Kaip tapti Buda?

ajahn_sumedho Daugelis Theravada (Senolių kelio) budizmo vienuolių pasakytų, kad šiais laikais jūs negalite pasiekti pabudimo ir net neįmanoma pasiekti įžengimo į srautą tarpsnio, pirmosios šventumo atkarpos, kad tos dienos jau praėjo. Jie įsitikinę, kad pabudimas yra nutolusi galimybė, todėl net nededa rimtų pastangų, kad suvoktų, jog visa, kas atsiranda, – išnyksta. Šie vienuoliai visą gyvenimą gali skaityti knygas, versti sutras, manydami, kad šiame gyvenime nuskaidrėjimas neįmanomas. Bet kokia tada dharmos prasmė? Ko jaudintis, jei absoliuti tiesa taip toli, o galimybė pabusti tokia mažai tikėtina? Mes tiesiog tampame panašūs į antropologus, sociologus ar filosofus, kurie svarsto ir lygina religijas tarpusavyje.

Skaityti toliau

SUvėja apie SUvokimą

Narajanas7_n Kiekvienas gyvenimo reiškinys turi išorinį ir vidinį atspindžius, dvasinėm sąvokom tariant užsienietiškai, tai būtų „ezoterinis ir egzoterinis aspektai“. Kiekviena patirtis įtakoja žmogaus gyvenimą, tiek išorinį, tiek vidinį. Kiekvienu atveju dvasinis „vanduo“ teka kitaip, bet jis visada ieško trumpiausio ir geriausio kelio tiek, kiek išgali ta galia, kuri jį veda ir palaiko tekėjimą. Kartais ir net dažnai, dvasinė Malonė pasireiškia ir nemaloniais žmogui (kaip asmenybei) pavidalais. Juk Jėzus irgi nenorėjo būti nukryžiuotas ir ant Alyvų kalno prašė tos jėgos, kurią vadino Tėvu, kad išvengtų tokios lemties. Bet vėliau priėmė ją, todėl dabar jį dabar ir minime.

Skaityti toliau

Senovinės mąstymo klišės ir sąmoningumas

Narajanas7_n Kas yra Tikrovė? Tai, ką matom „dabar“ yra jau praeityje. O praeitis yra tik mintis, prisiminimas-vaizdinys tavo galvoje. Todėl liudydami daiktus ir reiškinius mes jų nepavejam, liudydami praeitį. Tikrovė yra tik Dabar ir tai ne mintis apie dabar, tai būsena Dabar. Nukreipk savo dėmesį į Dabar ir atsidursi Tikrovėje, o ne jos atspindyje tavo galvoje./ RG Narajanas

Senovinės mąstymo klišės ir sąmoningumas

Besidomint Vakarų visuomenių filosofinio ir politinio mąstymo mokyklomis ir atstovais, galėjau pastebėti, dar prieš 2000 metų ar daugiau užgimusias mąstymo klišes, kurios yra gajos ir dabar. Savaime jos nėra geros ar blogos, nes viskas priklauso nuo aplinkybių.

Pradėkime nuo gnostikų. Pirmaisiais pokristaus laikmečio amžiais plačiai išplitusios sektos ir dvasinės bendruomenės teigė (čia pateiksiu supaprastintą vaizdinį), kad žmogaus prigimtis yra tobula, o pasaulis – ne. Pirmieji gnostikai buvo linkę atsiskirti nuo išorės pasaulio ir užsiimti savo „vidaus pasaulio išlaisvinimu“. Kadangi žmogaus prigimtis, pasak jų, yra tobula, tai ir dvasinių pratybų mums suprantama prasme nereikia. Pas juos buvo visokios misterijos, pašventimai, o tie, kurie juos gaudavo, tapdavo įvairių lygmenų pašvęstaisiais. Jiems buvo būdingas ryškus gėrio ir blogio, dvasios ir medžiagos perskyrimas – dvilypumo pabrėžimas. Medžiaga yra blogis, o dvasia – gėris. Krikščionys paskelbė gnosticizmą erezija ir naikino, nes patys buvo giliai dvilypiai.

Skaityti toliau

Rinpočės patarimai medituotojams

sdr Nėra aukštesnės išminties už protą, esantį dabarties akimirkoje. Galimybė apsijungti su savo vidine, savaiminga išmintimi mums suteikiama visuose patirties lygmenyse. Nepriklausomai nuo to, ar pasireiškia mūsų teigiamos ar neigiamos savybės, ar jaučiame trauką ar priešiškumą kitoms gyvoms būtybėms, būtina visada išlikti stebinčiu dalyviu. Kai visą savo dėmesį nukreipiame tiesiai į pojūtį/jausmą, pavyzdžiui, į pyktį – nesvarbu, kur ir kaip tai įvyktų – pyktyje nerasime jokio užpildo, nerasime bent kažko iš tikrųjų gyvuojančio. Tada mūsų pyktis iškyla prieš mus kaip mėnulio atspindys vandens paviršiuje – jis aiškiai pasireiškia, bet neturi tikros savarankiškos gyvasties. Tai ne kas kita, kaip proto šviesnešės agnos, kylančios iš išmintingo tuštumos sąmoningumo, pasireiškimas.

Skaityti toliau

Išbaigtas išsivadavimas

cof Išbaigtas išsivadavimas įvyksta, kai aistringas potraukis palaipsniui visiškai paleidžiamas, kuomet vėl ir vėl trumpomis atkarpomis vis nukreipiame į jį savo dėmesį. Pirmą akimirką, kai atsiranda aistringas potraukis, mes iš karto nukreipiame savo dėmesį tiesiai į jį, ir jis savaimingai išsilaisvina. Kitą akimirką vėl nukreipiame savo dėmesį tiesiai į norą ir jis vėl išsilaisvina, tačiau šį kartą paleidimas yra pilnesnis. Mes ir toliau akimirką po akimirkos nukreipiame savo dėmesį tiesiai į aistringą potraukį ir kiekvieną kartą paleidimas tampa vis pilnesnis.

Skaityti toliau