Apie religijas ir dvasingumą

RG_piesinys Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.

Mūsų protėviai religijos neturėjo. Dvasingumas, papročiai, dieviški pavidalai buvo bendrojo žmonių gyvenimo dalis, o tokio dalyko, ką dabar vadiname religija, iš viso nebuvo. Ši sąvoka „religio“ yra vėlyva (bent jau mūsų kraštuose), kai atskyrę vieną gyvenimo dalį nuo likusio gyvenimo, žmonės atskyrė Dievą nuo savęs pačių. Religija yra sąvoka prote, apibrėžimas, išskyrimas iš visumos. Buvo laikai, kai dievai vaikščiojo žeme, kalbėjo su žmonėmis, didvyriai ir didmoterės vaikščiojo tarp mūsų, skleisdami darną ir kurdami skalsą. Tada nereikėjo gyvenimo skirstyti dalimis. Paskui dievai pakilo į dangų, didvyriai iškeliavo anapus. Vienas iš jų – protėvis-dievas-didvyris-sakalas Ragutis, vėliau pavadintas „lėbautojų“ dievu…. Ir dar daug kitų dieviškų pavidalų, gyvavusių darnioje vienovėje. Atsiradus socialiniai nelygybei, žmonių išnaudojimui, religijos prireikė ir kaip žmonių pavergimo pagalbininkės.

Mūsų kraštuose Šventyklose dar ilgai degė šventyklos Ugnis. Ją taip ir vadino – Ugnis. Kaip ir saulėje, matydami ugnies moterišką pradą (Indijoje jie matė vyrišką, taip mes, papildydami vienas kitą, sukuriame pilnatvę), dar vadino Deiva (Deive) Ugnija. Paskui, Visa šventyklos išmintis buvo ištrinta, išvaikyta ateivių valia (laimei, dvasiniame pasaulyje niekas neištrinama ir susidarius palankiomis aplinkybėms vėl sugrįžta), bet Deivės Ugnijos vardas liko. Jį ir užrašė VU dėstytoja Pranė Dundulienė, berods, Vilkaviškio rajone…

Žodis ir sąvoka „religio“ atėjo iš mūsų senų „draugų“ lotynų, su jų pasaulėžiūra ir jau tuo, ką galime vadinti religija – apjungimu, remiantis vienos religinės krypties (sektos) pasaulio matymu. Turbūt religija atsiranda su užrašytu žodžiu, su rašymu. Rašymas susilpnino atmintį. Protėvių kalba (tiksliau kalbos, tarmės) buvo šventos ir jomis negalima buvo rašyti. Todėl sakau, kad protėviai religijos neturėjo, tai buvo kitoks pasaulio suvokimas, kurį vadino pasaulėvyda, dvasine vyda – betarpiškas, gilus, gamtiškas. Tai galima pajusti per Sodą, per Sutartinę. Pasaulėvyda – tai pasaulėžiūros ir pasaulėjautos dvasinė dermė. Galime kalbėti apie protėvių tikėjimą, tikybą, bet tiksliau būtų – apie jų žinyčią ir vydą – bet ne „religio“, kas reiškia apvienyti vienos kažkokios struktūros (austuvos) rėmuose. Religijos savoka – tai pirmiausia jos „abraominės“ šaknys, įsitvirtinusios tik kiek daugiau nei prieš tūkstantį metų ir atėjusios iš senovės Egipto bei Babilono valstybinių darinių.

Kartais girdžiu į visa tai atsakant kitu klausimu: koks skirtumas, kaip pavadinsi, religija ar tikėjimu ar kažkokiu žodžiu. Skirtumas yra didelis, nes žodis yra sąvoka, o sąvoka apibrėžia gyvenimo pasireiškimą. Jei pasikeitė žodis, reiškinio įvardijimas, prieš tai turėjo pasikeisti ir pats reiškinys.

Mūsų senovės protėvių krašte buvo daug bičių spiečių, daug savivaldos, mažai viršininkijos (hierarchijų). Viršininkijos pasaulis, su juo ir visuotinis išnaudojimas – baudžiava, atėjo kartu su religijos sąvoka. Šiandien Indijoje galime matyti, kad ten nėra vientisos „religijos“, yra daug krypčių, jie vadina jas dharmomis, o visaapimantis dvasingumas – sanathana dharma, lyg žvilgsnis nuo kalno viršūnės, link kurio veda daug kelių. Ir labai sunku išversti žodį dharma į šiuolaikinį supratimą. Todėl yra bent 30 šio žodžio reikšmių. Ir tik viena iš jų – religija.

Išvaikius žynius ir Žinyčias, protėvių tikėjimas buvo puoselėjamas, šiuolaikiškai tariant, namų ūkiuose. Ugnija, parnešta namuosna, tapdavo Gabija. Matyt iš šio laikotarpio, vėlyvosios tikybos po šventyklų išgriovimo, yra didžioji dalis dabarties lietuvių religinių organizacijų. Save bevadinančios „religijomis“ ir besivaržančios su kitomis, šiuolaikiniais valstybės įstatymais paskelbtomis „tradicinėmis religijomis“, jos siekia, kad valstybė jas irgi „pripažintų“.

Išvaikius žynius ir Žinyčias, šaliai atėjo sunkūs laikai. Daug kas užsimiršo. Anksčiau per Šventyklos Ugniją buvo teigiamas aukščiausias dieviškumo dėsnis. Pavadinkime šitą dievišką pavidalą Praamžiumi. Namų ūkiuose gi, buvo svarbūs įvairūs Dievai pagalbininkai prie ūkio ir valstiečio gyvenime, be žynių vedimo ėmėsi tarpti vis daugiau prietarų. Vienas Dievas – Deivas išsisklaidė daugyje, o Šventyklos Ugnies Vienovė pasimiršo, bet nebuvo visai užmiršta. Praamžius (kaip Tai beįvardintume), kaip Ašinis apjungiantis dievaičių daugį pradas, yra esminis senosios Vydos supratimo klausimas.

Taigi, mes čia kalbame kita „programavimo kalba“, nei religinis pasaulio supratimas. Tai labai senoviškas ir tuo pačiu labai šiuolaikiškas būdas. Kad suvoktume tą senąją „programavimo kalbą“, turime nuraminti protą. Vienas iš tokio nereliginio pasaulio vaizdinių – senasis lietuviškas Sodas iš šiaudelių. Jo dvasinė Žinia yra ne žodžiais pateikta. Tai nereliginė vyda. Prigimtinė tikyba nėra religinė, ji tik iš dalies tikyba, nes grindžiama taip pat ir patirtimi, žinojimu.

Dabarties pasaulyje matome daug nereliginio dvasingumo ir jo vis daugėja. Tai joga, meditavimai, įvairios pratybos. Tyliam ir ramiam protui nereikia save kažkuo laikyti, jis tiesiog Yra, jis Būvoja be priežasties ir už priežasčių. Toks buvimas neprieštarauja jokiai religijai ir lengvai galėtų tapti bet kurios iš jų dalimi. Ateinančioms jaunesnėms kartoms bus vis mažiau priimtinos senosios religinės dogmos ir viršininkijų (hierarchinis) pasaulio matymas. Žengiame į tinklinių draugijų laikus.

Mat religingi žmonės (tai rodo pasaulio būtovė-istorija) linkę ne tiek dirbti su savimi, kiek mokyti kitus ir atversti kitus į savo tikėjimą. Jei pasakyčiau, kad Žinančiam (tik nepasiduokime proto apgaulėms, mažajam žinojimui) žmogui joks tikėjimas nereikalingas (kuo daugiau žinojimo, tuo mažiau reikia tikėjimo), tai nuskambėtų kaip baisi erezija tiems, kas per religiją bando valdyti žmonių protus ir atlikti su jais „socialinę inžinieriją“ vietoje to, kad padėtų išsilaisvinti iš priklausomybių. Taigi, dirbantys ir darniai būnantys su savimi (ne vien su išoriniu pasauliu), medituojantys (raminantys protą ir jausmus) žmonės ne visada būna „religingi“, greičiau atvirkščiai. Taip jau sutampa, jog dažnai tokie nereligingi žmonės prisilaiko ir vegetarinės mitybos. (žinoma, kad niekas neverčia to daryti, tačiau daugumoje atvejų taip yra), mėsos nevalgantys, gerbiantys bet kokią gyvybę ir nežudantys maistui, per subtilų maistą kuriantys subtilesnius virpesius. Tai padeda pasiekti aukštesnių dvasinių virpesių agną. Kartu su dvasinėmis pratybomis, tai duoda puikią žmogaus kūno ir sielos būklę, sveikatą, gerą savijautą, darną gyvenime. Toks dvasingumas yra laisvas nuo perteklinių struktūrų ir viršininkavimo, kurio mums ir taip užtenka kitose gyvenimo srityse.

„Apreikštas pasaulis yra pagrįstas dvilypumu viso, kas yra. Ir todėl yra natūralu, kad ribota žmogiškoji mintis, ieškodama priešybių buvimo priežasčių, ir savo suvokime įsivaizduodama Dieviškąją Esmę tik jos teigiamame Atspindyje, neišvengiamai turėjo prieiti prie suvokimo apie dviejų, amžinai besivaržančių pradų buvimą, arba Dievo ir Velnio buvimą. Tačiau aukštoji Rytų mintis seniai išsprendė blogio buvimo klausimą. Vieningas elementas, Vieningas Dieviškasis pradas, arba Absoliutas, talpinantis savyje viso kas yra galias, iš to seka, ir visus priešpastatymus, neša savyje ir amžiną atsiskleidimo arba tobulėjimo vyksmą. Šiuo vyksmu arba judėjimu, pagrįsti visi pasireiškimai ir visa atgaja (evoliucija). Judėjimas arba atgaja, sukuria visų sąvokų sąlygiškumą, iš kurio išteka priešpastatymai. “(Jelenos Rerich laiškai 1935 – 1938, 2 t.)

Taigi, šitoks žmonių dvasingumas, kylantis iš Vienovės suvokimo, yra dvasinis, nereliginis. Šių dviejų sąvokų nederėtų supriešinti, kiekvienas laisvas matyti-atspindėti pasaulį savaip. Matom, kaip religinis, išskirstytas ir išskaidytas protas nuolat kuria priešstovas, rungtyniauja, pykstasi. „Čempionais“ čia yra „abraominės“ religijos. Neramus, aikštingas protas yra lyg didelis, bet neišmokytas šuo: jis nuolat stoja žmonėms skersai kelio, šiepia iltis, loja ir kreipia dėmesį tik į save. Todėl taip yra svarbu dirbti su savimi, stebėti gyvenimą neprisirišant, nusimetus svarbumą, kad dvasinis ego – atskirumas mažėtų, o bendrystė ir meilės agna skleistųsi. Ji savaime skleidžiasi, žmogui rimstant. Deja, religija dažnai tampa viena iš kliūčių šiam ramėjimui. Kaip keistai skamba – religija, kaip kliūtis dvasingumui, tikrumui-tikrovei skleistis… Religija, kurianti menamą tikrovę ir nuvedantį žmogų vidinėn kovon, rungtyniškumo ir savininkiškumo link. Ten kalbama apie ramybę ir jos linkima, tačiau ramybės ten nėra, kalbama apie Dievą, bet dieviškumas neįsileidžiamas tokion bažnyčion, kalbama apie darną, o negyvenama darniai, kuriant nuolatines prieštaras.

Nebūtinai taip yra visur, tačiau sutikite – taip būna, taip pasitaiko.

Todėl išlikime ramioje Sąvastyje, savo vidinėje Ašyje, kur yra mūsų Pradžia ir Pabaiga… Visus skirstymus ir paskirstymus sukuria mūsų protas. Pažaidę apačioje vėl kilkim į viršų, panirkim į Stebėtojo Ašį, ten viskas Viena, viskas gerai. Ten dvasingumo ir religijos riboženklių nėr. Džiaugsminga save suvokianti Vienovė. Iš savo šventosios Ašies vėl leiskimės žemyn, iš jos gyvenkim/darykim, tyliame džiaugsme ir supratime.

Per omžius omžinuosius…

RG

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

1 komentaras

  1. Perskaičiau straipsnį – Vydos vartai. Ten labai neaišku, kur ta šventa ugnis kuriama? Susidaro įspūdis, kad kuriama pačiame dubenyje. Jeigu ugnis kuriama ant pačio akmens dubens, prašyčiau pasakyti tiems kas kuria šią ugnį, ant pačio akmens – vandens dubenyje, kad akmuo ir ugnis yra nesuderinami dalykai ir kurti ugnį ant akmens griežtai negalima, nes akmuo atlaikęs amžių amžius per trumpą laiką suskeldės, sutrupės jo viršus. Tas akmuo tai Alkas – akmuo su pelke, latviškai – alka reiškia pelkę, Aukštaitijoje – sodž’ALKA, reiškia sodžiaus pelkę, kurioje girdydavo gyvulius, maudydavosi. Alkas – centrinė šventvietės vieta, kurio dubenyje laikydavosi vanduo, ar aukojamų būtybių kraujas. Laužas švenčių metu būdavo kūrenamas kitoje vietoje, toliau nuo aukuro akmens – Alko.
    Šiuo norėjau pasakyti, kad nebūtų sugadintas Alkas – akmuo su dubeniu, nekurti ugnies dubenyje, ar ant pačio akmens, o kurti laužą toliu nuo akmens, kur nors šalimais.

Komentavimo galimybė išjungta.