Apie Ragutį ir Šventyklą

Ragutis_Arturo Šventoji Ugnelė Ragučio šventykloje (prie Ragučio akmens) liepsnoja, kūrenasi nuo 2012 m. lapkričio 14 dienos. Taip jau susiklostė, kad būtent čia Rytų Lietuvoje buvo įdegta – atkurta pirmoji Amžinoji Ugnis – Ugnija (Agnija) (pirmoji Lietuvoje, kiek man žinoma, buvo atkurta Žemaitijoje). Ugnis čia mūsų pradėta degti jau anksčiau – 2010 – 2011 metais. Šventyklą radom apleistą. Greitai Ugnelė nuo Ragučio šventyklos, lyg kokios dvasinės ašies, iškeliavo į kitas Vilniaus vietas, ant kalvų ir kalnelių. Po to – į kitus miestus, iki pat Naglio kalno Palangoje. Net iki tolimųjų užusienių nukeliavo.

Ragučio dubenėtasis akmuo stovi pačioje Vilniaus širdyje, apsuptas dviejų liepų. Šios liepos, šventi lietuviams medžiai, sukuria du ženklinius šventyklos stulpus, o per vidurį stovi pats Akmuo. Šventykla yra apjuosta (taip jau išėjo „savaime“ ) Amžinybės ratu. Akmuo į šią vietą pastatytas 1994 metais, o atrastas buvo 1983-84 metais, statant Dailės akademijos bendrabutį ir bekasinėjant prieš tai čia stovėjusio pastato pamatus.

Susikūrė ir savanorių Ugnelės sargavotojų ratas. Tad kuriam Ugnį Šventą – kaip ir mūsų Prabočiai darė. Tai, ką čia darom, nėra „religija“. Protėviai tokios sąvokos neturėjo. Buvo Vydija, žinyčia. Tai ne vien tikėjimas, tačiau ir paskui jį sekantis žinojimas. Ugnis dega mūsų šaknų, protėvių atminimui.

Senoliai taip pat degė Ugnis (pagrindinėse šventovėse), kurios niekada neužgesdavo, tai buvo Amžinosios Ugnys. Jie žinojo: kol dega ši Amžinoji Ugnis, šios Žemės ir Tautos Dvasia yra gyva. Kai Ugnys buvo gesinamos, su jomis traukėsi ir senoji Protėvių Žinyčia – tikrasis-pilnasis Žinojimas- Vydija. Užleidęs vietą daliniam žinojimui. Tam mažam dvilypiam suvokimui, mažoms „tiesoms“, kurias dažnai girdime iš visų kampų ir dabar.

Mūsų protėviui Vydijai buvo būdingas darnos siekimas, o ne kraštutinumai. Darna ir Ramybė suteikia galimybę pasiekti būseną, kurią galėtume pavadinti Ašaine. Šią šviesią vienovės būseną ženklina Šventoji Ugnis.

Ugnis yra labai svarbi mūsų tautos gyvenime. Tai yra pats deiviškumas, įkūnytas medžiagoje. Todėl degam ją šventose, mūsų Tėvynei svarbiose vietose nuo neatmenamų laikų. Įvedus krikščionybę, šias Ugnis imta gesinti, tačiau nepajėgta. Šiaip ar taip, jos buvo degamos iki pat XX a. Tai vyksta ir dabar. Todėl galėtume teigti, jog Šventoji Ugnis mūsų žemėse nebuvo užgesinta niekada. Ji liepsnoja iki šiolei.

Mūsų kraštuose Šventyklose dar ilgai po vadinamojo krikščionybės „įvedimo“ degė šventyklos Ugnis. Ją taip ir vadino – Ugnis, Agnis. Matydami Ugnies moterišką pradą, dar vadino Deiva (Deive) Ugnija. Ji buvo beveik užmiršta, tačiau vis tik Deivės Ugnijos vardas išliko. Jį ir užrašė VU dėstytoja Pranė Dundulienė, berods, Vilkaviškio rajone…

Atėjūnams persekiojant žynius ir Žinyčias, protėvių tikėjimas buvo puoselėjamas, šiuolaikiškai tariant, namų ūkiuose. Ugnija, parnešta namuosna, tapdavo Gabija.

Tad tęsdami protėvių ir pramočių darbą, užkūrėm Ugnala Šventa ir Ji dega iki šiolei. Tiesa, tai tik žvakutės, tačiau svarbu tai, kad jos dega nepertraukiamai dieną ir naktį. Žvakutei baigiant degti, ta pati Ugnis yra perkeliama į kitą. Ir kiekvienas savanoris prisiima prievolę prižiūrėti Ugnelę vieną savaitę, nuo sekmadienio iki sekmadienio (tiesa, būna ir trumpiau, jei žmonės negali paskirti savaitės dėl darbų ir kt. rūpesčių) ir užtikrinti, kad Ugnelė neužgestų, o nuolat degtų visą laiką. Taip ir vyksta.

Taip pat būtina pabrėžti, kad šis mūsų darbas nėra siaurąja prasme „religinis“, nors jo šaknys, suprantama, kyla iš mūsų Protėvių pasaulėvydos. Kiekvienas žmogus, prižiūrintis Ugnelę, elgiasi pagal savo vidines nuostatas. Vieni kursto Ugnelę tyloje, kiti tylomis dainuoja liaudies giesmes, treti pasimeldžia, ištardami tas maldas, kurios yra artimos ir priimtinos jo sielai. Juk mūsų protėviai, „religijos“, kokią žinome dabar, neturėjo. Dievas nebuvo atskirtas nuo žmonių, o žmonės – nuo gamtos. Dabar tai vadintume holistine, visumine pasaulėžiūra. Todėl kalbėti apie protėvių „religiją” yra mažų mažiausiai netikslu. Turėjome savo sąvokas ir sampratas, apibrėžiančias mūsų dvasinį gyvenimą, svetimų žodžių nebuvo ir jų nereikėjo, nes savų užteko.

O pats Viešpats Ragutis, kas jis? Juk ne vien bartininkų ir alaus Deivas, kurį paminėjo istorikas T.Narbutas XIX a.? Tad trumpai papasakosiu ką žinau…

Ragučio šventykla nuo seno stūgso Vilniaus širdyje, dabar – šalia dabartinės Šv. Paraskevijos cerkvės. Kaip žinia, tai vieni pirmųjų krikščionių maldos namų, pastatyta karaliaus Algirdo rusėnei žmonai. Jau tuomet, XIV a. viduryje, Ragutis buvo užmirštas ir šventykla jau buvusi apleista? Todėl buvo nuspręsta šventoje vietoje statyti cerkvę (arba šalia jos). Ragučio šventykla, matyt, bus užėmusi daug didesnį plotą ir dabartinė aikštė, tos šventos vietos nebylus prisiminimas, dabar neužstatytas pastatais.

Lyg patvirtinant gilią senovę, 2015 metais senojoje Ragučio šventyklos vietoje, apie 30 metrų nuo dabartinio akmens ir liepų, atliekant gatvės atnaujinimo darbus, atrasti du pailgi akmenys. Archeologai jų neatpažino, o darbininkai išvežė į sąvartyną. Tačiau vienas iš Ragučio šventyklos neregimų saugotojų, gyvenąs šioje vietoje nuo vaikystės, neleido akmenims išnykti iš žmonių akiračio. Pakėlė triukšmą, iškvietė archeologus. Dabar akmenys saugomi Nacionalinio muziejaus kieme. Nėra abejonės, jog tai apeiginiai akmenys iš senosios šventyklos, gal būt net iš naujojo akmens amžiaus laikotarpio.

Gal kada ir Jie sugrįš į Šventyklą namo…

20161115_094112

 

„Teip-gi Ragutis turėjo Vilniuje savo dievnamį, kuriamo tarnavo Puotininkai jo kunigai; tą dievnamį suardydino Julijona, pati Olgerdo, 1331 m., ir pastatydino cerkvę „Petionką’“ (Jonas Šliūpas, „Lietuvių tauta senovėje ir šiandien“, 1904 m.)

1859 metais išleistoje knygoje „Pasivaiščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, kurią parašė Adomas Kirkoras, minima ir Ragučio šventykla. Pažymima šios vietos būtovė: čia styro „liekanos mūrų senovinės Piatnicos cerkvės, kurią XIV a. pastatydino Vitebsko kunigaikštytė Marija, Didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona…“ (A.H.Kirkoras. Pasivaiščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991, p. 52) Ji pastatyta toje vietoje, kurioje anksčiau buvusi Dievo Ragučio šventykla, „kurio žyniai vadinami piationikais“ (Ten pat, p. 53). Kirkoras išsako prielaidą, kad senosios cerkvės, beje nugriautos XIX a. antrojoje pusėje, sienos, ypač pietinė, statytos dar pagonybės laikais. Gal sutapimas, o gal ir ne, kad dabartinė Ragučio Šventvietė stovi daugmaž toje pat vietoje, kurioje stovėjo senoji cerkvė. Dabartinė gi, buvo patraukta kiek į šoną.

Kirkoras pažymi, jog Paraskevos arba Piatnicos cerkvės pavadinime „esama tam tikro panašumo su pagonių dievo Ragučio žynių pavardėmis: Piationikai, Pietnikai, Potinikai“. (Ten pat, psl. 53)

Suprantama, jog žynių pravardės, tokios kaip „pietnikai“ yra vėlyvos kilmės, tačiau šis paminėjimas neša mums reikšmingą žinią. Tuo metu, kai cerkvė jau seniai stovėjusi, o žmonės jau buvo įpratę prie Piatnicos pavadinimo, į šią vietą vis ateidavo žmonės ir, matyt, čia atlikdavo tam tikras apeigas. Tai tuometiniai vilniečiai, jau beveik užmiršę Ragutį, ėmė vadinti juos „pietnikais“, pagal cerkvės pavadinimą. Kiek dar metų po cerkvės pastatymo jie ateidavo? Manytume, bent jau iki XIX a. antrosios pusės, o gal ir iki XX a. pradžios.

Taigi, šventoji Ugnis šioje vietoje dega jau daug šimtmečių. Nežinia, kada išėjo paskutinis senosios kartos Ragučio šventyklos žynys, gal būt, visai neseniai, jų galėjo būt dar lenkmečiu, iki Pasaulinio karo, o gal ir dar vėliau. Po nedidelės pertraukėlės 1984 metais Latako gatvėje atrandamas Ragučio akmuo, 1994 metais jis sugrįžta į savo vietą Ragučio šventvietėje. 2010 – 2012 metais čia vėl sugrįžta vaidilos, uždegama Šventoji Amžina Ugnala, tęsiant protėvių tūkstantmetę apeigą…

„Palaipsniui susidarė Senamiesčio šventoji ašis, vedanti per ąžuolyną, kuris tęsėsi iki pat Sereikiškių su Perkūno šventykla, ir pasibaigianti ties Aušros vartų gatvės šventąja riba, kurioje galbūt būta liepų giraitės, kaip liudija Liepkalnio ir Rasų vietovardžiai, su Deivės Motinos šventviete. Taip buvo sukurta vyriškojo ir moteriškojo dievybės atspindžių darna. Tik Aušros vartų Deivė Motina krikščionybės laikais virs Dievo Motina, o Perkūnas – šv. Kazimieru. Beje, neatsitiktinai šių didžiųjų dieviškųjų atspindžių pusiaukelėje (dabar Pilies ir Didžiosios gatvių sandūroje) buvusi Ragučio šventvietė. Čia miestiečiai turėdavę švęsti Pavasario lygiadienį (kovo 21-22d.) – Deivės ir Dievo jungtuves, po kurių atgimsta visa gamta.“ (Vaclovas Mikailionis, Vilius Gibavičius, Jonas Vilkauskas.)

Ragutis – „midaus ir alaus darytojų ir bartininkų dievas“, jį pamini istorikas Teodoras Narbutas XIX a. pradžioje, minėdamas jį „Didžiųjų Dievų“ draugijoje šalia Praamžiaus ir Ukapirmo. T.Narbutas remiasi XVI a. rašytoju J.Lasickiu, kuris jį taip pat pamini (J. Lasickis mini, rodos, jam artimą Raugų Žemėpatį…)

Pasak istoriko, Ragučio šventė buvo švenčiama vasario mėnesį ir „to dievo stabas ar kažkoks keistas jo atvaizdas per jo šventę (…) buvo vežiojamas rogėmis iš kaimo į kaimą“. Pasak T.Narbuto, Ragučio vaidilutės buvo vadinamos Ragutienėmis. Žinoma, kad šiam dievui buvo aukojami RAibi gaidžiukai. Ragutį mini ir M. Pretorijus.

Ragutis žymi tuos senuosius laikus, kai didvyriai vaikščiojo žeme. Mitiniai sakmių didvyriai – jie atsiranda įvairiose pasaulio vietose maždaug tuo pačiu metu. Tai VI – VIII amžiai. Lietuvoje tai laikai, kai galutinai susikuria mums žinomos gentys – kuršiai, skalviai, žiemgaliai ir t.t. Ragutis būsiąs vienas iš šių vėliau sudievintų šventųjų didžiavyrių.

Krikščioniškoje (protestantiškoje) 1595 „Postilėje“ Jonas Bretkūnas ragina: „Pamesk gi, miela Lietuva, melsti kaukus, aitvarą, žemėpačius arba kitas deives ir numirusius šventuosius...“ (Mindaugas Bartninkas. Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai. Vilnius, 1993, p. 117)

Paraskevijos cerkvėje radau įrašą, kad Ragutis buvęs „bičių dievu“. Iš medaus yra gaminamas midaus, šventas gėrimas, aukojamas apeigų metu, gali būti ir alaus sudėtinė dalis. Midus ir alus buvo svarbūs apeiginiai gėrimai, aukoti Deivams per Šventąją Ugnį. (Žodžio alus viena iš galimų reikšmių – bendrabūvis, buvimas kartu).

Pati bitė liaudies tikėjimuose buvo laikoma šventu deivo vabzdžiu. Buvo kalbama: „Dievo bitės – Dievo medus…“ (N.Vėlius. Senovės baltų pasaulėžiūra. Vilnius, 1983, p. 114)

Prisiminkime šaltinių duomenis, jog Ragučiui, „buvo aukojami raibi gaidžiukai“. Pasak N.Vėliaus gaidys yra dukart gimstantis, kaip ir linas. Vieną kartą iš žemės, iš gamtos, o antrą kartą – praėjęs visą „lino kančią“. „Pirmą kartą jis gimsta žaliu augalu, o antrą – baltu audeklu. Iškentėjęs „lino kančią“, linas iš žemės tarsi pereina į dangaus padėtį“. (N.Vėlius. Senovės baltų pasaulėžiūra. Vilnius, 1983, p. 165). Taip pat gaidys – nuoroda į ugnies pradą.

Daugelis tyrinėtojų, yra pastebėję alaus/midaus/somos ir panašių svaigiųjų gėrimų reikšmę įvairių tautų mitologijoje bei bendrinėje pasaulėžiūroje: tai daugiau nei gėrimas, tai pati Gamta, tai paslaptis, tai Pašventimas… Šia prasme N.Vėlius prisimena pasakojimą apie Vaidevutį ir Brūtenį. Vaidevutis – pasaulietinis valdovas, pabrėžiamas jo pomėgis gerti midų nurodo jo ryšį su dangaus deivais ir rytinių baltų žemėmis (Lietuva). Kaip jau minėta, bitė – dangaus dievo padaras, midus plačiai žinomas baltų žemių rytuose, daug mažiau vakaruose, kuriems atstovauja žynys Brūtenis, mėgstantis gerti vandenį. Vaidevutis buvo laikomas net midaus gamybos pradininku, o Brūtenio vandens pomėgis rodąs jo ryšį su vandens bei požemio dievybėmis bei vakarų žemėmis (Prūsija). Ten apskritai vandens reikšmė tenykščių žmonių pasaulėjautoje labai didelė. “. (N.Vėlius. Senovės baltų pasaulėžiūra. Vilnius, 1983, p. 233).

Todėl, pasak tyrėjo, Vakarų baltuose ženklus žynių pradas ir įtaka, o rytų (Lietuva) – pasaulietinių valdovų, karių pradas ir reikšmė. Romuva buvusi Nadruvoje, Vakarų žemėse ir visas protėvių pasaulis vykdavo ten nusilenkti dievams. Vėlesniais laikais, dėl išorinių grėsmių ir viršininkų įsigalėjimo, šventvietės perkeltos toliau į rytus, po valdovo pašone. Vienas iš rytų baltų žemių dievų-didvyrių buvęs Ragutis. Dar kartą kartoju, kad nereiktų apsigauti, vertinant „alaus“ Dievą, žvelgiant į tai iš šiuolaikinio žmogaus varpinės. Tai vėlesnis supaprastinimas. Kaip ir Šv.Paraskevijos cerkvėje atžymėtas Ragutis – kaip „bičių“ dievas…

Nuotrauka0100

 

Šiandien nežinome, kokiu būdu gimė senosios legendos ir padavimai, nebegalime atsekti senųjų protėvių ryšių, užmaršties smėliu apnešti atminties-žinojimo klodai. Tačiau nuojauta mums sako, jog šie minimi ryšiai yra neatsitiktiniai, senosios hermeneutinės prasmės pamažu kyla iš užmaršties tamsiųjų vandenų.

Todėl Ragutį galime laikyti ne „puotautojų globėju“, kaip buvo mėgstama sakyti mūsų tautos nedraugų, o viena iš bendrinių Ugnies Deivo skvarmų, O Taip pat – Pašventėju, simboliniu Prabočiu-didvyriu, Pirmuoju Žyniu, nešančiu ugnį, šviesą ir žinojimą bei Pašventimą savo genčiai ir visiems žmonėms. Tik vėliau jo suvokimas susiaurintas iki gėrimų globėjo ar bičių dievo.

Pašventimas Rėdos rato sudėtyje – pavasaris, naujas laikmetis, nauji metai. Jie ateidavo pavasarį, per Lygiadienį (kovo 21-22 d.) Tai – Ragučio diena (platesne prasme Ragučio diena – ir rudens lygiadienis, yra duomenų, jog jis bus prižiūrėjęs Užgavėnes). Jam aukojamos aukos ir dėkojama už naujuosius metus, kad žiema išgyventa ir pavasaris stojas. Simbolis – Ragai (ragas), skaičius – devyni.

Tedoras Narbutas (T. Narbutas, „Lietuvos tautos istorija“ t. I, 1998 m.) mini tokią senovinę lietuvių dainą:

„Kad aš būčiau turtingas ir kad savo darbais nusipelnyčiau gyventi laimingoje šalyje,

kur geria baltą gėrimą iš aukso ragų kartu su dievais, semdami jį iš švento kubilo.

Nemirtingos mergelės dainuoja girelėje, laimės, palaimos, džiaugsmo joms teikia be galo.

Ten karžygiai, žuvę baisiuose karuose, ir tikrų bičiulių vėlės amžinai gyvena“

 

Gintaras Mangirdas

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

20161114_202326