Nisargadatta Maharaj: Budrumas yra Stebėtojas

nisargadatta_maharaj_19-scaled500 Klausimas: Aš galiu suprasti, kad asmenybė yra proto darinys – taip apibūdinimas atminčių ir įpročių rinkinys. Tačiau tas, kuriam atsitinka asmuo, ta stebėjimo ašis – ar tai taip pat yra prote?

Maharaj: Asmeniui reikia pagrindo – kūno, su kuriuo būtų galima tapatintis – taip, kaip spalvai reikia paviršiaus, ant kurio galėtų pasirodyti. Pats spalvų matymas nuo spalvos nepriklauso – jam visai tas pats, kokia spalva. Reikia akies, kad pamatytum spalvą. Spalvų yra daug, akis – viena.

Skaityti toliau

RG: įvairūs pastebėjimai

RG_piesinys Yra trys įstabūs lietuviški dalykai, per kuriuos (lyg įrankių pagalba) galime tiesiogiai pažinti nuostabią Vienovės būseną – tai Sutartinės, Sodai ir Šneka (tyra lietuviška kalba).

Sutartinių klausom arba jas giedam. Būsena užgimsta per garso agną (moksliukai vadina energija). Ji pamažu mus apgaubia ir veda. Į Sodus žiūrim, gerdami jų darnius pavidalus. Tiesa, ne vien per akis geriam, bet ir per odą, per širdį. Tuo metu protas prityla ir Būsena skleidžiasi.

Skaityti toliau

Deivydas Aikas: atsijungimas nuo programos

Ladakas. Šventyklos durys/Jei nesiliausime tapatinęsi su šiuo kūnu, kurį vadiname žmogumi, taip ir liksime menamybės (iliuzijos) vergais. Mūsų tikėjimas gali laikyti mus vergovėje arba dovanoti mums laisvę. Jei susitapatinsite su savo vardu ir kūnu, iš karto apsiribosite. Pamėginkite ir pamatysite. Taip atsitinka todėl, kad visa DNR programos esmė yra menamo holografinio pasaulio atspindys, pasaulio, kuris grįstas taisyklėmis, o taisyklės dėl savo prigimties visuomet reiškia apribojimą.

Skaityti toliau

Vidurio kelias – Dao

 Pakopos

 

Kai žmonės pradeda savo dvasinį kelią, jiems rūpi išmokti visas taisykles. Tai suprantama, netgi būtina. Dažnai mums reikia griežtų nuorodų, kad galėtume save tinkamai nukreipti.

 

Bet dogmatizmas – dar ne dvasingumas. Kartais taisykles būtina sulaužyti. Reikia rasti būdą, kaip atsikratyti mokymo dogmų, bet tuo pačiu perimti jo dvasią. Tik suvokęs šį dėsnį, žmogus subręsta kaip Dao sekėjas.

Skaityti toliau

Žmogus tunka dėl vandens trūkumo

pure-waterViena iš pagrindinių žmonių nutukimo priežasčių yra vandens trūkumas, – tokią išvadą padarė amerikiečių mokslininkai.

Pasak jų, tai sukelia žmogaus kūno hipohidrataciją (paprastai ir lietuviškai tariant – tai vandens trūkumo pasekmės). Tada kūnas bando išsaugoti vandenį, kurdamas riebalines ląsteles. Taip atsiranda riebalų sankaupos. Ir žmonės priauga svorio.

Skaityti toliau

Išminčių sakymai 62

patanjali2Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas, paliudijantis, kaip mintys (apie rūpesčius ir kitos) atsiranda ir pranyksta žmogaus prote.

Gintaras Narajanas

*

Pasiekus šviesą neinama į tamsą, o siekiama įamžinti šią šviesą savyje. Žmogus, gyvenantis įprastą gyvenimą, semiasi jėgų iš išorinio gyvenimo, jis visas yra tarsi išorinio gyvenimo apvalkale, o jo viduje viskas miega. Praregėjęs tikram gyvenimui žmogus gyvena vidinį gyvenimą ir iš ten plūsta šviesos bangos į išorinį pasaulį. Visų savybių pavertimas savyje naujomis, subtilesnėmis ir dvasingesnėmis – tai ir yra tas darbas, kurį tau reikės atlikti savyje.

Olga Obnorskaja. Mokytojo sodas.

Skaityti toliau

Viršininkų amžius baigiasi?

RG_piesinysŽmonija labai ilgai (išskyrus atskiras ir nelabai su išorės pasauliu susijusias bendruomenes) gyveno hierarchijų [viršininkų] amžiuje. Žemėje visada vyksta pasikeitimai, sena nyksta ir atsiranda nauja. Šis „nauja“ yra gerai užmiršta sena, tik naujoje kokybėje.

Šie pasikeitimai dabar vyksta mūsų akyse. Viršininkų amžius pamažu baigiasi, hierarchijos (imperijos, centralizuotos religijos), lietuviškai viršininkijos, nyksta arba griūva. Šie dalykai yra prasidėję jau XVII – XVIII amžiuje, su anglų ir prancūzų revoliucijomis. Dabar šis vyksmas, toliau spartėdamas, įgauna naują kokybę.

Skaityti toliau

Protėvių mitologinis palikimas kasdienėje kalboje

dievaiProtėviai paliko mums savo kalbą. O kalboje – subendrinta visa jų senoji Pasaulėvyda. Protėvių dievai ir dievybės niekur nedingo, jos visad čia, kasdieniame gyvenime, kasdieninėje kalboje. Lietuvių kalba yra sodriai prisotinta senojo protėvių paveldo. Gyvi senųjų dievų vardai, kurie iki šiol suteikiami vaikams – Milda, Gabija, Žemyna, Aušra, Algis, Laima, Žilvinas, Austėja, Saulė, Eglė, Dalia, Vaidilutė, Vaidas, Vaidotas, Agnė, Daiva (Deivė)… tokius vardus nešantys žmonės atspindi seniausius tautos prisiminimų klodus. Ir per juos šie prisiminimai yra gyvi. Dažnai apie tai nesusimąstome, priimdami kaip savaime suprantamą dalyką. O juk tai gyvi mūsų protėvių Dievai, jų pasaulio suvokimo archetipai. Tai lyg, šiuolaikine kalba tariant, tam tikros programėlės, kurios ir šiandien veikia pasąmoniniu lygmeniu, suburdamos tautą aplink Šerdį.

Skaityti toliau