagrindas. Jos švenčiamos gamtos ir augalijos gyvybinio metų rėdos ribiniuose taškuose. Ir tik bendras visų švenčių ir šeimos papročių bei apeigų vaizdas atskleidžia tai, kad ir kalendorinės šventės savo giliausia prasme yra virsmai arba, kitaip sakant, svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių, panašių į gamtos metinės rėdos ribinius taškus, užribinis pergyvenimas.

Mirties ir gyvasties darna

Pagrindinė baltų kalendorinė šventė – Rasos – švenčiama birželio pabaigoje. Dažniausiai jos šventimo laikas siejamas su saulės saulėgrįža - ilgiausia diena ir trumpiausia naktimi. Tačiau yra kita, svarbesnė, nors sunkiau pastebima priežastis. Rasos švenčiamos, kai rasoja (žydi) rugiai. Tai aukščiausias augalijos suvešėjimo taškas – kupa, kai augalas subręsta naujai gyvybei pradėti. Mūsų platumose kupa sutampa su vasarovidžio naktim.

Didžiausio suvešėjimo – kupos taškas kartu yra ir slenkstis tarp gyvėjimo ir atmirimo. Atlikęs esminę paskirtį – pratęsti gyvybę, gamtinis kūnas tampa nebereikalingas. Po apvaisinimo biologinės gyvybės gyvenimo kreivė pakrypsta myriop. Kadangi žmogus irgi paklūsta gamtos dėsniams, tai panašų gyvybės ir mirties prieštaros slenkstį peržengia ir jis. Augalas negali tos prieštaros išspręsti. Jis, pratęsdamas gyvybę, sunyksta pats. Tačiau žmogus, būdamas gyvas ne vien kūniškai, gali ieškoti ir surasti mirties ir gyvybės prieštaros viršsprendinį, pakildamas į dvasinę plotmę.

Įvairovės kaitos dėsnis

Senoji aisčių vyda persmelkta galbūt nuojautinio reiškinių vientisumo suvokimo. Būties rėda aprėpia įvairios trukmės laikotarpius: metų rėdos rato gamtos kaitą ir ją atitinkančias kalendorines šventes, žmogaus gyvenimą tarp gimimo, vedybų ir mirties; apima ji ir paros rėdą – rytą, vidurdienį, vakarą, vidurnaktį. Nuodugniau įsigilinę į pasaulio sąrangą, pastebėsime, kad virsmo reiškiniu pagrįsti įvairiausios trukmės gamtos ir Visatos rėdos ratai. Virsmo ir linkio (žmogaus atžvilgiu – tapsmo) kartotinės sekos yra visoje gamtoje ir visuose lygiuose vykstančios nuolatinės kaitos, visų permainų pagrindas. Šia visa apimančią kaitą regime pradėdami mikropasaulio virpesiais ir baigdami milžiniškais savo trukme didžiosios Visatos pasikeitimais, vykstančiais pagal tą patį visuotinį virsmo modelį, kurį žinojo visos senosios Vydijos.

Nedarnos pavidalai

Medžiaga ir nesąmoninga gyvybė virsmui nesipriešina. Ji besąlygiškai paklūsta visuotiniam dėsniui, o žmogus, turėdamas laisvą valią, gali priešintis tapsmui, Mirties, o ypač vedybų ir gimties virsmuose žmogus gali sąmoningai ar iš nežinojimo veikti atžagariai, nes virsmas susijęs su buvusios skvarmos laužymu, t.y. su netektimi, skausmu ir auka. Geismingai mąstantis žmogus vengia netekties ir aukos. Priešindamasis virsmui (įstrigdamas jame ar tapdamas atkritėliu – atžindu), jis virsta įsikūnijusios virsmo grasos auka ir, stabdydamas prasmingąjį būties vyksmą, kenkia sau ir ardo visuomenės darną.

Virsmo grasa leidžia kitu požiūriu suprasti daugumą lietuviškųjų mitinių būtybių. Kaukai, barzdukai, aitvarai, bubilai, laumės, raganos, vėlinai (velniai), vaiduliai, vėluokai ir pan. yra nedarnos (betvarkės, chaoso), kitaip sakant, nesėkmingo virsmo perėjimo pasekmės arba virsmo grasos įsikūnijimo apraiškos. Tai įstrigusiųjų ir atkritėlių iš dalies padavimais  paversti pavidalai arba žmogaus, kaip nuolatinėje raidoje esančios esybės, klystkeliai. Dorinė lietuvių kultūra gerai žinojo virsmo grasos (žmogiškosios betvarkės) pavojus ir per pasakas, padavimus bei legendas nuo mažens diegė į žmogaus pasąmonę atgrasydama, auklėdama.

Negrįžtamas virsmas

Ypač svarbu tai, kad visi virsmai yra, tikriau, turėtų būti negrįžtami. Virsmų negrįžtamumas atskleidžia Visatos raidos dėsnį, laiduoja žmogaus gyvenimo darną ir prasmingumą, žmogaus dvasios išsiskleidimą. Dorinėje lietuvių Vydijoje buvo papročių, pabrėžiančių virsmo negrįžtamumą. Mūsų protėviai griežtai žiūrėjo, kad nebūtų atžindų, t. y. atkritėlių – sugrįžusių ar bandančių sugrįžti į jau išgyventą gyvenimo tarpsnį. Tie griežtieji, mūsų požiūriu, papročiai liudijo atsakomybę už kitą žmogų, rūpinimąsi gyvenimo prasmingumu.

Kadangi virsmas veda į naują, kitokią kokybę ir turi būti negrįžtamas, tai laikas įgyja paprotinį atspalvį. Dorinė lietuvių kultūra nedviprasmiškai primena, kad žmogus atsakingas už pragyventą laiką. „Laikas yra piktas“ – sakoma ir Šv. Rašte.

Pagal: A.Patackas, A.Žarskus. Vestuvinis virsmas.

Taisyta ir atlietuvinta iš Žurnalo „Miškai“

Ragutis_Arturo