Apie sąvokų kalbą ir įrankius

matrix-door   Įvadas

Šios ištraukos iš istoriko pasisakymo vertingos tuo, jog yra išaiškinta visuomenės pažinimo įrankių, sąvokų svarba. Kai sakau, jog mūsų protėviai „religijos“ neturėjo, daugelis stebisi. Kaipgi taip? Ogi mūsų pasaulėvydai mažiausiai 5000 metų, o sąvoka „religija“ yra gana jauna. Naudojantis tokiomis naujoviškomis, „moderniomis“ sąvokomis kaip „religija“, negalėtume suprasti mūsų protėvių Vydijos.

Sąvoka „religija“ tinka galbūt tik trims vadinamoms „abraominėms“ religijoms (o gal tik krikščionybei), o visoms kitoms tikėjimo-dieviškumo pažinimo austuvoms (sistemoms) šis įrankis arba veikia netiksliai, arba visiškai netinka. Ir jeigu tu nesi vienas iš šitos trijulės – iškrenti iš Vakarų žmonių pažinimo lauko arba jie tavo austuvą perrašo savo sąvokomis, ją perteikdami savaip savo turimais žodžiais… Štai lietuvių kalboje yra bendresni žodžiai „tikėjimas“ arba „tikyba“. Graikų pasaulyje yra sąvoka eusebėja arba eusebeia (gr. εὐσέβεια ), kurią galima būtų išversti kaip „Dievotumas“ arba „pagarba dievams“ ir kuri turi gilias šaknis. Hebrajai nuo seno turėjo sąvoką „Jirath Elohim“, kurią galima išversti kaip „dievobaimiškumas“.

Taip kiekviena austuva turi savo sąvokas ir šios įvairovės suvienodinimas „religiniu“ pagrindu kuria tik painiavą. Pavyzdžiui, paskaitykite „religijos“ apibrėžimą Religijotyros žodyne (Vilnius, 1991, 320 psl.) ir suprasite, ką turiu omenyje, kalbėdamas apie painiavą.

Negalima būtų apdirbti metalo medžio apdirbimui skirtais įrankiais. Jei norėtume giliau pažinti sniegą, reiktų išmokti čiukčių kalbos sąvokas, nes joje yra dešimtys žodžių-sąvokų sniegui apibūdinti, o mes turime tik vieną ar kelias. Taip pat negalima būtų giliau suprasti būsenos, kurią dabar vadiname „meditatyvia“, remiantis vien Vakarų pasaulyje atsiradusia sąvoka „meditacija“.

Todėl, naudodami tik vieną sąvoką skirtingose visuomenėse gyvuojančioms austuvoms, mokslininkai susipainioja patys ir painioja kitus, pritempdami reiškinius prie svetur sukurto kurpaliaus. O tai reiškia paviršutiniškumą, seklumą arba atvirkščiai perteklinį sudėtingumą ir mandravones, kitaip tariant, įvairius iškraipymus…

R.G.Narajanas, 2018 m.

***

Tos sąvokos, kuriomis naudojamės ir tas mokslo šakų tinklas, kurį turime, – tai tinklas, kuris atspindi tik vienos austuvos (sistemos) – kapitalizmo – tikrovę. Pavyzdžiui, sąvoka „valstybė“ (angl. state)… Šia sąvoka naudojamės, vadindami valstybėmis darinius nuo Senovės Egipto iki šiuolaikinių Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir visai tai įvairovei apibrėžti naudojama tik viena sąvoka…

Yra taip vadinami istoriškumo ir sistemiškumo dėsningumai. Reiktų nustoti žiūrėti į kapitalistinę austuvą (sistemą), kaip į vienintelę tikrovę. Štai mes sakome „politika“ ir pasakojame apie Senovės Egipto politinę sanklodą. Politika yra įmanoma tik kapitalistinėje visuomenėje. Pavyzdžiui, tarp vergo ir vergvaldžio negali būti politinių santykių, nes politika yra dviejų subjektų santykiai. Politika, valstybė, pilietinė visuomenė – visa tai yra kapitalistinės austuvos (sistemos) sąvokos.

Kitaip tariant, reikia vystyti bendruomeninių austuvų (socialinių sistemų) teoriją, kur kapitalizmas būtų tik vienu iš tikrovės atvejų.

Kitas klausimas yra susijęs su ideologija. Būtovę (istoriją) aprašo nugalėtojai. Šiuolaikinio pasaulio būtovė, kaip pasakė vienas Vakarų mokslininkas, tai „anglosaksų ir jų istorinio vystymosi šlovinimas“. Mes atsiremiame į labai rimtą klausimą – visuotinumo (universalizmo) klausimą. Ir marksistinis vaizdinys ir liberalusis vaizdinys remiasi tuo, jog yra kažkoks visuotinis, bendras vystymasis ir jo laikotarpiai. Šio „universalizmo modelis“ yra Vakarų vystymasis. Tokie mokslininkai, kaip Špengleris, Danilevskis, kiek mažiau Toinbis, iš viso neigė tokį visuotinumą. Tačiau klausimas yra tame, kad tikras visuotinumas (universalizmas) bendruomenės (socialiniuose) moksluose yra nesukurtas iki šiol. Visuotinumas yra pokalbis (dialogas), o mes šiandien matome Vakarų tipo monologą. Pavyzdžiui, Kinijos austuvą neįmanoma aprašyti sąvokomis, kurios atspindi Vakarų tikrovę.

Pavyzdžiui, kai Maksas Vėberis ėmėsi Rytuose ieškoti tradicijų, kurios būtų artimos protestantų tikėjimui, jis jas surado Konfucijaus mokymuose. Vienas iš pagrindinių M.Vėberio teiginių buvo tai, jog protestantų pagrindinis principas „Patria potestas“ („Tėvo valdžia“) yra panašus į kinų „Xiao“ („Sūnaus nuolankumas“) ir jie vienas kitą papildo. Ir aštuoniasdešimt metų šis požiūris buvo plačiai pripažintas. O paskui 1982 metais jaunas amerikiečių mokslininkas Hamiltonas, kaip berniukas Anderseno pasakoje pasakė, jog „karalius tai nuogas…“ Ir Hamiltonas paaiškino, jog principai „Patria potestas“ ir „Xiao“ yra iš esmės skirtingi dalykai, nes „Patria protestas“ yra asmenybės valdžia, o „Xiao“ – tai bendruomeninis (socialinis) vaidmuo.

Kinų visuomenė yra vaidybinė. Pats baisiausias dalykas kinui, kaip ir japonui, korėjiečiui ar vietnamiečiui būtų „prarasti veidą“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, neįvykdyti savo vaidmens bendruomenėje. Taigi, tai ne asmenybių, o vaidmenų visuomenė. Vėberis padarė vakarietišką klaidą, tirdamas nevakarietišką visuomenę. Kitaip tariant, aprašyti Kinijos tikrovę galima tik Kinijos visuomenės kalba.

Kiekviena didelė austuva (sistema) gali būti pažinta tik kalba, kuri atitiktų jos bendruomeninę (socialinę) prigimtį. Tokių didelių austuvų išties nėra labai daug, gal šešios ar septynios. Reikia sukurti atitinkamas sąvokas ir įrankius bei kartu su tuo socialinį mokslą kiekvienai iš jų. O paskui pabandyti bendrinti, suderinti tas sąvokų kalbas ir įrankius, tas sąvokų austuvas (konceptualias sistemas) į vieną. Gali ir neišeiti, tačiau tai vienintelis būdas sukurti visuotinius (universalius) metmenis pokalbio (dialogo) būdu. O dabar pas mus vyksta monologas: imame Vakarų vystymosi atmainą, traukiame iš ten sąvokas ir pridedame jas prie įvairių reiškinių. Pavyzdžiui, vadovėliuose parašyta: „Kinijos mokslas Tangų dinastijos laikais“. Koks dar mokslas? Mokslas, kaip bendruomeninis (socialinis) institutas Europoje atsiranda tik XVII amžiuje, kaip mokslinės pergajos (revoliucijos) išdava. O tuo metu tai buvo patirtinis (empirinis) žinojimas, įdėtas į kinišką magijos-burtų austuvą (sistemą). Arba kokia dar valstybė (angl. „state“ prasme) Senovės Egipte?..

Kitaip tariant, mūsų bendruomenines (socialines) teorijas derėtų apvalyti, remiantis istoriškumo ir sistemiškumo dėsningumais. Tai pirmas ir labai svarbus žingsnis, nors jis ne vienintelis. Reiktų labai tiksliai ištarti (formuluoti) sąvokas ir išsivaduoti iš „kapitalo centrizmo“, suvokiant bendruomeninius reiškinius. Šia prasme, priekyje žengia mokslininkai, tyrinėjantys Rytus (orientalistai), kurie per paskutinius trisdešimt metų padarė labai daug, kad aiškintų Rytus, remiantis Rytų tikrove.

Tas pat ir su Rusijos istorija. Prisiminkite, kaip buvo rašome vadovėliuose: „feodalizmas Rusijoje vystėsi ne į gylį, o į plotį, kapitalizmas vystėsi ne į gylį, o į plotį…“ O ką tai reiškia, jog vystėsi ne į gylį, o į plotį? Reiškia, kad jis įsitvirtino tik paviršiuje. Ir naudodami sąvokas „feodalizmas“ ir „kapitalizmas“ mes ir tyrinėjame tik šitą paviršių. O kas yra gilumoje, lieka visiškai nesuprantama. Reikia kurti visiškai naujus visuomenės mokslus. Padėtis yra sudėtinga, nes nėra už ko užsikabinti.

Po 1990 metų, kai mes draugiškai atsisakėme marksizmo ir leninizmo, mokslininkai pasičiupo politologiją ir sociologiją, kuri tuo laiku Vakaruose pergyveno krizę. Ir blogiausi Vakarų sociologijos ir politologijos pavyzdžiai, tokie kaip „modernizacijos“ ar „tradicinės visuomenės“ teorijos, lyg drumstas srautas įsiveržė į mūsų šalį. Ir mums pradėta aiškinti, kad Rusijos imperija buvo „tradicinė visuomenė“, kad Stalino laikais vyko „modernizacija“ ir daug panašių dalykų.

Ir šis dalykas nėra jau toks nekaltas: kai jums įperša tam tikrą sąvokų kalbą, jums su visu tuo įperša ir tam tikras vertybes (pasaulio vaizdinį), nes bešališko (neutralaus) mokslo nebūna. Kaip rašė Tacitas, „kas kovoje pirmas nuleidžia akis, tas ir pralaimi…“.

Be bendruomeninių austuvų (socialinių sistemų) kovos vyksta ir civilizacijų kova. Ir jeigu civilizacija nori išgyventi, ji turi sukurti atitinkamą būtovę (istoriją) savo kalba ir sąvokomis. Todėl pirmiausia mes turime išmokti savo būtovę (istoriją) išdėstyti ta sąvokų kalba, kuri atspindėtų mūsų visuomenės, o ne kokios nors kitos visuomenės tikrovę.

Jei pradedame kalbėti svetima kalba ir svetimomis sąvokomis, reiškia, jau esame pralaimėję…

Andriejus Fursovas

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt

matrix-door

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>